TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Girtuoklių rojus. Gal pamėginkim?

2010 04 30 0:00

Baras "Sofa" Vokietijoje - naujas socialinės globos išradimas. Jis taip patiko valdžiai ir daliai visuomenės, kad kiti Vokietijos miestai irgi rengiasi įsteigti panašius.

Dešimtą ryto Kylio miesto bare "Sofa" jau yra žmonių. Kai kas sėdi prie staliukų ir užsikniaubę snaudžia, nes tušti buteliukai liudija, kad buvo išgerta nemažai alaus. Buteliai ritinėjasi ir ant grindų. Be garso šviečia televizoriaus ekranas, tačiau radijas staugia. Pilna tabako dūmų. Du vyrai drebančiais pirštais bando susukti po cigaretę. Yra ir pora moteriškaičių, abi apšepusios. Viena sėdi ant kelių seniui ir maukia alų iš jo butelio, kita bukai žiūri.

Iš išorės "Sofa" - niekuo neišsiskirianti, tradicinė vokiška "knaipė". Alkoholio čia suvartojama ne ką daugiau negu kituose baruose, nuolatinių lankytojų irgi maždaug tiek pat, apie 70. Tačiau skirtumas yra. Dalis "Sofos" klientų išlaidų padengiama iš mokesčių mokėtojų pinigų - moka Kylio miesto iždas. Mat tai pirma oficiali Vokietijos girdykla ir avarinis rūkomasis miesto alkoholikams. Lankytojams leidžiama atsinešti savo pigaus alaus ar kokios nors sangrijos. Pačiame bare galima užsisakyti tik stiprios juodos kavos ir gaiviųjų gėrimų.

Vokiečių žurnalas "Der Spiegel" rašo, kad Kylio eksperimentas gali būti sėkmingas, nes visi laimi. "Sofoje" mielai laukiami gerai policijai pažįstami bedarbiai alkoholikai, dažnai centrinėse miesto gatvėse įsiveliantys į konfliktus su praeiviais. Dabar pareigūnai žino, kur juos galima surasti, jei prireikia.

"Girtuoklių rojumi" susidomėjo ir kiti Vokietijos miestai, nes visur esama panašių problemų. Buvo atvažiavę Freiburgo ir Hamburgo atstovai, o Dortmundas, kuriame nedarbas ypač didelis, "patirčiai perimti" atsiuntė visą delegaciją. Jos nariai sako, kad visiems įgriso šlapimo smarvė, stiklo duženos vaikų aikštelėse, nuolatiniai šūkavimai per naktis. Kai policija girtuoklius išvaiko, jie persimeta kitur.

"Sofoje" nuo pat pradžių viskas klostosi gerai. Peštynių beveik nebūna. Ypač neramiems klientams laikinai uždraudžiama įeiti, tad jiems kelias dienas tenka girtauti ir ieškoti draugijos kur nors kitur. O tai ne taip paprasta. Girtuokliai buvo įpratę rinktis priešais prekybos centrą "Aldi", nes čia pat galima pasipildyti atsargų, tačiau administratorius sugalvojo, kaip išvaikyti juos. Tuomet kompanija susimetė senelių prieglaudos kieme, bet jos vadovybė paskubėjo iškelti iš ten visus suolus.

Trečiame pastato, kuriame įsikūrė "Sofa", aukšte yra socialinio darbuotojo Bottnerio, dar vadinamo baro administratoriumi, kambariukas. Bottneris kategoriškai neigia, kad toks baras - socialinių darbuotojų kapituliacija, savo negalios pripažinimas ir girtuoklių pergalė. Priminus, jog į "Sofą", kaip į nereikalingų daiktų sandėliuką, sukraunami beviltiški, neturintys nė mažiausio šanso įsidarbinti alkoholikai ir žalias jaunimėlis be vidurinės mokyklos atestato, be ateities, socialinis darbuotojas atkerta: "Negi manai, kad mieste gali prieiti prie būrelio girtuoklių ir pakalbinti juos kokia nors rimta tema? Gal manai, kad šiuos žmones galima įkalbinėti, raginti?"

Bottneris ir kartais ateinantys jo padėjėjai bando visiškai kitą - švelnų - būdą suartėti su visuomenės atstumtaisiais. Jie nespaudžia, neagituoja, jokiu būdu nesityčioja, užtat duoda patarimą, jeigu paprašo. O prašo dažnai. Bottneriui ir jo padėjėjams tenka spręsti problemas su butų, kuriuose gyvena baro lankytojai, savininkais, elektros tinklais bei kitomis įstaigomis. Jei girtuokliai klausia, jie papasakoja apie gydymosi nuo žalingų įpročių būdus ir prieinamas gydyklas, padeda rasti mažai mokamą nekvalifikuotą darbą kur nors labdaros virtuvėje. Kai kurie "Sofos" lankytojai net "išdžiūsta" ir bando susirasti darbą. Tik tokių nedaug. Gerai bent tiek, kad nesitrina miesto centre.

Vokietijos miestų municipalitetai gauna daugiau mokesčių iš savo piliečių negu mūsiškiai, todėl gali sau leisti šią prabangą - nors labai daug išlaidų tokiai įstaigai išlaikyti nereikia. Tačiau surankioti girtuoklius ir dar surasti, kur juos nakčiai padėti, kainuoja daugiau, negu surinkti kasdien miestiečių į gatves išmetamus baldus.

Lietuvoje panašų darbą kai kuriose šeimose dirba visai vilties netekusios, nuo gyvenimo pavargusios moteriškės. Jos įpila tam savo džiaugsmeliui stiklinę krūminės - tegul drybso. Geriau nei daužysis, niekam miegoti neleis. Arba apsivogs, arba dar kitokios gėdos pridarys. Prikibs prie ko nors - grįš suknežinta nosimi. Ir šitaip gyvens daugybę metų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"