TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Iš 1 procento 1 procentas 1 procentui

2011 05 10 0:00
Amerikoje starto pozicijos jau seniai nevienodos.
Užsienio spaudos iliustracija

Tokia intriguojančia antrašte straipsnį amerikiečių žurnale "Vanity Fair" paskelbė garsus Amerikos ekonomistas, Kolumbijos universiteto profesorius, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Josephas E.Stiglitzas, kuris yra dirbęs ir vyriausiuoju ekonomistu Pasaulio banke.

Amerikiečiams teko matyti protestų prieš despotiškus režimus, kuriuose didelė dalis pinigų sukoncentruota elito rankose. Tačiau ir pas mus 1 procentas žmonių uždirba beveik ketvirtį visos valstybės pajamų. Tai nelygybė, dėl kurios netrukus pasigailės turtingieji.

Nėra prasmės apsimetinėti, kad tai, kas akivaizdžiai įvyko, neįvyko. Amerikos grietinėlė kasmet susišluoja ketvirtį valstybės pajamų ir valdo 40 proc. turto. Turčių padėtis smarkiai pagerėjo, nes prieš 25 metus tie skaičiai buvo 12 ir 33 procentai. Galima būtų sveikinti sumanumą ir sėkmę tų, kurie sukaupė didžiulius turtus, tačiau tai būtų klaidinga, nes nors per pastarąjį dešimtmetį viršūnėlės pajamos augo, viduriniosios klasės - smuko. Ypač skaudžiai tą sumažėjimą pajuto turintys tik vidurinį išsilavinimą vyrai, nes jie per pastaruosius 25 metus prarado 12 proc. savo pajamų. Visą tą laiką pajamos didėjo tik elitui.

Amerika ima panašėti į Rusiją

Kalbant apie pajamų tolygumą, Ameriką lenkia bet kuri sustabarėjusi Europos, kurią taip mėgo pašiepti prezidentas George'as W.Bushas, valstybė. Panašiausios į mus tapo oligarchų valdoma Rusija ir Iranas. Net didžiausia nelygybe garsėjusi Lotynų Amerika pastaraisiais metais ganėtinai sėkmingai pagerino nepasiturinčiųjų padėtį ir sumažino atotrūkį tarp pajamų. Tuo tarpu JAV tik leido tai nelygybei augti.

Ekonomistai jau anksčiau bandė pateisinti šį didžiulį skirtumą, kėlusi daug rūpesčių XIX amžiuje. Tačiau ta nelygybė - tik nykus šešėlis to, ką stebime Amerikoje šiandien. Ekonomistai tai aiškina "ribinio produktyvumo teorija", kuri susiejo aukštesnes pajamas su aukštesniu produktyvumu ir didesniu indėliu į visuomenę. Tokia teorija visuomet labai patiko turtingiesiems, nors ją įrodančių faktų yra labai mažai. Korporacijų direktoriai, smarkiai prisidėję prie pastarųjų trejų metų recesijos ir kurių įnašas į visuomenę buvo ypač neigiamas, gavo dideles premijas. Kartais įmonės net gėdijosi tokius apdovanojimus vadinti "darbo premijomis", tad aiškino, kad tai "skatinamosios premijos", net jei tai buvo paskatinimas už blogą darbą. Žmonės, tapę genetikos pionieriais ir informacinio amžiaus pradininkais, gavo tik grašius, palyginti su finansinių inovacijų, privedusių globalinę ekonomiką prie žlugimo ribos, vykdytojais.

Kai kurie dėl to tik gūžčioja pečiais. Koks skirtumas, jeigu vienas uždirba, o kitas praranda. Svarbiausia yra pyrago dydis, o ne jo padalijimas. Toks tvirtinimas visiškai neteisingas. Šalyje, kurioje daugumai piliečių sekasi vis blogiau, ateityje tikriausiai klosis itin prastai. Ir tam yra kelios priežastys.

Pirma, auganti nelygybė yra mažėjančių galimybių antroji pusė. Jei atimame iš lygybės principo galimybes, vadinasi, naudojame vieną savo vertingiausių turtų - žmones - nepakankamai efektyviai. Antra, dauguma vedančių prie nelygybės ūkio sutrikimų (paprastai jie susiję su monopolijomis ir mokesčių lengvatų turinčiomis grupėms) mažina ūkio efektyvumą. Ši nelygybė savo ruožtu kuria dar daugiau sutrikimų, kurie dar labiau trikdo efektyvumą. Prisiminkime kad ir jaunus žmones, kurie pamatę astronominius honorarus ima rinktis finansus, o ne veiklos sritis, lemiančias produktyvesnę ir sveikesnę ekonomiką.

Trečia ir, ko gero, svarbiausia priežastis, kad moderni ekonomika reikalauja "kolektyvinių veiksmų": jai reikia, kad valstybė investuotų į infrastruktūrą, išsilavinimą ir technologijas. Valstybės remiami tyrimai lėmė, kad JAV ir visas pasaulis džiaugiasi internetu, pažanga sveikatos priežiūros srityje ir t. t. Tačiau panašu, kad šiuo metu Amerika, jau seniai kenčianti nuo nepakankamų investicijų į infrastruktūrą (blogėja greitkelių, tiltų, geležinkelių ir oro uostų būklė), svarbiausius tyrimus ir išsilavinimą, ateityje sulauks dar didesnių apkarpymų.

