TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Į pasmerktųjų salą - eilutė norinčiųjų

2011 04 30 0:00

Norvegijoje įrengtas "pirmasis pasaulyje ekologinis kalėjimas", bet tai nėra duoklė paplitusiai madai viską vadinti ekologišku vardu. Šiuo atveju ekologija suprantama plačiai - kaip žmogaus dvasios išgryninimas. Pakliūti į tą kalėjimą labai sunku. Neužtenka padaryti sunkų nusikaltimą - sėdint įprastame Norvegijos kalėjime dar reikia užsirašyti į eilę, o kai atsilaisvins vieta, traukti burtus.

Tas kalėjimas yra Bastojaus saloje Oslo fiorde. Jame nėra grotų, ginkluotų sargybinių. Tačiau ten atlieka bausmę labiausiai užkietėję Norvegijos nusikaltėliai. Kai kurie negali to kalėjimo pakęsti. Laisvė - vos už 3,5 kilometro, naktį matai šviečiant miesto žiburius. Iki jų tik 10 minučių motorlaiviu. Žurnalo "Der Spiegel" korespondentas matė, kaip atvežė naują kalinį, jauną berną, su veide ištatuiruotomis ašaromis. Policininkas jį išlaipino iš kelto, padavė 500 kronų taloną (kiek daugiau nei 200 litų) parduotuvėje apsipirkti, o pats grįžo į žemyną.

Apžvelgęs raudonus ir geltonus medinius namus, bažnyčios bokštą sutrikęs vaikinas nusistebėjo: tai čia kalėjimas? Eidamas jis sutiko vyrus, kurie su juo pasisveikino, tačiau jaunuolis nudūrė akis į žemę - kalėjimuose žmonės nesisveikina.

Bronzinis pistoletas

Parduotuvėje kalinys nusipirko rūkalų ir telefono kortelę. Čia pat - telefonas automatas. Surinko draugo numerį. "Esu Bastojuje! Galiu skambinti kada noriu! Ką jūsų šutvė ten veikia?" - pasiteiravo. "Ruošiamės nusigerti", - išgirdo atsakymą. Vaikinui pasidarė nejauku, jis jau nebenori tos laisvės. Sala tokia maža, kad per valandą galima apeiti. Ir joje yra tik vienas pistoletas - bronzinėje skulptūrėlėje, kuri stovi viršininko kabinete.

Viršininko pagrindinis tikslas - pasiekti, kad kaliniai jaustųsi kaip tikrame kaime - augintų bulves, daržoves, gyvulius, iš atliekų ir šiukšlių darytų kompostą, o prižiūrėtojai ir kaliniai gerbtų vienas kitą. Jis panaikino vaizdo kameras parduotuvėje, grotas, mūro sienas. Durys nerakinamos, nors saloje įsikūrė ne angeliukai, o teismo pasmerkti žmogžudžiai, plėšikai, narkotikų prekeiviai, piktybiniai chuliganai ir vagys - iš viso 115 žmonių. Kai kurie jų saloje išbus visą bausmės laiką, tik žmogžudžiai privalės du trečdalius bausmės atlikti tikrame kalėjime. Kaliniai privalo dirbti ir įsilieti į bendruomenę. Tie, kurie tinginiauja, mušasi ar girtuokliauja, grąžinami į įprastą kalėjimą. Tai vienintelė bausmė.

Kelis kartus per dieną į salą atplaukia keltas, vasarą vanduo nėra labai šaltas ir būtų galima nuplaukti į miestą. Žiemą fiordas užšąla. Dėl visa ko kaliniai kasdien perskaičiuojami 4 kartus. Tačiau kuriant šį kalėjimą siekta ne užkardas įrengti, o sukurti tokią aplinką, kad kaliniai rinktųsi likti, o ne bėgti, kad įkalinimo įstaiga nebūtų nusikaltėlių universitetas ir recidyvistų perykla.

Sala didžiuojasi, kad iš atkalėjusių jos įnamių tik 16 proc. per dvejus metus vėl padaro nusikaltimą. Tai mažiausias skaičius pasaulyje. Vokietijoje per pirmus trejus metus vėl nusikalsta 50 proc. išleistųjų iš kalėjimo. Lietuvoje per pirmus metus - kas dešimtas. Bastojuje dar niekas nenusižudė ir niekas nebuvo nužudytas, nors salos gyventojai - tikrai šiurpūs.

