TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Gyvenimas po katastrofos

2011 05 05 0:00
Senoji geiša T.Ito vis ateina į tą vietą, kur stovėjo jos namas.
Užsienio spaudos nuotrauka

Kol pasaulis užgniaužęs kvapą stebėjo Fukušimos reaktorius, cunamio aukos buvo pamirštos. "Stern" žurnalistai nusprendė taisyti padėtį aplankydami artimuosius ir namus praradusius japonus.

Fumiko Sugawaros šeima 92 metus vertėsi alkoholio prekyba Kesenumos žvejybos uoste, kol kovo 11-ąją cunamis nušlavė jos parduotuvėlę nuo žemės paviršiaus. Banga pasiglemžė ir F.Sugawaros vyrą, paskandino uošvius. Visą mėnesį 61 metų moteris gedėjo savo šeimos. Dabar ji mėgina pradėti naują gyvenimą. Su stichiją ištvėrusiais giminaičiais Fumiko surinko, kas liko iš buvusio gyvenimo - kelis butelius moterų mėgstamo persikų likerio, tris sakės butelius... "Kol buteliai nesudužo, gyvensime ir mes", - puoselėja viltį japonė. Netoli uosto ji susirado kiek mažiau nuolaužomis nuklotą vietelę, kur ketina atidaryti naują parduotuvę konteineryje. Pirmiausia ji parduos iš griuvėsių ištrauktus butelius...

Be namų ir artimųjų

Cunamio bangai ritantis per Kesenumos miestą, F.Sugawara stovėjo ant savo namo pirmojo aukšto laiptų ir persisvėrusi per turėklus tiesė ranką vyrui. Subyrėjus sienoms, nes neišlaikė atraminėms plieno sijos, kaukiant sirenoms, ji vis dar laikė savo vyro ranką. Tačiau per alkoholio parduotuvę nuūžusi juoda banga nusinešė ir jos vyrą, tik jo skrybėlė išlėkė į orą. F.Sugawara puolė į antrą aukštą, užtrenkdama paskui save duris. Per langą ji matė pro šalį lekiančius žvejų laivelius, automobilius, namus. Šalia buvęs restoranas dingo be pėdsakų, iš tolo sklido tik žmonių šauksmai.

F.Sugawara nežino, kiek laiko ji gūžėsi viršutiniame aukšte. Nusileidusi į butą, pamatė išdužusius langus, išvartytus baldus, sunkus masažinis fotelis buvo užverstas ant valgomojo stalo. Visur mėtėsi šukės ir šiaudai. Ant grindų gulėjo negyvas senelis. Močiutės nebuvo nė pėdsako.

Apsivyniojusi senais laikraščiais F.Sugawara tūnojo sandėliuke klausydama per išlikusį radiją žinių. Diktorius pasakojo, kad nuniokota visa Rytų pakrantė. Tik kitą popietę, praėjus beveik parai, ji išgirdo sraigtasparnio dūzgimą. Mojuodama iš skalbinių kabyklos atramos ir paklodės surišta vėliava, japonė laukė pagalbos.

Jos kaimynai taip pat glaudėsi ant savo namo stogo. Bet sraigtasparnis praskrido. Tik vakarop iš griuvėsių ją išgelbėjo sūnus.

Gimtasis F.Sugawaros miestas atrodė it apokalipsės dekoracija. Cunamio bangai nurovus naftos cisterną, užsidegė nafta, todėl pusė Kesenumos liepsnojo. Ten, kur anksčiau ėjo tiesi gatvė, gulėjo tunų žvejybos traleris. "Atsitiktinumas, kad likau gyva. Matyt, turiu atiduoti skolą mirusiesiems ir nepasiduoti", - šiandien sako japonė.

Po katastrofos kelių kilometrų pločio pakrantė atrodė tarsi mūšio laukas, nusėtas sutraiškytais namais, automobiliais, dviračiais, baldais, šaldytuvais. Viskas buvo užlieta purvu. Šiuo metu savanoriai jau prakasė kelius, galima pasiekti stambesnes gyvenvietes, todėl ėmė šmirinėti smalsuoliai, stengdamiesi įamžinti katastrofos vaizdus, matytus per televiziją.

Po cunamio Rikucentakatoje dingo paplūdimys, pakrantės linija šimtu metrų pasistūmėjo į žemyną. Beisbolo stadionas virto sala. Už kelių kilometrų, Kamaišyje, nelaimės simboliu tapo 100 metrų ilgio krovininis laivas "Asia Symphony", kurį banga užkėlė ant prieplaukos mūro. Unosumayje masyvi siena, turėjusi saugoti nuo cunamio, subyrėjo kaip lego kaladėlių pertvara, nors kiekvienas betoninis blokas sveria apie šimtą tonų. Virš gretimos Ocučio gyvenvietės tebesklando gaisro dvokas. Bangai sutrupinus statinius, susproginėjo propano šildymo kuro talpyklos ir nubangavo ugnies jūra. Liko tik nuo dūmų pajuodę griuvėsiai.

