TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Iš Condoleezzos Rice lūpų

2012 03 01 6:14

Savo naujausioje knygoje "Nėra didesnės garbės ("No Higher Honor") buvusi JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice ne tik atskleidžia amerikiečių diplomatijos vidinę pusę, bet ir pateikia politikos veikėjų, su kuriais jai teko susidurti, charakteristikas. Kai kurios jų gali būti įdomios ir LŽ skaitytojams.

HUGO CHAVEZAS

Venesuelos prezidentas

"Chavezas jau kėlė nerimą dar tuomet, kai nebuvo svarbiausia regiono figūra. Kai mes jį sutikome Andų valstybių viršūnių susitikime (2001 metais Kvebeke Amerikos valstybių vadovų susitikimas), jis visą laiką šypsojosi ir labai stengėsi būti nufotografuotas su prezidentu George'u W.Bushu. Kai Bushas įėjo į salę, Chavezas prie jo prilėkė vos neperšokdamas per stalą tiesiogine šio žodžio prasme ir ėmė kalbėti apie beisbolą, kurį mėgo abu. Vėliau prezidentas pavadino Chavezą "gatvės vaikėzu, kuriam netinka nacionalinio lyderio kostiumas". Tačiau man jis pasirodė gerokai baisesnis - tokių minčių man sukėlė kažkokia tik Chavezui būdinga laukinė charizma."

ARIELIS SHARONAS

Buvęs Izraelio premjeras

"Su Sharonu susitikau smarkiai perkaitusio Tel Avivo pastato trečiame aukšte, kur buvo įsikūrusi partijos "Likhud" būstinė. Man krito į akis tai, kad jis vienodo ūgio ir pločio. Iš mėsingo veido žvelgė tingios akys, o angliškai jis kalbėjo su stipriu akcentu. Po kelerių metų supratau, kad Sharonas angliškai kalba daug geriau nei atrodė iš pradžių. Jis mėgo kartoti tą pačią frazę, dažnai visiškai netinkančią toje vietoje. 

Žinojau, kad jis buvo pelnęs nepripažįstančio jokių kompromisų Izraelio gynėjo reputaciją. Žinojau apie tą baisų vaidmenį, kurį jis suvaidino 1982 metais per Libano ir Izraelio karą, kai buvo užpultos palestiniečių stovyklos Sabroje bei Šatyloje ir nužudyta daugybė nekaltų palestiniečių. Daugybei arabų, liberalių žydų ir net amerikiečių jis buvo pats nekenčiamiausias Izraelio lyderis. Ir pirmasis mūsų susitikimas nepaliko jokių abejonių, kad tai žiaurus ir nepripažįstantis kompromisų vadovas, tačiau mane vis vien prie jo traukė. Sharonas buvo tarsi viso Izraelio kvintesencija, nes, tiesą sakant, be žiaurumo, užsispyrimo ir net negailestingumo ši valstybė tokioje priešiškoje aplinkoje išgyventi negalėtų."

VLADIMIRAS PUTINAS

Rusijos premjeras

"Kai Putinas žengė link Busho, atkreipiau dėmesį į jo povyzą. Rusijos lyderis neaukštas, apie 1,70 metro ūgio, tačiau plačiapetis ir lengvos eisenos. Spausdama jam ranką ir išgirdusi tradicinį rusišką pasisveikinimą "labai malonu", supratau, kad mes jau buvom susitikę.

1992 metais buvau nuvykusį į Sankt Peterburgą susitikti su meru reformatoriumi Anatolijumi Sobčiaku. Tuo metu meras ketino atidaryti buvusioje Rusijos imperijos sostinėje Europos universitetą ir norėjo pasitarti su Stanfordo profesoriais. Vakare Sobčiakas mums surengė priėmimą. Jis ir jo žmona buvo monarchijos šalininkai, dievino XIX amžiaus dvasią ir visaip stengėsi Peterburgo praeities didybę perkelti į šiuolaikinę Rusiją. Tarp susirinkusiųjų buvo daug tolstojų ir puškinų, bet tarp jų buvo ir vienas žmogus, kuris smarkiai skyrėsi nuo kitų. Jis vilkėjo kostiumą, kokius paprastai dėvi aukšto rango sovietų valdininkai. Man jis buvo pristatytas kaip Sankt Peterburgo vicemeras Vladimiras Putinas.