Turčiai nenori permainų

Taip nutinka, kai visuomenės turtas pasiskirsto neproporcingai. Kuo labiau turto pagrindu pasidalija visuomenė, tuo mažiau turtingieji linkę investuoti į bendrus poreikius. Jiems nereikia, kad valstybė kurtų parkus, investuotų į išsilavinimą, sveikatos priežiūrą ar asmeninę apsaugą, nes jie tai gali nusipirkti. Jie vis labiau tolsta nuo paprastų žmonių, prarasdami kadaise turėtos užuojautos likučius. Jie ima nerimauti, kad valstybė netaptų labai stipri ir neatimtų dalies jų turtų, siekdama investuoti į bendrą gerovę. Gal 1 proc. turtingųjų ir kritikuoja dabartinę valdžią, tačiau, manau, ji jiems visiškai patinka, nes yra pernelyg užspęsta į kampą, kad perskirstytų turtus, ir pernelyg pasidalijusi, kad galėtų daryti ką nors kita, išskyrus mažinti mokesčius.

Ekonomistai nežino, kaip galėtų paaiškinti augančią nelygybę Amerikoje, nors savo vaidmenį suvaidino paprasta pasiūlos ir paklausos dinamika - darbą taupančios technologijos sumažino poreikį daugeliui "gerų" viduriniosios klasės fizinių darbų. Globalizacija sukūrė tarptautinę rinką, kurioje varžosi brangūs nepatyrę Amerikos darbuotojai su pigiais ir nepatyrusiais užsienyje. Negalima neatsižvelgti ir į socialines permainas, tokias kaip darbo sąjungų, kurios kadaise atstovavo 30 proc. darbuotojų, o dabar - vos 12-ai, nykimą.

Tačiau viena svarbiausių tokios didelės nelygybės priežasčių - elitas nori, kad taip ir liktų. Geriausias pavyzdys - mokesčių politika. Kapitalo prieaugio, kuris yra pagrindinis turtingųjų pajamų šaltinis, apmokestinimo mažinimas iš esmės suteikia jiems nemokamą pasivažinėjimą. Monopolijos visada - nuo Johno D.Rockefellerio praeito amžiaus pradžioje iki Billo Gateso jo pabaigoje - buvo ekonominės galios šaltinis. Tam 1 procentui antimonopolinius įstatymus tarsi pasiuntė Dievas, ypač valdant respublikonams. Didelę šiandieninės nelygybės dalį lėmė manipuliacijos finansine sistema, tai buvo viena geriausių finansinės industrijos investicijų. Vyriausybė skolino finansinėms institucijoms pinigus beveik nulinėmis palūkanomis ir teikė pagalbą naudingomis sąlygomis, nekreipdama dėmesio į skaidrumo trūkumą ir interesų konfliktus.

Tipiškai Amerikai pasiekimas

Matant šį 1 procento valdomą turtą, augančią nelygybę norisi laikyti tipiškiausiu Amerikos pasiekimu ir atrodo, kad šioje srityje tobulėsime dar daug metų. Turtai atneša galią, o ši savo ruožtu atneša dar daugiau turtų. Kai 9 dešimtmetyje kilus santaupų ir paskolų skandalui Kongreso komitetas paklausė bankininko Charleso Keatingo, ar tie 1,5 mln. dolerių, kuriuos jis skyrė porai išrinktų pareigūnų, galėtų jam nupirkti įtakos, bankininkas atsakė: "Tikiuosi, kad taip." Aukščiausiasis Teismas įteisino korporacijų teisę pirkti vyriausybę, panaikindamas rinkimų kampanijų išlaidų apribojimus. Asmeniniai ir politiniai interesai šiandien yra puikiai suderinami. Iš esmės visi JAV senatoriai ir beveik visi Atstovų rūmų nariai prisijungia prie 1 procento, kai tik išgarsėja. Jie yra išlaikomi to 1 procento grietinėlės lėšomis ir žino, kad jeigu gerai tarnaus tam 1 procentui, bus gerai jo apdovanoti, kai paliks parlamentą. Beveik visi įstatymų leidėjai yra kilę iš to 1 procento. Jau niekas nesistebi, kai farmacijos kompanijos gauna trilijono dolerių dydžio dovaną, įstatymais uždraudus vyriausybei, pagrindinei vaistų pirkėjai, derėtis dėl kainos. Neturėtų stebinti ir tai, kad jokios įstatymų pataisos negali būti priimtos prieš tai neapkarpius mokesčių turtingiesiems. Turint omenyje 1 procento viršūnėlės galią, tai labiausiai tikėtinas sistemos veikimo principas.

Nelygybė deformuoja visuomenę visose srityse. Pastebėta, kad ir žmonės, nepriklausantys tam 1 procentui, gyvena ne pagal pajamas. Galbūt teorija, kad turtingieji kelia ekonomiką, tik fantazija, tačiau turtingųjų skatinamas biheviorizmas yra tikras.

