TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ginčai, užgožiantys Federalinio rezervo atsaką

2011 03 31 0:00
Ch.D.Romer su (iš kairės) JAV Nacionalinės ekonomikos tarybos direktoriumi L.Summersu, Vadybos ir biudžeto tarnybos direktoriumi P.Orszagu ir Iždo sekretoriumi T.Geithneriu.
LŽ archyvo nuotrauka

Christina D.Romer, vadovavusi Baracko Obamos ekonomikos patarėjams, šiuo metu profesoriauja Berklio universitete. Tačiau ji atidžiai seka JAV ekonominę politiką ir reiškia savo nuomonę. Šis Ch.D.Romer straipsnis buvo išspausdintas dienraštyje "The New York Times".

Federalinio rezervo (FED) valiutos politikos kūrėjai jau seniai skirstomi į vanagus arba balandžius. Toks klasifikavimas žavus savo paprastumu - vanagai itin rūpinasi infliacija, o tuo pat metu balandžiai rizikuoja infliacija dėl nedarbo sumažinimo.

Tačiau toks skirstymas jau nėra naudingas, nes visi valiutos politikos kūrėjai virto vanagais. Net pabrėžiantys FED vaidmenį kovoje su nedarbu politikai priešinasi tam, kad būtų sudarytos sąlygos didesnei nei 2 proc. infliacijai. Šiuo metu skirstymą lemia ne priimtinas infliacijos lygis, bet jos priežastys. Dėl to kylantys ginčai trukdo FED gelbėti ekonomiką. Manau, kad tai ginčai tarp empirikų ir teoretikų.

Empirikai, kaip jiems ir dera, labiausiai pasitiki faktais. Empirinė analizė rodo, kad pagrindiniai infliacijos veiksniai yra anksčiau buvusi infliacija ir nedarbas. Infliacija auga, kai nedarbas yra žemiau normalios ribos, ir mažėja, kai bedarbių padaugėja.

Nors diskusijos, ką vadinti normaliu nedarbo lygiu, yra įprastas dalykas, beveik visi sutaria, kad 9 proc. nedarbas yra gerokai per didelis. Tačiau jei bazinė infliacija nesiekia 1 proc., empirikai ja beveik nesirūpina.

Štai teoretikai, prognozuodami būsimą infliaciją, remiasi ekonominiais modeliais, kurie teigia, kad žmonės yra labai racionalūs. Tokiais atvejais FED veiksmai, keliantys abejonių dėl jo ištikimybės mažai infliacijai, gali lemti, kad infliacija smarkiai šoktels ir tai sukels realų kainų ir algų augimą.

Teoretikams bet koks numatomos infliacijos didėjimas, kaip nesenas būtinųjų prekių kainų bumas, reiškia, kad verta suabejoti FED patikimumu. Jie bijo, kad bendroji infliacija vėl gali imti sparčiai didėti, nors šalyje tebėra didelis nedarbas.

Tiesa, ne visi valiutos politikos kūrėjai patenka į šias dvi kategorijas. Daugumai empirikų rūpi infliacijos prognozės, ir jie nedrįstų imtis drastiškų veiksmų, bijodami pakirsti pasitikėjimą FED. Kai kurie teoretikai oponuoja dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, obligacijų burbulo. Tačiau pagrindiniai nesutarimai kyla tarp empirikų, teigiančių, kad "infliacija mažai tikėtina esant 9 proc. nedarbui", ir teoretikų, sakančių, jog "infliacija gali imti kandžiotis bet kuriuo metu".

Šie skirtingi požiūriai susidūrė svarstant FED politiką dėl kiekybinio mažinimo - valiutinio plėtimosi tuo metu, kai Federalinio fondo rodiklis yra arti nulio. Tradiciškai kiekybinis mažinimas rodo, kad bus labiau perkami ilgalaikiai aktyvai. Per 2009 metus ir 2010-ųjų pradžią FED nupirko hipoteka paremtų vertybinių popierių už 1 trln. dolerių ir vyriausybinių obligacijų už 300 mln. dolerių, o šį birželį ketinama jų nupirkti dar už 600 mlrd. dolerių.

Kiekybinis mažinimas gali padėti ekonomikai keliais aspektais. Jis gali sumažinti ilgalaikių palūkanų normas, kurios dar nepasiekė nulio. Tai skatins leisti pinigus atsižvelgiant į palūkanas. Juos bus galima skirti statyboms, investicijoms ir kokybiškoms vartojimo prekėms. Tai gali padėti atsikratyti ir defliacijos baimės, taip sumažinant realią skolinimosi kainą, net ir tuo atveju, jeigu nominalios palūkanų normos daug nenukristų.