Kalbėdamas su Bushu Putinas papasakojo sentimentalią istoriją apie motinos jam dovanotą kryželį. Tiesa, tai buvo atsakymas į kryželį pamačiusio Busho klausimą, nes prezidentas norėjo užmegzti patikimus santykius. Putinas papasakojo apie kažkokį jo "dačioje" kilusį gaisrą, apie kryželį radusius ir jį grąžinusius darbininkus. Iki šiol nežinau, kaip vertinti šį pasakojimą - man labai sunku įsivaizduoti Putiną kaip tikintį žmogų, kai jis tiek metų buvo ištikimu ateistinio komunizmo tarnu. 

Paskui prezidentas Bushas užsiminė Putino "dačios" sporto salėje matęs baleto įrenginį. "Taip, - atsakė Putinas, - Liudmila mokosi šokti. Ji šoka "Gulbių ežerą". Žinoma, jei pamėginčiau ją pakelti, jau būčiau mirusi gulbė." Taip šiurkščiai šaipytis iš savo žmonos gabaritų buvo nemandagu, tačiau visi vis vien nusijuokė, nors Liudmila aiškiai pasijuto nejaukiai.

Dažniausiai mes su Putinu susitikdavome du prieš du, o paskui metams einant - vienas prieš vieną. Mes aptarinėjome nedaug klausimų, tačiau jis visada kalbėdavo ne apie tai, kas jam nepatinka Amerikos politikoje, o dėstė kaip pats supranta demokratiją. "Tu mus pažįsti", - sakydavo jis man, turėdamas galvoje mano išsilavinimą. Paprastai šia fraze jis pradėdavo išsamiai aiškinti, kaip Rusija taps demokratiška: jai reikia stiprios rankos (jo rankos) ir kad Rusijos partijose atsiras frakcijų, kurios dėstys skirtingus požiūrius. Putino nuomone, rusai - tai išsklaidyta banda, nes daugybė revoliucijų nieko gero nedavė. Rusams reikia lyderio." 

JONAS PAULIUS II

Jau miręs Romos popiežius

"Niekada nepamiršiu, kaip būdama protestantė pasielgiau labai netaktiškai. Kai Šventasis Tėvas paėmė mane už rankos, pasakiau: "Telaimina Jus Dievas." Ir netrukus supratau, kad viskas turėjo būti priešingai. Šventojo Tėvo niekas nelaimina, jis laimina kitus. Tačiau jis tik paprastai atsakė: "Ačiū."

BARACKAS OBAMA

JAV prezidentas

"Senate prasidėjus klausimams dėl valstybės sekretoriaus paskyrimo, žodis buvo suteiktas ką tik iškeptam senatoriui iš Ilinojaus. Jis uždavinėjo aštrius klausimus, bet jie buvo paviršutiniški, be to, atrodė, kad mano atsakymai jam visiškai neįdomūs. Tačiau pokalbis su juo nuolat keičiant temas man paliko didžiulį įspūdį. Toks buvo mano pirmasis susitikimas su tuomet dar senatoriumi Obama.

