TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

H. Mammadzada: tegu nepriklausomybė būna amžina

2014 05 27 6:00
dr. Hasanas Mammadzada Azerbaidžano ambasados nuotrauka

Rytoj, gegužės 28-ąją, Azerbaidžanas švenčia Respublikos dieną. 1918 metais Azerbaidžano Demokratinė Respublika tapo bene pažangiausia islamiškojo pasaulio valstybe. Azerbaidžano ambasadoriaus Lietuvoje dr. Hasano Mammadzados teigimu, dabar azerbaidžaniečiai vėl džiaugiasi laisva ir klestinčia savo šalimi.

Azerbaidžanas, kaip ir Lietuva, šiemet švenčia 96-ąsias pirmosios Respublikos metines. Azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, tuo metu su ginklu rankose turėjo ginti savo laisvę. Dar sunkesnis negu mums jiems teko nepriklausomybės atkūrimo kelias, paženklintas tarpusavio vaidais ir karu su artimiausiais kaimynais.

Tačiau Azerbaidžanas išgyveno visas negandas ir dabar yra regiono lyderis, galintis pasigirti stabiliai augančia ekonomika bei tvirtu tarptautinės bendruomenės pasitikėjimu. Intensyvėja ir šalies ryšiai su Lietuva. Azerbaidžano Respublikos dienos proga LŽ kalbina Azerbaidžano ambasadorių Lietuvoje dr. Hasaną Mammadzadą.

Islamo pasaulio priešakyje

- Pirmoji Azerbaidžano Respublika – Lietuvos vienmetė. Kokia buvo Azerbaidžano laisvės kelio pradžia?

- Mūsų šalis sieja ne viena bendra istorinė patirtis. Kai kurie įvykiai tragiški, bet yra ir 1918-ųjų abiejų šalių nepriklausomybės paskelbimas. Deja, tąkart Azerbaidžano valstybė gyvavo tik 23 mėnesius, kol ją okupavo Raudonoji armija.

Už savo laisvę azerbaidžaniečiams, kaip ir lietuviams, teko kovoti. Mūsų kova nenutrūko ir tada, kai į Azerbaidžaną įsiveržė sovietų kariuomenė. Nors formaliai Azerbaidžano sovietų respublika paskelbta 1922-aisiais, paskutinė nepriklausomo Azerbaidžano vėliava nuleista tik 1938 metais. Azerbaidžaniečiai priešinosi sovietų valdžiai ir už tai buvo baudžiami, masiškai tremiami svetur. Į Kazachstaną buvo ištremtas ir mano tėvas.

- Nors tarpukariu Azerbaidžanas gyvavo neilgai, teko skaityti, kad šalis nemažai pasiekė.

- Azerbaidžanas tapo pirmąja demokratine respublika musulmoniškame pasaulyje. Pirmavome ne tik politikoje - pirmoji opera ir pirmoji mokykla moterims musulmoniškose šalyse taip pat įkurtos Azerbaidžane. Moterims buvo suteikta teisė balsuoti ir būti renkamoms. Mes tai padarėme anksčiau negu Jungtinės Amerikos Valstijos ir kai kurios Europos valstybės.

Azerbaidžanas pasižymėjo tolerantiškumu tautinių ir religinių mažumų atžvilgiu. Pagalvokite, per dvejus metus Azerbaidžano vyriausybėje dirbo net keturi žydų tautybės ministrai. To meto musulmoniškame pasaulyje tai buvo sunkiai įsivaizduojama.

Parlamente savo atstovus turėjo visos didesnės tautinės mažumos: armėnai, rusai, lenkai, vokiečiai, žydai.

Separatizmo našta

- Tenka pripažinti, jog tai įspūdinga pažanga.

- Ir vis tiek dar sulaukiame kaltinimų (tiesa, tai daro faktiškai vien armėnai), kad su mumis neįmanoma sutarti, nors istorija rodo ką kita. Su armėnais puikiai sugyvenome ir pirmosios Respublikos, ir 70 metų trukusios sovietų valdžios laikotarpiu. Armėnai dirbo nepriklausomo Azerbaidžano vyriausybėje, o sovietiniais metais gyveno Azerbaidžane ir turėjo aukštus postus.

Deja, nepriklausomybės atkūrimo priešaušriu, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kilo problemų. Kalnų Karabache gyvenantys armėnai pareiškė norintys atsiskirti nuo Azerbaidžano. Patyrėme separatizmo negandas.

- Tai buvo motyvuojama daugumos nuomone?