Jorgenas Eilertsenas - milžinas, visa galva aukštesnis už kitus. Jis net valgo atskirai, nes stalas jam per mažas. Peilis ir šakutė jo rankose atrodo kaip žaisliukai. Anksčiau jis priklausė gaujai, pardavinėjo narkotikus, pats juos vartojo, skolininkus sumušdavo taip, kad būdavo neatpažįstami. O ir pistoletą visada laikydavo po ranka. Jurgenui - 41-eri, trečdalį gyvenimo jis praleido kalėjime, bet dabar vėl svajoja apie ateitį. Jis turi draugę, kuri aplanko jį tris kartus per savaitę. Tai gera mergaitė, ne iš jo senojo pasaulio. Ji dėvi aukštus aulinukus, jos šviesūs plaukai visada išplauti ir ji atneša Jurgenui šokolado. Jie abu nutarė, kad turės keturis vaikus.

Kiekvieną dieną po pusryčių Jurgenas lipa ant stogo. Jis remontuoja ir stato kolonijos namus, tapo geru dailide. Anksčiau, kai atsėdėjęs laiką išeidavo pro kalėjimo vartus tik su plastikiniu maišeliu, į kurį tilpdavo visas jo turtas - skutiklis ir keli drabužėliai, nežinodavo, kur eiti ir... patraukdavo pas senus draugus.

Saloje visi turi darbų ir pareigų. Staliaus amato išmoko ir Erikas. Jis sumontavo saulės plokštes ant stogų, ir dabar du trečdalius elektros energijos kolonija pasigamina pati. Erikas jau gavo kelis pasiūlymus tokį darbą dirbti ir laisvėje. Gyvenimą saloje jis nusako taip: "Mes turime visišką laisvę ribotoje teritorijoje."

Ir saloje nenuobodu. Visi turi televizorius, yra puiki gimnastikos salė, teniso kortai, arkliai pasijodinėti, vasarą galima pasimaudyti. Kaip jaunimo stovykloje. Vaikinas, kurį minėjau pradžioje, pavarde Olsenas, kai pradės dirbti, gaus 50 kronų (beveik 22 litus) per dieną, tiesa, atlyginimas mokamas kartą per mėnesį. Jis pats turės pirkti maistą, ruošti valgį, apsiskalbti. Olsenas iškart suabejojo, ar sugebės tai daryti.

Atėjus vakarui, kolonijoje lieka tik penki neginkluoti prižiūrėtojai. Jie nėra labai geros nuomonės apie kalinius, nes tarp jų būna ir tokių, kuriems laisvas gyvenimas ribotoje teritorijoje įspūdžio nedaro. Tačiau sala vis vien veikia geriau nei tradicinis kalėjimas ar prievartinio darbo stovykla. Joje nusikaltėliai išmoksta gyventi savarankiškai, kai kurie to niekada nedarė. Sutinka jie ir kitataučių. Saloje kali norvegų nacis, be jokios priežasties nužudęs juodaodį paauglį, yra ir iraniečių, kurdų, lenkų, su kuriais jis bičiuliaujasi, nors savo rasistinių įsitikinimų neatsisako.

Bastojaus kolonija Norvegijos iždui kainuoja pigiai, daug mažiau nei įprasti kalėjimai. Elektros energiją ir didesnę dalį maisto kaliniai pasigamina patys, nes kolonija specializuojasi ekologiškų produktų gamyboje. Šiuo metu jau trečdalis Norvegijos kalėjimų perėmė atvirų sienų politiką, o parlamentas nutarė, kad ją reikia taikyti dar plačiau.

Kalėjimas - bausmė, kerštas ar gydykla?

Tačiau Norvegijoje ne visi taip mano. Yra norinčiųjų nusikaltėliams keršyti. Jiems nepatinka, kad kalinimo įstaiga tampa vieta, kurioje malonu būti, nors sutinka, kad niekas į ją savo noru neina.

Jaunas vaikinas, kurio veide ištatuiruotos ašaros, pačiame laisviausiame pasaulio kalėjime ištvėrė vos tris dienas ir paprašė grąžinti į senąjį kalėjimą su aukštom mūro sienom ir spygliuota viela, kur 20 valandų per parą jis praleis kameroje. Jos lange bus ne stiklas, o pleksiglazas ir grotos. Tris kartus per dieną jis valgys kalėjimo maistą, žiūrės daug kartų matytus amerikietiškus detektyvus, kartą per dieną eis pasivaikščioti į kalėjimo kiemą. Dar tris valandas galės praleisti kalėjimo mokykloje. Kai prireiks į tualetą, turės paspausti skambučio mygtuką. Ateis prižiūrėtojas, nuves, tada vėl parves į celę. Olsenas gulės ant savo gulto ir jausis patenkintas - kalėjime jį saugos ir jam nereikės pačiam savęs saugoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"