TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Imperijos subyrėjimas: perestroika išslydo iš kontrolės

2007 07 16 0:00

Papildydami antikomunistinės opozicijos gretas visų pirma klausėme savęs, ar galima komunizmą likviduoti vidine veikla iš apačios.

Tada buvau vienas tų, kurie tikėjo, jog tai būtų įmanoma, jeigu sistema susmuktų, arba mūsų veikla atliktų tik pagalbinį vaidmenį, jeigu komunizmas žlugtų įvykus tarptautiniam konfliktui. Totalitarizmo negali nuversti jokia opozicija; ji gali tik teatriškai apipavidalinti jo likvidavimą, kaip buvo, pavyzdžiui, Serbijoje, pasitraukiant Slobodanui Miloševičiui.

Griaudamas visuomenę totalitarizmas apskritai panaikina galimybę sukurti opoziciją, pajėgią perimti valdžią, o jeigu ji vis dėlto sukuriama, tada būna tik simbolinė, kaip Čekoslovakijoje, arba jai veikti leidžia valdžia, kaip buvo Lenkijoje. Palankiausias sąlygas toleruoti opoziciją gali sudaryti ne tarptautinė padėtis, kaip kadaise manėme, o vidaus kova tarp nomenklatūros klanų dėl valdžios. Valdžia opoziciją toleruoja tuomet, kai yra įsitikinusi, kad ją kontroliuoja. Kaip tik tokia situacija susidarė Lenkijoje praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai Kanios sąmokslininkai rengėsi nuversti Giereko klaną. Tačiau tai nereiškia, kad veikla opozicijoje buvo beprasmiška, nes susidarius palankioms aplinkybėms - o tokios aplinkybės būtų sistemos implozija arba jos demontavimas, - opozicija gali ištrūkti iš valdžios kontrolės ir įgyvendinti permainas, kurių valdžia iš pradžių nepageidavo. Veikla opozicijoje - tai žaidimas su valdžia ir policija, o asmenims, žvelgiantiems į pasaulį ir jame vykstančius procesus per slaptosios politinės policijos pareigūno patirties prizmę, numatyti to žaidimo rezultatus sunku. Tačiau jį galima laimėti tik peržengus ribas, kurias valdžia yra pasirengusi toleruoti.

Komunistinė sistema subyrėjo ne dėl implozijos ir ne dėl karo, nes tie, kuriems ta sistema teikė naudą, ne blogiau už mus suvokė tokios perspektyvos neišvengiamumą bei su ja susijusius pavojus. Natūralu, jog kiekvienas valdžios elitas siekia išlaikyti privilegijuotą padėtį ir perduoti ją savo vaikams. Komunistams, kurie siekė išvengti sistemos subyrėjimo pasekmių, t. y. minėtos padėties praradimo, galbūt ir visiško marginalizavimo, kilo tik viena problema: kaip išardyti komunizmą, kad pavyktų išsaugoti ligtolines pozicijas. Todėl jie turėjo įsitvirtinti visuomenėje ir tapti ne primestu, o natūraliu jos valdžios elitu. Reikėjo, kad visuomenė pati juos pasirinktų ir leistų vadovauti. Šiam tikslui buvo skirti liaudies frontai Sovietijoje, o juos steigti pasiųstas agentų tinklas ir mažiau susikompromitavę valdžios elito atstovai. Vasalinėse šalyse skatinta kurti reformistinę opoziciją, daugiatautėse valstybėse - tautinės pakraipos arba stačiai nacionalistinę opoziciją, pavyzdžiui, Serbijoje ir Kroatijoje. Lenkijoje opozicija buvo. Valdžia ją kontroliavo tiek, kad galėjo atrinkti ir eliminuoti grupes, į kurias nebuvo prasiskverbusi slaptoji policija arba kurios buvo tiesiog nereikalingos. Be visuomeninio partnerio komunistai nebūtų galėję

taip lengvai ir saugiai išmontuoti sistemą, o visų pirma - jiems nebūtų pavykę iš naujo įteisinti savo valdžią.

