TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Imu galvoti, kad Kairė galbūt teisi

2011 09 15 0:00
R.Murdocho skandalas atskleidė, kaip galinga tarptautinė kompanija gali bet ką papirkti ir nupirkti.
AFP/Scanpix nuotrauka

Taip "The Telegraph" puslapiuose pareiškė Charlesas Moore'as, britų žurnalistas, baigęs Itono ir Kembridžo Trejybės koledžus, pastarajame skaitęs istorijos paskaitas, per savo ilgą karjerą dirbęs "The Spectator", "The Sunday Telegraph", "The Daily Telegraph" redaktoriumi.

Godi mažuma telefonų pasiklausymo skandalu, euro zonos krize ir JAV ekonominėmis problemomis privertė žmones nusivilti mūsų sumenkintomis demokratijomis.

Man prireikė beveik 30 metų, kad kaip žurnalistas pagaliau suprasčiau, jog atėjo laikas savęs paklausti: ar Kairė vis dėlto teisi? Matote, vienas svarbiausių Kairės argumentų, kad tai, ką dešinieji vadina "laisva rinka", iš tiesų yra pinklės.

Turtingieji vadovauja globaliai sistemai, kuri leidžia jiems kaupti kapitalą ir mokėti mažiausią įmanomą atlygį už darbą. Iš to atsirandanti laisvė skirta tik jiems vieniems. Dauguma turi dirbti vis sunkiau ir prastesnėmis sąlygomis, kad praturtintų mažumą. Demokratinė politika, kurios esmė - praturtinti daugumą, iš tiesų yra tų bankininkų, žiniasklaidos baronų ir kitų magnatų, kurie viską valdo ir kuriems viskas priklauso, kišenėje.

Aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais šias mintis buvo lengva paneigti, nes buvo akivaizdu, ypač Didžiojoje Britanijoje, kad žmones sulaiko profsąjungos. Prasti darbai buvo ginami, o geri negalėjo būti sukurti. "Kolektyviniai veiksmai" nereiškė prekių ir paslaugų, kurias žmonės norėtų pirkti, kūrimo, jie reiškė streiką.

Pagrindinis visuomenės nusivylimo Kaire simptomas išryškėjo tą akimirką, kai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Ruperto Murdocho laikraščio "The Sun", rėmusio Margaret Thatcher, tiražas aplenkė visada leiboristus palaikiusį "The Daily Mirror". Darbo žmonės norėjo nusimesti grandines, kurios, anot Karlo Marxo, juos varžė, ir prisidėti prie buržuazijos, kurios jis nekentė. Iš esmės jie teisingai suprato padėtį. Ateinančių 20 metų klestėjimas ir laisvė tai įrodė.

Tačiau mažai kas galėtų paneigti, kad R.Murdocho skandalas atskleidė, kaip tarptautinė kompanija baugino ir pirko partijų viršūnių, policijos pajėgų ir reguliacijos procesų kontrolę. Meistriškai bėgdamas iš ankšto kampo, į kurį pats save ir įspraudė, Davidas Cameronas tai pripažino. Pats ponas R.Murdochas, it pavargęs Krikštatėvis, Bendruomenių rūmų žiniasklaidos komitetui sakė, kad premjerai jam taip dažnai mėgino įsiteikti, jog jis norėjo, kad jie paliktų jį ramybėje.

Kairė buvo teisi sakydama, kad R.Murdocho galia tapo antisocialine jėga. Dešinė (į kurią šiam tikslui reikia įskaičiuoti Tony Blairą ir Gordono Browno Naująją leiboristų partiją) per ilgai to nepastebėjo iš dalies dėl to, kad painiojo populizmą su demokratija. Vienas svarbiausių R.Murdocho argumentų, kurį jis pasitelkdavo plėsdamas savo žiniasklaidos imperiją, buvo "mūsų skaitytojų" palaikymas. Tačiau pastaruoju metu "News of the World" ir "The Sun" išklydo iš kelio ir nebesuteikė skaitytojams pakankamai informacijos, kad šie galėtų viską politiškai įvertinti. Kai skaitytojai galiausiai sužinojo metodus, kuriais naudojosi "News of the World", jų parama baigėsi.

Labai nustebau, kai perskaičiau, kad laisvos spaudos gynėjai liūdi dėl "News of the World" uždarymo. Tas laikraštis dėl savo kvailumo, ribotumo, žiaurumo ir naudojamų metodų tapo laisvos spaudos gėda. Niekas, žinoma, neturėjo jo uždrausti, bet nereikėjo ir liūdėti nutraukus jo leidybą. Didi diena laikraščiams buvo prieš 25 metus, kai ponas R.Murdochas įveikė spaudos sąjungas Vopinge, tačiau tai, ką jis ten nusprendė spausdinti, labai nuvylė tuos, kurie tiki laisvomis rinkomis, nes jos išlaisvina žmones.