- Taip, tuo metu Kalnų Karabache daugumą gyventojų sudarė armėnai. Tačiau ir tai buvo pasiekta dirbtinai. Pateiksiu trumpą pavyzdį: 1978-aisiais armėnai Chankendyje (armėniškai – Stepanakerte) pastatė paminklą, skirtą pirmųjų armėnų persikėlimo į Kalnų Karabachą 150 metų jubiliejui paminėti. O kai nusprendė atskirti „savo“ žemes nuo Azerbaidžano, patys tą paminklą ir nugriovė, nes jis tapo nepatogus tuometei propagandai.

Štai taip armėnai, nors ir sukūrę savo valstybę, nusprendė, kad ją galima kurti ir kitur - visur, kur tik gyvena daugiau armėnų. Apie panašias ambicijas kalbama ir Gruzijos Džavachetijos regione.

Tuo metu Azerbaidžanas neturėjo kariuomenės, o armėnų separatistus rėmė pati Armėnija, kitos užsienio valstybės, kuriose aktyviai dirbo jų lobistai.

Naujos šalies atsiradimas

- Vis dėlto azerbaidžaniečiai apgynė savo valstybę, o ilgainiui ją pavertė ir regiono lydere...

- Pirmi nepriklausomybės metai buvo labai sunkūs. Tuo pat metu, kai reikėjo gintis nuo Armėnijos agresijos, Azerbaidžane vyko pilietinis karas. Buvo grupuočių, kurios norėjo tiesiog suskaldyti šalį į gabalus.

Tačiau mums pavyko išgyventi šiuos sunkius laikus. 1990 metais mūsų nacionalinis lyderis Heidaras Alijevas grįžo iš Maskvos į Nachičevanę ir ėmėsi vadovauti vietos parlamentui, o 1993-iaisiais, karo su Armėnija ir vidinio susipriešinimo metu, azerbaidžaniečiai išrinko jį šalies prezidentu. H. Alijevas išgelbėjo Azerbaidžaną, neleido jo išdraskyti. Jis sugebėjo susitarti ir su Armėnija - 1994 metais pasirašytos paliaubos trunka jau du dešimtmečius.

- 1994-ieji tapo lyg nauja pradžia?

- Tais metais imta formuoti Azerbaidžano pozicija tarptautinėje bendruomenėje. Pasirašytos pirmos sutartys dėl energetinių išteklių eksporto į kitas šalis. Taip buvo padėti pamatai tos nepriklausomos Azerbaidžano politikos krypties, kurios valstybė laikosi ir iki šiol. 2005 metais pajutome jos rezultatus.

- Užtrukote 10 metų, tačiau akivaizdu, kad darbas atsipirko.

- Be jokios abejonės. Prieš dešimtmetį įsitikinome, kad H. Alijevo nubrėžtos gairės buvo teisingos. Šiandien mūsų ekonomika sudaro 80 proc. viso Pietų Kaukazo regiono ekonomikos. Per pasaulinę finansų krizę Azerbaidžanas ne tik nenukentėjo, priešingai, net padarė pažangą. Tuo pat metu pasaulyje užsirekomendavome kaip patikimi partneriai, ypač energetinio saugumo užtikrinimo srityje.

Azerbaidžanas tapo tikru traukos centru tarptautiniams forumams ir kitiems renginiams. Štai šiemet organizuosime jau IV Humanitarinį forumą. Vyksta daugybė tarptautinių kultūros renginių. Kitąmet pirmą kartą rengsime Europos žaidynes, o 2017 metais – Islamiškojo solidarumo žaidynes.

Tapome nenuolatiniais Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nariais. Beje, vietą Saugumo Taryboje Lietuva perėmė kaip tik iš Azerbaidžano.

Subalansuota pozicija

- Azerbaidžanas pasižymi labai subalansuota ir daugumos valstybių ypač teigiamai vertinama tarptautine pozicija, sutariate su skirtingos pasaulėžiūros šalimis. Kaip jums tai pavyksta?

- Ekonominė nepriklausomybė sustiprina šalies pozicijas, tačiau dar svarbiau yra tai, kad patys pradėjome pasitikėti savimi, savo jėgomis. Iš to kilo ir aplinkinių pasitikėjimas mumis. Po 2001-ųjų rugsėjo 11 dienos įvykių Niujorke pirmi paskelbėme solidarumą su tarptautinėmis pastangomis kovoti prieš terorizmą. Apie 40-50 proc. tarptautinės koalicijos į Afganistaną gabenamų krovinių keliavo per Azerbaidžaną. Mūsų taikdariai dalyvavo tarptautinėse operacijose Kosove, Afganistane, Irake. Buvome pradėti vertinti kaip patikimi partneriai.

Šiandien palaikome puikius santykius su Vakarais, bet tuo pat metu visiškai normaliai bendraujame ir su Iranu, Rusija, Gruzija, Turkija, Vidurinės Azijos valstybėmis.

- Kaip vertinate santykius su Lietuva?

