TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Iki skausmo doras žmogus

2010 04 14 0:00
Su L.Kaczynskiu prezidento rūmuose Varšuvoje atsisveikina V.Adamkus.
AFP/Scanpix nuotrauka

Lechas Kaczynskis buvo prezidentas, galėjęs savo šaliai paaukoti viską. Didis patriotas ir karštas nacionalistas simbolizavo tą Lenkijos kartą, kuri niekada nepamirš kovos už laisvę.

L.Kaczynskis buvo žmogus lyg iš kito amžiaus. Savaitgalį jo prezidentinėje viloje ant Baltijos kranto apsilankydavę svečiai dažnai susigriebdavo, kad pokalbis vis nejučiomis pakrypsta į diskusijas apie praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio opozicinį judėjimą Gdanske.

Gimęs 1949 metais Varšuvoje L.Kaczynskis užaugo su savo tėvo Rajmundo Kaczynskio pasakojimais apie herojišką lenkų kovą per Antrąjį pasaulinį karą. Su savo broliu dvyniu Jaroslawu L.Kaczynskis vėliau studijavo teisę Varšuvos universitete. Vedami patriotinių jausmų juodu buvo aktyvūs antikomunistinės opozicijos dalyviai, paskui tapo "Solidarumo" įkūrėjo ir buvusio prezidento Lecho Walęsos artimais šalininkais. 2005 metais atėjęs į prezidento postą L.Kaczynskis įkūnijo ir geriausias, ir blogiausias Lenkijos politikų savybes.

Jis neabejotinai buvo beveik iki skausmo doras žmogus. Į prezidentinius rūmus L.Kaczynskis persikraustė ne iš didingų prabangių namų, kokius mėgsta lenkų politinis elitas, bet iš menko butelio, kuriame jis kartu su žmona Maria gyveno ištisus dešimtmečius. Jo vertybės, požiūris, įpročiai ir elgesys priminė prieškarinės Lenkijos vidurinės klasės vertybes, požiūrius ir įpročius, tą giliai įsišaknijusią kultūrą, kurios išrauti nepavyko nei naciams, nei sovietams, nei režimui, įsitvirtinusiam po Antrojo pasaulinio karo. Užsispyręs, senamadiškas, provincialus, bebaimis, gana drovus, įtarus, nerangus, smulkmeniškas ir pedantiškas 60 metų teisės profesorius absoliučiai nesistengė kalbėti dviprasmybėmis, kurios taip būdingos šiuolaikinės Europos politikai.

Jis buvo nepalenkiamas atlantistas. Kai vyriausybės ministrai mėgino derėtis su JAV dėl priešraketinės gynybos bazių, L.Kaczynskis nedvejodamas juos sustabdė. Lenkija būtų laiminga turėdama Amerikos skydą, kad ir kokios būtų sąlygos. Panašus jo požiūris buvo ir į Lietuvą, nors kaimynė ir atsisakė lenkų mažumai oficialiuose dokumentuose leisti rašyti savo pavardes su raidėmis, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje. Kitiems lenkų politikams toks Lietuvos elgesys atrodė nesąžiningas ir erzinantis, tačiau L.Kaczynskis tiesiog nurijo karčią piliulę. Jis neslėpdamas rodė prielankumą Baltijos šalims, Ukrainai, Gruzijai ir kitoms buvusioms okupuotoms teritorijoms: argi šios tautos nepatyrė tokių pačių kančių kaip lenkai? Jos turėtų laikytis išvien.

Kai Rusija įsiveržė į Gruziją 2008 metų rugpjūtį, L.Kaczynskis pirmasis skubėjo į pagalbą, į Tbilisį pasiimdamas ir kitų prijaučiančių pokomunistinių valstybių vadovus. Tada jis mėgino įveikti besipriešinantį lėktuvo pilotą, kuris sakė, kad kelionė į karo zoną gali būti pavojinga. L.Kaczynskiui tai atrodė paprasčiausios baimės išraiška, tačiau vėliau pilotas buvo apdovanotas už tai, kad nerizikavo keleivių gyvybėmis dėl prestižo. Galbūt L.Kaczynskis tą pačią klaidą pakartojo likus kelioms minutėms iki tragiškos nelaimės balandžio 10-osios rūko aptrauktą rytą.