Kaip ir įprastinės valiutų politikos, kiekybinis mažinimas taip pat remiasi valiutos keitimo kursu. Amerikoje mažėjant palūkanų normai vidaus obligacijos tampa mažiau patrauklios, o tai mažina dolerio poreikį bei vertę užsienio valiutos keitimo rinkose. Dėl to ima mažėti importas ir didėti eksportas - tai skatina gamybą ir naujų darbo vietų kūrimą.

Dauguma valiutos politikos kūrėjų sutinka, kad kiekybinis mažinimas gali stimuliuoti ekonomiką. Tyrimai parodė, kad jau pirmasis bandymas sumažino paskolų palūkanas. Ilgalaikės palūkanos ir dolerio kursas šiek tiek sumažėjo praėjusios vasaros pabaigoje bei rudens pradžioje vien FED užsiminus apie veiksmus, kurių bus imtasi.

Kova dėl kiekybinio mažinimo kyla dėl išlaidų. Empirikai teigia, kad politika nesukels infliacijos, nes ekonomika išlieka silpna. Teoretikai mano, kad net pasiektas nedidelis augimas lems spartų infliacijos didėjimą. Kita vertus, Filadelfijos federalinio rezervo banko atliktas tyrimas parodė, kad nuo programos pradžios ilgalaikės infliacijos prognozės nepasikeitė.

Mane, kaip empirikę, erzina, kad abi pusės susitarė tik dėl skausmingai mažos papildomos pagalbos į bėdą patekusiai ekonomikai. Prisiminkime Didžiąją depresiją ir pamatysime, kokia naudinga gali būti efektyvesnė valiutos politika.

1933 metais trumpalaikių paskolų palūkanų normos buvo beveik nulinės - visai kaip šiandien. 1992-aisiais paskelbtame straipsnyje rašiau, kad Franklinas D.Rooseveltas išvedė Ameriką iš aukso standarto sistemos 1933-iųjų balandį, o staigi devalvacija lėmė dideles aukso įplaukas ir spartų piniginių išteklių augimą. F.D.Rooseveltas taip pat leido suprasti, kad nebus imtasi valiutos ekspansijos, todėl pasklidę gandai dėl defliacijos akimirksniu pradingo. Dėl to, esant nulinėms nominalioms palūkanų normoms, krito ir realinės normos.

Pirmieji ėmė atsigauti tie, kuriems buvo svarbios palūkanų normos. Štai mašinų gamyba nuo 1933-iųjų kovo iki balandžio šoktelėjo net 42 procentais. Infliacija atsirado apie ketvirtojo dešimtmečio vidurį, iš dalies kaip vienos iš Naujojo kurso priemonių - Nacionalinio pramonės atsigavimo akto - pasekmė. Tačiau toji infliacija buvo kukli, todėl žinant, kokia prieš tai buvo griaunanti defliacija, ji buvo sutikta gana teigiamai.

Vanagiško požiūrio į infliaciją triumfas reiškia, kad šiandien nėra poreikio F.D.Roosevelto stiliaus infliacinei valiutos politikai. Tačiau tai nereiškia, kad FED neturėtų veikti agresyviau, jeigu empirikai norėtų surizikuoti kartu su teoretikais.

Įtaigiame straipsnyje ir savo prieš keletą metų pasakytoje kalboje Benas S.Bernanke, tuomet dar nevadovavęs FED, pateikė atsakingos, tačiau nepatogios valiutų politikos receptą. Jis rėmėsi paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio Japonijos pavyzdžiu, tačiau jo pateiktos rekomendacijos puikiai tinka ir šiandieninei Amerikai.

FED galėtų imtis daug agresyvesnio kiekybinio mažinimo, tiek dydžiu, tiek ir apimtimi, toliau mažindamas ilgalaikes palūkanų normas bei stiprindamas dolerį. FED galėtų efektyviau informuoti rinkas apie savo ketinimus dėl fondo normų, tai irgi sumažintų ilgalaikes palūkanas. Jis taip pat galėtų nustatyti kainos lygio tikslą, tai, priešingai infliacijos tikslui, verstų FED atsižvelgti į metinį kainų pokytį. FED būtų priverstas imtis priemonių prieš ypač mažą infliaciją esant recesijai ir panaudoti labiau ekspansinę politiką kuriam laikui sumažindamas realias normas.

Visos šios alternatyvos ne tik būtų naudingos, bet ir išsaugotų pasitikėjimą FED kaip kainų stabilumo gynėju. Bet kuri iš šių alternatyvų yra geresnė nei nepakankami veiksmai.

 

Vertė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"