Valdžios perdavimas naujajai Baracko Obamos administracijai praėjo sklandžiai. Vis dėlto per tas 10 savaičių, kurios praėjo nuo rinkimų iki inauguracijos, pasitaikė ir delikatus momentas. Nors šalis turėjo veikiantį prezidentą, buvo būtina įsitikinti, kad naujasis aukščiausiasis kariuomenės vadas yra gerai informuotas apie vykstančius procesus. Tuo metu buvo keli "degantys" diplomatiniai klausimai ir mes su prezidentu Bushu nutarėme, kad aš juos aptarsiu tiesiogiai su išrinktu prezidentu. Susitikti su Hillary Clinton nelabai derėjo, nes Senatui nepatinka, kai dar nepatvirtintas kabineto narys ima "eiti pareigas". Obama ir aš per kelis kartus aptarėme derybas su Šiaurės Korėja, Gazos sektoriaus klausimus ir svarbius lapkričio pabaigoje Pietų Azijoje vykusius įvykius. Paskutinį kartą mes susitikome likus kelioms dienoms iki inauguracijos. "Pone išriktasis prezidente, - pasakiau, - manau, tai mūsų paskutinis pokalbis iki to momento, kai jūs įžengsite į Ovalinį kabinetą. Didžiuojuosi jūsų išrinkimu. Sėkmės ir tepadeda jums Dievas."

SERGEJUS LAVROVAS

Rusijos užsienio reikalų ministras

"Beveik 10 metų Lavrovas dirbo atstovu prie Jungtinių Tautų. Jo anglų kalba buvo subtili, jis pats vadinamas užsispyrusiu, bet gabiu diplomatu. Jis mėgo gerą vyną, skanų maistą ir medžioklę Sibiro platybėse. Vis dėlto jis buvo rusas. Prieš mano vizitą į Maskvą 2005-ųjų balandį susitikau su Lavrovu Turkijoje. Beveik visą valandą jis dėstė rusų pretenzijas Amerikos politikai. Įdėmiai jo išklausiau, bet paskui paprašiau Billo Burnso, kuris tuo metu dirbo ambasadoriumi Maskvoje, kad jam pasakytų, jog sąveika turi būti abipusė, kitaip man bus gaila laiko mūsų susitikimams. Tikėjausi pasikeisti nuomonėmis, o ne klausyti monologų. Kai susitikome Maskvoje, pokalbis vyko sklandžiau ir laikui bėgant išmokome kalbėtis, o ne skaityti vienas kitam savo užrašus."

MUAMMARAS GADDAFI

Nužudytas Libijos lyderis

"Kažkokiu keistu būdu Gaddafi traukė prie manęs. Jis vis klausdavo savo svečių, kodėl jo "Afrikos princesė" nenori pas jį atvažiuoti. Pirmasis po 1953 metų JAV valstybės sekretoriaus vizitas į Libiją turėjo būti labai svarbus šalies tarptautiniam pripažinimui. Pasiruošimas susitikimui buvo nelengvas, nes libiai kėlė daugybę reikalavimų, be to, jų lyderis norėjo mane priimti palapinėje. Suprantama, aš to atsisakiau ir susitikimas buvo numatytas oficialioje rezidencijoje. Pakeliui sustojau Portugalijoje, kur užsienio reikalų ministras Luisas Amado mane įspėjo: "Nenustebkite, jei jis pasakys kažką laukinio. Jis atsikvošės."

Kai Libijoje buvome iškviesti į rezidenciją, žybčiojant šimtams fotokamerų Gaddafi ištarė kelis visiškai tinkančius tokiam atvejui sakinius, atsakiau tuo pačiu ir spauda pasišalino. Patarta Amado pokalbį pradėjau nuo Afrikos ir Sudano. Libijos lyderis pažadėjo padėti nutiesti kelis alternatyvius humanitarinės pagalbos pristatymo pabėgėliams kelius. "Kol kas viskas vyksta sklandžiai, - pagalvojau. - Jis tarsi ir nepanašus į beprotį." O paskui, kaip Amado ir sakė, Gaddafi staiga nutilo, ėmė linguoti pirmyn atgal ir galiausiai pasakė: "Pasakykite prezidentui Bushui, kad baigtų derybas dėl dviejų valstybių Artimuosiuose Rytuose sukūrimo. Valstybė turi būti viena! Izraeltina!" Atrodo, mano atsakymas jam nepatiko ir jis vienu mostu išvijo visus vertėjus. "Ramiau, - tariau sau. - Juk tai Gaddafi."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"