Kreditų krizė išryškino panašų procesą. Didesnė laisvė skolintis, prasidėjusi 1980-aisiais, daugumai žmonių buvo geras dalykas. Visuomenė, kurioje ribojami kreditai, neleidžia žmonėms suklestėti. Ar galima pradėti smulkųjį verslą bei įsigyti namą be paskolos? Tačiau visai kas kita, kai paskolos milijonams žmonių tampa būdu susimokėti už paprastą vartojimą.

Dar blogiau, kai mūsų pinigus prižiūrintys bankai juos pasiima, praranda ir dėl vyriausybės garantijų nėra baudžiami. Pasirodo, kaip visuomet tvirtina Kairė, jog sistema, kovojanti už daugumos naudą, buvo iškreipta, kad praturtintų mažumą. Globalinė bankininkystės sistema yra nuotykių aikštelė, kurioje įrengta minkšta, sveikatą ir saugumą garantuojanti danga, kad ant jos parkritę žaidėjai nesusižeistų. O visų mūsų vaidmuo - tiesiog mokėti.

Šios skilties mantra dėl kreditų krizės yra tokia: "Dabar viskas kitaip." Viena, kas pasikeitė, tai žmonių tikėjimas laisva rinka, vakarietiška demokratine tvarka. Kol kas, ačiū Dievui, jie dar nepradėjo tikėti totalitarizmu, kaip ketvirtąjį dešimtmetį. Kol kas jie tik paniurę ir įtarūs. Tačiau užduoda paprastą klausimą: "Kas man iš to?" Ir neišgirsta juos tenkinančio atsakymo.

Neseniai lankiausi Amerikoje, daugiausia intelektualių konservatorių kompanijoje. Jų kritika dėl prezidento Baracko Obamos neįtikimų išlaidų ir rekordinių deficitų atrodė teisinga. Tačiau mane pribloškė, koks aktualus tapo optimistiškas Ronaldo Reagano eros mokymas. Per "Fox News" (dar viena R.Murdocho nuosavybė, per mano vizitą nepratarusi nė žodelio apie jo sunkumus) respublikonai ištisas valandas grasino sugriauti prezidento pastangas padidinti skolinimosi limitą. Regis, jie laikė pamatinį savo šalies ekonominės ir politinės sandaros tvirtumą savaime suprantamu dalyku. Tai klaida. Didingiausia istorijoje kapitalistinė šalis tapo priklausoma nuo svetimo kapitalo, kad išgyventų. Tokiomis aplinkybėmis Vakarų demokratija pradeda atrodyti it į pavojų pakliuvusi prabanga. Galime moti šūkiais apie "gyvenimą, laisvę ir laimės siekį", bet mažesnėmis raidėmis bus parašyta "Pagaminta Kinijoje".

Kalbant apie euro zoną, tai primena Kairiojo sparno propagandininko satyrą. Sukurta bendra valiuta. Ją valdo vienas bankas. Nei viena demokratinė institucija neturi teisės jos prižiūrėti, o kai zonos skolinimasis susiduria su problemomis, išrinktos vyriausybės turi paminti bet kokį orumą, kad tik bankininkai nenukentėtų. O kaip darbuotojai? Jie praranda darbus Porte, Pirėjuje ir Pančestaune, kad bankininkai Frankfurte ir biurokratai Briuselyje ramiai miegotų savo lovose.

Regėdami Arabų pavasarį su pasitenkinimu sakome, kad žmonės išėjo į gatves laisvės, kurią mes jau turime. Na, mūsų padėtis tikrai geresnė nei jų. Tačiau abejoju, ar Vakarų lyderiai žiūri į protestuotojus Tahriro aikštėje taip pat, kaip žiūrėjo į žmogų, griaunantį Berlyno sieną 1989 metais. Esame suluošinti - tiek faktiškai, tiek morališkai.

Reikia nuolat melstis, kad konservatizmas būtų išgelbėtas, kaip jau ne kartą buvo dėl Kairės kvailumo. Aklas kairiųjų tikėjimas valstybe niekais paverčia jų siūlomus vaistus. Bet pirmas žingsnis būtų suprasti, kiek daug mums išslydo iš po kojų ir galbūt nebėra tiek daug laiko tai atgauti.

 

Iš "The Telegraph" vertė

Kristupas Vasiliauskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"