Liūdnos istorijos

28 metų Akane Ito tik trumpam buvo išėjusi iš namų nupirkti ėdalo savo trylikai šunų, kai atūžęs cunamis nuplovė ir namą, ir šunis. Vandeniui nuslūgus, A.Ito ieškojo augintinių. Pasiekusi savo namo griuvenas, nusiavė guminius, atsisėdo gatvėje ir apsiverkė.

Šiuo metu A.Ito gyvena pabėgėlių prieglaudoje. Kartoninėmis dėžėmis ji atsitvėrė sau kampelį, kur glaudžiasi kartu su dviem atsiradusiais šunimis: 6-mete labradore Mei ir dvejų metų pudele Momo. Akane bando kabintis į gyvenimą: buvo įsidarbinusi padavėja, bet naujas stiprus žemės drebėjimas sugriovė naktinį klubą, kuriame ji dirbo.

Daugelį žmonių sujaudino ir Shunichi Hatakeyamos istorija. Šis japonas buvo nufotografuotas mokyklos baigimo šventėje laikantis savo dingusio 15-mečio sūnaus nuotrauką. Po žemės drebėjimo sūnus išėjo iš namų Kesenumoje ir nuo tada jo niekas nebematė. Ceremonija turėjo vykti kitą dieną po cunamio, tačiau buvo atidėta. Praėjus 10 dienų Sh.Hatakeyamą prieglaudoje aplankė sūnaus mokytojas ir paklausė, ar mokykla galėtų švęsti be jo sūnaus. Sielvarto palaužtas tėvas sutiko. Namo griuvėsiuose jis surado sūnaus beisbolo uniformą, išskalbė ir apsivilko. "Norėjau jaustis kaip jis", - sakė 48 metų tėvas. Jis atsiėmė sūnaus mokyklos baigimo pažymėjimą. Vaikams giedant mokyklos himną jis stovėjo tylėdamas.

Kita garsi nuotrauka - ant dviejų aukštų pastato užkeltas katamaranas. Tai vienas iš kelių išlikusių namų, buvęs viešbutis "Akabu". Jo savininkas Hitoshi Furudate apsigyveno pas giminaičius. Cunamis jį užklupo vandenyje, nes po žemės drebėjimo japonas nubėgo į uostą, norėdamas išgelbėti savo žvejybinį laivą. Juo jis išplaukė į atvirą jūrą. Parplaukė tik kitą rytą. Miestas, kuriame gyveno H.Furudate buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, o ant viešbučio antrojo aukšto gulėjo iškylų garlaivis.

"Tik griuvėsiai. Ir tas laivas ant stogo. Negalėjau patikėti savo akimis", - prisimena H.Furudate. Nei jis, nei valymo komanda dar nesugalvojo, kaip nukelti laivą. Pastato taip pat nebuvo galima išgelbėti - žemės drebėjimas, cunamis ir katamarano svoris sulankstė plienines atramas. Pats laivas atrodo siurrealistiškai sveikas, vos keli stiklai išdužę, o apie sraigtą apsivyniojęs elektros kabelis.

Bendrumo dvasia

Pirmomis dienomis po katastrofos žmonės atrodė palikti likimo valiai. Viešbučio savininkas H.Furudate su vietos gyventojais valė gatves. Nuo tada japonai apimti ypatingos bendrumo dvasios - jie uždari pašaliečiams ir solidarūs su tautiečiais. Gyventojai purve rado milijonus jenų banknotų ir atidavė policijai. Nė vienam nekilo mintis juos pasilaikyti sau. Plėšimo atvejų įregistruota vos keli.

Iki šiol itin autoritetais pasitikėjusi Japonija po katastrofos ėmė keistis. Vis daugiau žmonių nepasikliaudami valstybe patys ėmė rengti pagalbos akcijas. Firmos teberenka maisto produktus, degalų vežėjai be pertrūkio gabena pilnas cisternas į šiaurę. Draudimo atstovai, šiaip jau tikri biurokratai, dirba be poilsio skaičiuodami padarytą žalą.