Vienintelė didžiausia L.Kaczynskio politinė klaida, kad nepastebėjo, jog dabartinė Vokietija su Angela Merkel galėtų būti potencialiai galingiausia Lenkijos draugė, o ne varžovė, turinti revanšistinių užmojų. Kartu su savo dvyniu broliu Jaroslawu, kuris vadovauja opozicinei partijai "Teisė ir teisingumas", Vokietijoje L.Kaczynskis dėl užsispyrimo ir priešiškumo bei retkarčiais atviro šiurkštumo tapo pajuokos objektu. Nepasitikėjimas Lenkijos vakarine kaimyne beveik prilygo intuityviam priešiškumui, kurį jis jautė Sovietų Sąjungai ir jos šalininkams. L.Kaczynskiui, jo broliui ir jų rėmėjams Rusija išliko kaip grėsmė, kurią valdė buvusi KGB ir kuri nepaisė praeityje įvykdytų baisių nusikaltimų.

Jo tvirta nuomonė apie dabartinius ir buvusius Lenkijos priešus patiko jo šalininkams. Tačiau tokį požiūrį lydėjo ir neapdairiai ištartos frazės, po kurių dažnokai pasigirsdavo sarkastiškų ir dygių kritikų balsų. Po to, kai 2007 metais brolių Kaczynskių partija prarado valdžią, vyriausybės vairą į savo rankas perėmė L.Kaczynskio didžiausias priešas Donaldas Tuskas, pradėjęs vykdyti ambicingą "raminamąją" Lenkijos užsienio politiką. Kur L.Kaczynskis kurstė dūmus ir kalbėjo apie istorines neteisybes, ten D.Tuskas ir jo užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis mėgino užglaistyti nesutarimus. Lenkijos santykiai su Vokietija pagerėjo, jai net pavyko atgaivinti Višegrado grupės idėją, o labiausiai į priekį pažengė santykiai su Rusija.

Prie to prisidėjo ir Katynės žudynės, kur 1940 metų pavasarį buvo žiauriai išžudyta per 20 tūkst. Lenkijos karininkų. Nusikaltimą lydėjo groteskiškas sovietų melas, esą žudynes organizavo naciai, ne NKVD. Tik 1990 metais Sovietų Sąjunga pripažino tai, apie ką tiek laiko kalbėjo lenkai ir jų šalininkai. Prie Varšuvoje Katynei atminti skirto paminklo dėdamas gėles Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ištarė: "Atleiskite mums, jei galite."

Atrodė, kad geriau ir būti negali, bet atėjus Vladimirui Putinui laikas tarsi pradėjo suktis atgal. 2007 metų rugsėjį valstybinis laikraštis "Rasijskaja Gazeta" išspausdino rašinį, kuriame abejota, ar Katynės žudynes organizavo sovietai. Europos žmogaus teisių teisme rusų vyriausybė gynėsi, kad nėra iki galo aišku, kas kaltas dėl skerdynių. Aukų reabilitacija nepradėta, archyvai vis dar užantspauduoti.

Tad tai, kad po kruopščios ir sudėtingos diplomatijos lenkų vyriausybei pavyko į Katynę bendrai paminėjimo ceremonijai pasikviesti V.Putiną, buvo tikras dviejų šalių santykių proveržis. Vėliau Rusijos televizijos net parodė Andrzejaus Wajdos sukurtą filmą apie Katynę. Tačiau dauguma lenkų jautė, kad rusai dar nepasakė visko, ką galėjo. Būtent šis jausmas ir privertė L.Kaczynskį su savo partijos nariais, kariuomenės vadais ir žymiais istorikais sėsti į nelemtąjį lėktuvą. Jie norėjo tragediją paminėti privačiai, be jokių apsimestinių susitaikymų ar abejotinų politikavimų. Tvirtas patriotas L.Kaczynskis netroško prieš ką nors lankstytis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"