TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Gegužė - meilės laiškų metas

2010 05 15 0:00

Paštai bankrutuoja visame pasaulyje. Tai, be ko šimtmečiais, atrodė, nebuvo galima gyventi - laiškai - beveik nesiunčiami ir labai retai rašomi. Telegramos taip pat. Nereikalingos ir tarpmiestinio telefono stotys - numerį surenki pats.

Ar dėl to žmonės atitolo vienas nuo kito? Prieš atsakant, reikia gerai ištirti, neskubėti su išvadomis. Tik aišku, kad laikydamas delne mobilųjį telefoną rankoje turi visą pasaulį. Gali pasikalbėti, gali žinutę nusiųsti. Žinoma, gali ir niūriai tylėti, didžiuodamasis savo vienišumu. Nuo žmogaus priklauso.

SMS komponavimas tapo nauja meno rūšimi. Reikia lakoniškumo, nes tomų neprirašysi. Bet taip jau buvo žmonijos istorijoje. Viduramžiais popieriaus arba nebuvo, arba jis buvo žiauriai brangus, todėl žmonės rašė ant odos skiaučių. O ir ne visi buvo raštingi. Susuktą laiškutį buvo galima paslėpti gulbės ar žąsies plunksnoje. Trumpų žinučių menas klestėjo. Deja, jų išliko mažai, nes ir siuntėjui, ir gavėjui buvo aišku - gavai, perskaitei ir sudegink.

Veronoje rastas XII amžiaus pergamentinis laiškų rašymo vadovėlis "Modi dictaminum" siūlo tokius tekstus: "Siunčiu tiek linkėjimų, kiek jūroje yra žuvų", "Esi tobulas grožis, kokio daugiau niekur nesurasi". Dar buvo galima skųstis širdies skausmais ir lyginti mylimąją su brangakmeniais.

Gerokai anksčiau antikinėje Graikijoje, o vėliau Romoje dar sunkiau buvo rasti, ant ko parašyti. Tekdavo naudotis lentelėmis, padengtomis vašku. Jas sudėdavo po dvi, suvyniodavo ir užantspauduodavo. Nedaug jų išliko, tačiau išlikusiose galima perskaityti: "Nėra nieko negražaus, jeigu myli tai, kas gražu", "Myliu, myliu, prisiekiu dievais, myliu tavo dievišką figūrą. Ir nesigėdiju, kad myliu", "Jeigu mane kas smerks, kad myliu, turės pagirti, kad myliu gražią būtybę", "Įsimylėjimas nėra liga. Nemylėjimas liga. Jeigu meilė ateina per akis, tai tie, kurie nemyli, yra akli".

Merginos irgi rašydavo vaikinams, tik daug rečiau. Pavyzdys: "Siunčiu tau sveikinimus, nors tu jų nenori. Siunčiu tau sveikinimus, nors man neatsakai." Kita mergina parašė ant papiruso: "Prašau atleisti, kad ašaros ištepliojo kai kurias raides ir kad kai kurios raidės kreivos, nes retsykiais beveik alpstu."

Provanso trubadūrai - jauni muzikantai, poetai, dainininkai - gyveno karalių ir didikų rūmuose, linksmindavo juos, mergindavo paneles ir ištekėjusias damas. Tais laikais vedybų iš meilės nebūdavo: santuoka - grynai ekonominis arba politinis sandoris. Vyrai nemylėjo žmonų, o jos - vyrų. Tad trubadūrai galėjo plačiai ir gan laisvai veikti. Kartais vyras specialiai pasamdydavo trubadūrą žmonai užimti. Bet to laiko meilės laiškelių daug neišliko, nes jų autoriams grėsė kilpa arba kaladė ir budelio kirvis.

Tačiau viename išlikusiame laiškutyje rašoma: "Kokio saldaus džiaugsmo pilnos tavo krūtys, kokia švari esi, mano šviesioji gražuole. Tavo kūnas kupinas syvų, jis kvepia neapsakomai saldžiai."

Truputį keista. Muilo tada nebuvo, žmonės, didikai taip pat, maudydavosi tik porą kartų per metus, prieš šventes, nes visi žinojo, kad maudynės labai pavojingos sveikatai. Tuomet utėlės buvo tikros gyvenimo draugės. Ypač gerai jos jautėsi kilmingų ponių ir panelių šukuosenose, tokiose gražiose ir sudėtingose, kad plaukų nebūdavo galima plauti dažniau kaip kas 3-4 mėnesius. Po perukais toms vyrų ir moterų palydovėms buvo saugu ir jauku gyventi. Bet ar tai kliūtis, jeigu karštai myli? Įsimylėjusiam viskas kvepia neapsakomai saldžiai.

Nereikia stebėtis, kad tų laikų meilės laiškai ir net poezija šiurkštoki, ne per daug išradingi, gana netašyti. Mūsų laikų poetai rašo daug subtiliau, giliau, jausmingiau. Žmonija daro pažangą ir šioje srityje. Žinoma, antikos laikais buvo ir didelių poetų - retai dažniau nei vienas per šimtmetį. Juk tais laikais raštingumo luobas būdavo labai plonas - žmonės vos vos sudėliodavo raides. Tačiau sudėlioję pirmiausia skirdavo meilei.

Smagu prisiliesti prie tų laikų žodžių. Rašiusiųjų kaulai seniai pavirto dulkėmis, ant jų išaugo žolė, medžiai, net pastatai. Bet pavartai tuos sudūlėjusius pergamentus ar papirusus ir pamatai, tarsi žaibo blyksnis nušviečia amžių glūdumas - jiems gegužy taip pat žydėjo sodai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"