TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Į ateitį - sužeisto vėžlio žingsniu

2012 04 02 6:07

Pontifiko vizitas į marksizmo rojų priminė pasauliui, kad šalia Floridos krantų vis dar gyvuoja šalis, kurioje laikas sustojęs jau 50 metų. Ne kažin ką čia keičia Benedikto XVI vizitas, JAV embargas vis dar vietoje, o partija "prie vairo". Pastarųjų metų mikroskopiniai pokyčiai ekonomikos liberalizavimo link rodo, kad Kuba juda į priekį ne greičiau už sužeistą vėžlį.

Kuklus vizitas

Pasak popiežiaus vizitą stebėjusių reporterių, jis praėjo gerokai kukliau nei Jono Pauliaus II-ojo viešnagė Kuboje 1998 metais. Be abejonės, tikintieji salos gyventojai ir šį kartą džiūgavo miestų gatvėse ir aikštėse, tačiau praėjusio vizito metu popiežių pasitiko maždaug milijoninė minia, o šiemet susirinko tik apie 300 tūkst. žmonių.

Tam yra dvi priežastys: pirmiausia, valdžia pasirūpino, kad gyventojai pernelyg nedžiūgautų. Visi bent kiek žinomi disidentai ramiai sėdėjo namie, prižiūrimi budrių pareigūnų.

Kita priežastis - kubiečių nusivylimas. Daugelis jų tikėjosi, kad po pirmojo popiežiaus vizito situacija krašte ims greitai keistis, bet to neįvyko. Gyventojų teigiamai vertinamos ekonomikos reformos yra tiesiog mikroskopinės ir iš esmės nekeičia jų gyvenimo kokybės, o pažadėtoji religijos laisvė yra laisvė tiek, kiek leidžia valdžia. Apžvalgininkai pabrėžia, kad neveltui neįvyko visų lauktas tikėjimo atgimimas. Šiandien praktikuojančių katalikų Kuboje tėra vos 10 procentų.

Politinis korektiškumas

Prieš pat atvykdamas į Kubą popiežius viešai pasmerkė marksizmą kaip santvarką, praradusią ryšį su tikrove. Kuboje jis meldėsi už gerovę žmonių, iš kurių atimta jų laisvė, už Hugo Chavezo sveikatą, tačiau taip ir nenuskambėjo daugelio kubiečių taip laukti žodžiai: už režimo nužudytus kankinius.

Dar skaudžiau opozicinės kubiečių organizacijos, įskaitant ir krikščioniškos pakraipos, reagavo į tai, kad popiežius neskyrė jų atstovams audiencijos, nors susitiko su Fideliu Castro ir net praleido su juo dvigubai daugiau laiko, nei paprastai skiria valstybių vadovams.

Be to, anot opozicijos, Kubos katalikų bažnyčia keistai gerai sutaria su Rauliu Castro, net šiek tiek talkina jo disidentų deportacijos į kitas valstybes politikai.

Keista, bet, atrodo, Bažnyčia ne veltui elgiasi taip "politiškai korektiškai". Komunistinė valdžia leidžia jai veikti, o mainais gauna garantiją, kad Bažnyčia nekurstys demokratijos vilčių tarp gyventojų.

Ilgiausia blokada

Išvykdamas iš Kubos Benediktas XVI pasmerkė jau 50 metų trunkantį JAV ekonomikos embargą. Tai - ilgiausia ekonominė blokada modernioje istorijoje. Prieš pusę amžiaus, šaltojo karo įkarštyje, embargas turėjo aiškų tikslą - ekonomiškai silpninti sovietų "satelitei" JAV kaimynystėje ir neleisti jai skleisti marksistinės propagandos JAV teritorijoje (blokada yra ne tik ekonominė, bet ir informacinė). 2000 metais prezidentas Billas Clintonas leido eksportuoti į Kubą tik humanitarines prekes, daugiausia maistą.