Leisdama veikti opozicijai ir net skatindama ją kurti - be kita ko, per savo agentus (nors ne tik), - ligtolinė valdžia paleido procesą ir jis pradėjo slysti jai iš rankų. Juk net esant parademokratijai arba valdomai demokratijai negalima visiškai nutildyti arba marginalizuoti nekontroliuojamų grupių. Kitą problemą sudarė patys agentai. Jie, pajutę visuomenės paramą, pradėjo tapti savarankiški ir ginti savo interesus tiek nuo buvusių viršininkų, tiek nuo konkurentų iš nekontroliuojamų grupių. Juk valdžia nėra neribota gėrybė, ir visų prileisti prie jos negalima. Trečia ir, mano nuomone, svarbiausia problema kilo dėl pačios nomenklatūros ir slaptųjų tarnybų vidinio susiskaldymo. Diferencijuojantis interesams jos rinkosi skirtingas strategijas ir ėmė kovoti visų pirma tarpusavyje - dėl didžiausių pokomunizmo dalių ir geriausių pozicijų. Dėl to atsirado socialinė erdvė veikti tiek nepriklausomoms grupėms, tiek emancipuotiems agentams.

Lyginant padėtį Lenkijoje ir kitose imperijos šalyse galima pastebėti paradoksą: daugelyje visuomenių, kurios anksčiau neturėjo masinės opozicijos (nors ne visos), nekontroliuojamų procesų dinamika buvo stipresnė, o agentų vaidmuo tik iš pradžių didesnis negu Lenkijoje. Tačiau šis prieštaravimas tėra tariamas.

Kuo totalitarizmas liberalesnis, tuo didesnis jo agentų tinklas, nes valdžiai reikia geriau kontroliuoti laisvių, kurias ji leido visuomenei, ribas. Esant stalininiams santykiams niekas nedrįsta peržengti leistinų ribų, todėl platus agentų tinkas nereikalingas. Pradedant perestroiką agentų tinklą reikėjo ypač išplėsti, kitaip proceso dinamika nebūtų leidusi kontroliuoti masinių judėjimų. Palyginkime: Lenkijoje 1989 metais veikė ne mažiau kaip 150 tūkst. agentų; ypač gausu jų buvo visuomenės nuomonę formuojančiuose sluoksniuose ir tarp elito: žurnalistų, mokslininkų, aktorių ir pan. Tuo pat metu Slovakijoje buvo tik apie 3 tūkst. slaptųjų komunistinio saugumo bendradarbių. Ten daugiau agentų tiesiog nereikėjo, nes esant masiniam paklusnumui nebuvo ko kontroliuoti. Atsižvelgiant į gyventojų skaičiaus skirtumus galima teigti: jeigu Lenkijoje ši proporcija būtų buvusi tokia pat kaip Slovakijoje, Lenkijoje turėjo būti ne daugiau kaip 18-20 tūkst. agentų. Pradėjus komunizmo demontavimo procesą šalyse, kuriose agentų tinklai buvo maži, jie nepajėgė kontroliuoti prie opozicijos nuolat prisidedančių grupių. Todėl dėsninga, kad Vidurio Europos valstybėse, turėjusiose silpną opoziciją, liustracija pavyko, tuo metu Lenkijoje, kurioje tiek opozicija, tiek agentų tinklas buvo nepaprastai stiprūs, liustracijos būti negalėjo, nes čia pernelyg pajėgus ir įtakingas agentų lobizmas.

Dabar pabandykime apibrėžti momentus, kuriais komunizmo demontavimas išslydo iš totalitarinio valdžios elito rankų.

Pirmas momentas, regis, buvo pats Sovietų Sąjungos subyrėjimas, įvykęs visų pirma dėl B.Jelciną ir M.Gorbačiovą remiančios nomenklatūros ir specialiųjų tarnybų tarpusavio kovos, per kurią Rusijos prezidentą parėmė ne tik respublikų nomenklatūros ir agentų tinklai, bet ir respublikų nepriklausomybės siekiančios grupuotės. Jos B.Jelcino Sovietijos sugriovimo strategijoje, kuria siekta nušalinti M.Gorbačiovą nuo valdžios, įžvelgė savo interesą.