- Jie kasmet tampa vis tvirtesni ir geresni. Norėčiau pabrėžti švietimo sritį. Prieš porą metų Lietuvoje studijavo 30-40 jaunuolių iš Azerbaidžano, o dabar jų jau daugiau kaip 180, laukiame atvykstant dar 20-30 naujokų.

Noriu padėkoti Lietuvos Vyriausybei, kad ji dvejus metus garantavo vietas aukštojo mokslo įstaigose 20-30 azerbaidžaniečių. Tuo metu Azerbaidžanas nuo dviejų iki penkių padidino sąrašą Lietuvos universitetų, kuriuose mūsų jaunimo studijas finansuoja valstybė. Šiuo požiūriu Lietuva pirmauja regione. Latvijoje ir Estijoje tokių universitetų yra po du, Lenkijoje – penki.

- Kokias studijų kryptis Lietuvoje dažniausiai renkasi azerbaidžaniečiai?

- Tarp populiariausių galėčiau paminėti informacines technologijas, mediciną ir ekonomikos studijas. Mūsų jaunuoliai labai patenkinti studijų kokybe, dėstytojų ir kolegų studentų požiūriu į juos.

Pagaliau svarbiausias dalykas yra tai, kad šie studentai reprezentuoja savo šalį. Jie patys ir jų laimėjimai – geriausia Azerbaidžano reklama, lyg valstybės vizitinė kortelė.

- Taigi galima sakyti, kad Lietuva azerbaidžaniečiams yra tapusi nedideliu kultūriniu ir edukaciniu centru?

- Taip. Dar galima paminėti ir mūsų glaudžius kultūrinius ryšius. Kasmet Respublikos dienos proga kviečiame į Lietuvą atvykti Azerbaidžano kultūros atstovus. 2015-aisiais Lietuvoje būtinai surengsime Azerbaidžano kultūros dienas, o dar kitais metais – Lietuvos kultūros dienas Azerbaidžane.

Kultūriniais renginiais tikrai galime pasigirti. Pernai M. K. Čiurliono mokyklos mokiniai surengė koncertą, per kurį atliko 20 Azerbaidžano kompozitorių kūrinius. Atitinkamą koncertą organizuosime ir Azerbaidžane. Neseniai buvo toks projektas: jauni azerbaidžaniečiai fotografavo Lietuvą, o parsivežtas nuotraukas eksponuos tėvynėje.

Visų šių renginių tikslas – kaip galima geriau supažindinti mūsų visuomenes. Ir rezultatas jau matyti. Vis daugiau azerbaidžaniečių turistų renkasi Lietuvą.

Nepriklausomybė gyvuos

- Politiniai ryšiai tokie pat aktyvūs?

- Vis intensyviau dirba tarpvyriausybinė grupė. Itin aktyvūs yra tarpparlamentiniai kontaktai. Lietuvos Seime nuolat plečiasi Azerbaidžano draugų grupė. Šiandien jai jau priklauso 50 parlamentarų.

Taip pat aktyviai keičiamės vizitais. Šiemet Azerbaidžane lankėsi vidaus reikalų ir ūkio ministrai, birželį laukiame energetikos ministro. Turėkime omenyje, kad visi šie vizitai - ne parodomieji, jie turi konkrečius tikslus.

- Ar lietuvių susidomėjimas Azerbaidžanu didėja?

- Tai tikrai jaučiame. Azerbaidžanas apskritai sulaukia vis daugiau turistų: vien per pastaruosius metus Baku atidaryti penki 5 žvaigždučių viešbučiai. Lietuviai į Azerbaidžaną dažniausiai vyksta vasarą. Jie renkasi kalnus arba žavisi senojo ir moderniojo Baku kontrastais. Azerbaidžanas yra palaimintas, nes turi visą spektrą klimato zonų: vienu metų laiku čia galima ir slidinėti, ir degintis paplūdimyje. Galiu pasakyti, kad daugelis mūsų šalyje apsilankiusių lietuvių nori vykti į Azerbaidžaną dar kartą.

- Ką savo nacionalinės šventės proga palinkėtumėte Lietuvos azerbaidžaniečiams ir visiems mūsų skaitytojams?

- Noriu pasveikinti savo tautiečius ir visus mūsų draugus Lietuvoje. Noriu visiems palinkėti, kad Lietuvos ir Azerbaidžano nepriklausomybė būtų amžina. Ją iškovoti yra viena, o išsaugoti – kas kita. Tačiau tikiu, kad karčios istorijos pamokos nebesikartos, nors šiuo metu pasaulyje vykstantys procesai išties nenuspėjami. Lietuvos azerbaidžaniečiai daug prisidėjo prie mūsų šalių santykių įtvirtinimo. Už tai noriu padėkoti jiems ir visiems Lietuvos žmonėms.

Užs. V-1001

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"