Kodėl ši blokada laikosi taip tvirtai, kai JAV dabar jau palaiko normalius prekybinius santykius ir politinį dialogą su visomis buvusiomis priešininkėmis, įskaitant net Vietnamą? Juk ir valstijose netyla debatai, kad sankcijas seniai reikėjo panaikinti, nes pasaulis nebepaiso blokados ir ragina amerikiečius ją irgi nutraukti.

Už ir prieš

Viena svarbiausių embargo priežasčių - didžiulė jį palaikanti kubiečių bendruomenė, susitelkusi Floridoje, labai svarbioje valstijoje per prezidento rinkimus. Iki šiol nė vienas kandidatas nesurizikavo prarasti jos balsų.

Iki šiol nebuvo ir ypatingų ekonominių paskatų nutraukti embargą. Kritikai dažnai pabrėžia, kad dėl jo JAV kasmet praranda apie 1,2 mlrd. dolerių, o Kuba apie pusę tiek. Tačiau argumentas nelabai stiprus turint omenyje, kad 1 mlrd. JAV ekonomikai nereiškia beveik nieko, o pusės šios sumos netektis Kubai - rimta ekonominė problema. Tačiau ar tikrai embargas veikia? Ne visai.

Raulis, taip pat kaip ir jo brolis Fidelis, sėkmingai naudojasi embargu kaip propagandiniu antiamerikietišku ginklu. Embargas neleidžia kubiečiams įsigyti informacinių technologijų ir laisvai keliauti, vadinasi, jie atskirti nuo pasaulio vos ne taip pat patikimai kaip šiaurės korėjiečiai. O jei žmonės nemato, kad svetur gyvenama geriau, jie nelinkę ir savo valdžios keikti. Tokį informacinės politikos modelį ilgą laiką gana sėkmingai naudojo mūsų kaimynas Aleksandras Lukašenka.

Sustabdytas laikas

Vis dėlto embargo kritikai turi vieną nekonkretų, bet gana stiprų argumentą - kam apskritai šis embargas reikalingas? Kuba jau nebėra niekieno "satelitė", o remtis vien žmogaus teisių pažeidimais reikštų taikyti dvejopus standartus. Juk Kinija šias teises pažeidinėja nė kiek ne mažiau, bet tai netrukdo amerikiečiams su ja bendrauti, prekiauti ir net skolintis pinigų.

JAV taip pat nebėra ta valstybė (idėjų ir gyvenimo būdo prasme), kuri 1962 metais įvedė sankcijas, o Kuba taip ir liko visiškai nepakitusi.

Nieko nėra amžino

Tai - nepaneigiama tiesa. Visai tikėtina, kad embargo laikas artėja į pabaigą. Kubos šelfe randama vis daugiau naftos, kurios amerikiečiai negali pasiekti dėl savo pačių sumanytų apribojimų. Sunku patikėti, kad JAV nesusivilios šiuo nauju saldainiuku ir ramiai stebės, kaip kubietiškus telkinius ims eksploatuoti europiečiai arba dar blogiau - kinai ir rusai.

Vis dėlto vien embargo atšaukimas nepadės Kubai stebuklingai pasikeisti. Salą valdantis Castro klanas per popiežiaus vizitą tvirtai pareiškė, jog nesiims jokių politinių reformų. R.Castro greičiausiai liks valdžioje bent jau iki 2018 metų, o laisvosios rinkos teikiamus malonumus pajutę Kubos valdovai suks ne demokratizacijos keliu, o veikiausiai taps daugiagalviu imperatoriumi, kaip tai įvyko Kinijoje, arba visą šalies turtą pasisavinusia pusiau kriminaline, pusiau čekistine "chebra", kaip atsitiko Rusijoje.

Liūdna, bet lieka tik viena pralaimėjusi šalis - kubiečiai, kurie siekdami laisvės jau sumokėjo tūkstančius gyvybių, bet dar ilgai jos negaus. Nei iš savo valdžios, nei iš Bažnyčios, nei iš amerikiečių...

Nieko nėra amžino, viskas keičiasi, bet amžinybės neturi ir kubiečiai, kurių jau kelios kartos bejėgiškai stebi, kaip leisgyvė jų valstybė šliaužia į rytdieną.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"