Tačiau į M.Gorbačiovo ir B.Jelcino konfliktą galima žiūrėti ne tik kaip į asmeninę konkurenciją, bet ir kaip į nomenklatūros ir specialiųjų tarnybų strategijų tarpusavio ginčą. Konservatyvesnė jų dalis norėjo ne tik išsaugoti Sovietų Sąjungą, bet ir palikti politinėje scenoje komunistų partiją, išlaikyti mišrų ūkį bei politinį hibridą, susidariusį vykstant perestroikai, t. y. politinės valdžios centrą perkelti į valstybės struktūras, o komunistų partiją ir liaudies frontus palikti kaip politinę bazę - kitaip tariant, neleisti susidaryti partinei ir parlamentinei sistemai. Tačiau B.Jelcino žmonės jau spėjo įžvelgti, kiek naudos jie gaus iki galo atlikę nomenklatūrinę privatizaciją, atsisakę komunistų partijos kaip politinės bazės ir sukūrę parademokratinę sistemą, turinčią neva normalių politinių partijų, o iš tikrųjų - oligarchines struktūras. Žvelgiant iš šios perspektyvos Sovietijos subyrėjimą ir komunizmo demontavimą sunku būtų laikyti perestroikos ištrūkimo iš kontrolės pavyzdžiu. Tiesiog jos iniciatoriai susiskaldė ir vieni pralaimėjo, o kiti nuėjo toliau nei planuota, bet išlaikė savo pozicijas.

Antras momentas - vasalinių šalių tiesioginės priklausomybės nuo centro Maskvoje nutrūkimas, kurį simbolizavo NATO plėtra. Juk iš pradžių buvo planuota, kad Sovietų Sąjungai pasitraukus iš Vidurio Europos Vakarų siena nepasislinks į Rytus, o susidarys pilkoji zona, kurioje viena kitą neutralizuotų priešingos įtakos, bet ji pati taptų tiltu sovietams skverbtis į Vakarus. Centro nepageidauta Sovietijos subyrėjimo pasekmė ta, kad finliandizuoti vasalai buvo palikti vieni ir NATO juos priglaudė. Tačiau V.Putino Rusijai grįžus prie imperinės politikos paaiškėjo, kaip smarkiai pototalitarinio elito interesai susiję su buvusiu centru. Ginčai dėl antiraketinio skydo ir žaliavų tiekimo sistemos rodo, jog dauguma buvusių imperijos šalių yra pasirengusios tarnauti Rusijai ir atlikti tilto, kuriuo būtų galima skverbtis į Vakarus, vaidmenį. Šiuo požiūriu net galime kalbėti apie perestroikos pomirtinę pergalę.

Taigi ar prieiname prie paradoksalios išvados, kad perestroika, o veikiau jos pasekmės, niekuomet neištrūko iš kontrolės?

Manau, lemiamas momentas yra kaip tik dabar. Ištrūkti iš kontrolės pavyks ten, kur bus pakeistas elitas, gavęs valdžią perestroikos metais. Sovietų sukurtų specialiųjų tarnybų pakeitimas - pirmas žingsnis, toliau būtina nuo lemiamos įtakos visuomenei nušalinti politikos, žiniasklaidos ir mokslo elitą. Komunizmas sunaikino nacionalinį identitetą, nutraukė tęstinumo jausmą, o blogiausia - likvidavo vertybių sistemą, leidžiančią visuomenei egzistuoti ir kurti autentišką elitą. Visuomenė turi jausti, kad už tinkamą elgesį yra apdovanojama, o už blogą - baudžiama. Tuo metu įsitikinimas, jog tarp gėrio ir blogio nėra jokios ribos, užtikrina tolesnį komunizmo socialinių inžinierių - t. y. politinės policijos ir propagandos - suformuoto elito klestėjimą.

Iš lenkų kalbos vertė Leonardas Vilkas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"