Nelygybė smarkiai iškreipia ir mūsų užsienio politiką. 1 procento atstovai retai tarnauja armijoje, nes armijoje tiek nemokama, kad pritrauktų jų sūnus ir dukras, tad jų patriotizmas čia ir pasibaigia. Kai tauta įsijungia į karą, 1 procentas beveik nejaučia padidėjusių mokesčių - viską dengia pasiskolinti pinigai.

Užsienio politika - tai nacionalinių interesų ir nacionalinių išteklių subalansavimas. Kai valdo 1 procentas, kuris nepatiria jokių pasekmių, balanso bei apribojimo sąvoka visiškai pradingsta. Išnyksta stabdžiai avantiūroms, kurių galima imtis. Korporacijos ir sutarčių sudarinėtojai rūpinasi tik savo nauda. Ekonominės globalizacijos taisyklės taip pat sukurtos turtingiesiems - jos skatina verslo konkurenciją tarp šalių ir taip mažina mokesčius korporacijoms, silpnina sveikatos ir aplinkos apsaugą bei pamina tai, kas vadinama "pagrindinėmis" darbo teisėmis, tarp jų ir teisę į kolektyvines derybas. Įsivaizduokite, kaip pasikeistų pasaulis, jeigu taisyklės skatintų valstybes konkuruoti dėl darbuotojų. Vyriausybės varžytųsi siūlydamos ekonominę apsaugą, mažus mokesčius, gerą išsilavinimą ir švarią aplinką. Šiuo metu 1 procentui tuo rūpintis nereikia.

Arba jis mano, kad neturi rūpintis. Iš visų dalykų, kuriais viršūnėlė labiausiai pakenkė mūsų visuomenei, ko gero, didžiausias mūsų identiteto, kuriame sąžiningumas, galimybių lygumas ir bendruomeniškumo jausmas yra labai svarbūs, erozija. Amerika seniai didžiavosi tuo, kad sukūrė teisingą visuomenę, kur kiekvienas turi vienodas galimybes iškilti. Tačiau statistika teigia priešingai: neturtingas ar net viduriniosios klasės atstovas patenka į valdžią rečiau nei daugumoje Europos šalių. Kortos jiems susidėliojo nesėkmingai. Būtent neteisinga ir mažai galimybių suteikianti sistema sukėlė neramumų Artimuosiuose Rytuose - augančios maisto kainos ir didelis jaunimo nedarbas juos tik dar labiau sustiprino.

Amerikoje jaunimo nedarbas siekia 20 proc., 1 iš 6 amerikiečių, norinčių dirbti visu etatu, negali gauti darbo; 1 iš 7 amerikiečių pragyventi gauna maisto talonų. Tai akivaizdūs įrodymai, kad kažkas užblokavo išliaupsintą "nutekėjimą" nuo 1 procento viršuje visiems kitiems. Tai kelia susvetimėjimo jausmą - per pastaruosius rinkimus atėjo balsuoti tik 21 proc. jaunų rinkėjų.

Pastarosiomis savaitėmis matome milijonus žmonių, protestuojančius dėl engimo. Tunise ir Egipte jie nuvertė vyriausybę. Libijoje, Jemene ir Bahreine kilo protestai. Kitos šio regiono valdančiosios šeimos stebi situaciją iš kabinetų kondicionuotu oru ir mąsto, ar neatėjo jų eilė. Jie baiminasi ne be pagrindo, nes tose šalyse mažiau nei 1 procentas valdo didžiąją dalį turto. Stebėdami šiuos neramumus gatvėse, turime savęs paklausti - kada jie pasieks Ameriką?

Puikiai suprastas savanaudiškumas

XIX amžiaus prancūzų mąstytojas Alexis de Tocqueville'is, nagrinėjęs socialinės nelygybės padarinius individui ir valstybei, Amerikos visuomenės genialumo dalimi įvardijo "puikiai suprastą savanaudiškumą". Čia svarbiausi pirmieji du žodžiai, nes siaurąja prasme visi esame savanaudžiai. "Puikiai suprastas" savanaudiškumas yra kitoks. Jis reiškia tai, kad skaitymasis su kitų žmonių savanaudiškumu, kitais žodžiais tariant, kitų gerovė, yra pamatinė asmeninės laimės sąlyga. A.de Tocqueville'is nemanė, kad tokiame požiūryje slypi kažkas tauraus ar idealistiško. Tai buvo amerikietiškas pragmatizmas. Tie gudrūs amerikiečiai suprato vieną paprastą faktą: rūpinimasis kitu gerai ne tik dvasiai, bet ir verslui.

1 procentas turi geriausius namus, geriausią išsilavinimą, geriausius gydytojus ir geriausią gyvenimo būdą. Tačiau vieno dalyko jie už pinigus nenusipirko - tai supratimo, kad jų likimas susietas su likusių 99 procentų gyvenimu. Visais laikais 1 procentas tai galiausiai suvokia. Tik dažnai per vėlai.

 

Vertė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"