Ocučyje savanoriai mėgina atlyginti žmonėms ir dvasinę netektį. Laikinuose prieglobsčiuose jie kaupia griuvėsiuose surinktas nuotraukas. Įrengtuose stenduose galima išvysti nespalvotų praėjusio šimtmečio pradžios japonų daugiavaikių šeimų, vyrų Antrojo pasaulinio karo laikų imperatoriškomis uniformomis, įmonių surengtos šventės prie alaus stalų ir atostogaujančių japonų nuotraukų. Vaikai dažniausiai įamžinti mokyklinėmis uniformomis, su tėvais, paplūdimyje, smėlio dėžėse.

"Žmonėms nuotraukos neįtikimai svarbios. Kartais jos viskas, kas liko", - pasakoja akcijos organizatorė Yoshiko Tanaka, kuri anksčiau rūpinosi pagalba Palestinos vaikams. Šiuo metu ji dirba Ocučyje, nes pagalbininkai ir kareiviai vis dar atgabena naujų, pilnų albumų ir nuotraukų dėžių. Tanaka su kitais savanoriais atsargiai nuvalo nuo jų dumblą, išdžiovina ir sukabina ant sienų. Radusieji savo nuotraukas gali pasiimti. Kartkartėmis vis kas nors staiga sustingsta prie nuotraukų sienos ir pravirksta - savanoriai žino, jie pamatė per cunamį žuvusius artimuosius.

Y.Tanaka planuoja nuotraukas nuskenuoti ir paskelbti internete kaip virtualią atmintį: "Tuomet palikę stovyklą žmonės galės lengviau jas rasti." Nors tikriausiai japonai prisimins savo nuotraukas dar negreit. Per daug didelis nelaimės mastas, per skaudūs prisiminimai.

Šiaurės rytuose cunamio banga siekė daugiau nei 10 metrų, ties Mijako - net 38 metrus. 28 tūkst. žmonių žuvo arba laikomi dingusiais, 150 tūkst. tebegyvena mokyklose ir sporto salėse.

Japonijos vyriausybė svarsto, ar atstatant miestus reikia gyvenamuosius kvartalus statyti aukščiau, o pramoninius rajonus su fabrikais - arčiau vandens. Deja, pasirinkimas nedidelis. Miestai remiasi į aukštas įkalnes. Dar nenuspręsta, kur statyti laikinuosius gyvenamuosius konteinerius, kuriuose žmonės gyventų tol, kol bus atstatyti jų namai. Yra bendruomenių, svarstančių, ar nevertėtų nukasti kelis kalnus.

Po nelaimės japonai ypač stengiasi išsaugoti savo identitetą. Dienraščiai primygtinai ragino žmones nepamiršti tradicinės vyšnių žydėjimo šventės. Žinoma, apie linksmybes niekas nekalbėjo, tačiau buvo raginama pasidžiaugti apsipylusiais rausvai baltais žiedais medžiais. Šlovinami ir katastrofos didvyriai. Fukušimos reaktoriaus darbuotojai vadinami samurajais.

Paskutinė geiša

Ypatingos pagarbos sulaukė ketvirtąjį cunamį išgyvenusi 84 metų moteris, paskutinioji Kamaišio geiša Tsuyako Ito. Senolė sunkiai vaikšto. Pradėjus drebėti žemei, ji ruošėsi pasirodymui japoniškame restorane. Po drebėjimo, kai T.Ito nusigavo iki durų, sakės prekijas išgirdo jos pagalbos šauksmą ir ant nugaros užnešė ant kalvos. Taip T.Ito jau buvo nutikę 1933 metais - tuomet ją šešiametę ant kalvos užnešė motina. Antrąjį ir trečiąjį cunamį geiša išgyveno ant stogo.

Šios moters istorija - tai Japonijos istorijos atspindys. Nuo keturiolikos metų ji mokėsi šokti, dainuoti ir groti tristyge geišų gitara šamize. Kai 6-ajame dešimtmetyje Kamaišyje prasidėjo plieno pramonės bumas, geišos tapo itin paklausios. Tuomet mieste jų buvo daugiau nei pusantro šimto. 8-ajame dešimtmetyje prasidėjo nuosmukis. 1989 metais sustojo paskutinė miesto aukštakrosnė, prapuolė ir vadybininkai. Vis daugiau geišų atsisakė darbo. Baigiantis tūkstantmečiui, liko viena T.Ito. Ji pasirodydavo restorane kas dvi savaites. "Baigti nenorėjau, kad nebūtų prarasta tradicija", - sako geiša. Cunamis nusinešė jos kimono ir šamizę, savo namo griuvėsiuose ji rado tik nuotraukų albumą. "Norėčiau paguosti žmones daina, bet be šamizės negaliu dainuoti", - - liūdnai ištaria ori senoji ponia.

 

Parengė RIMA KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"