TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Išdidus ir neužtikrintas Iranas

2015 04 15 6:00
Nors Irane religijos įtaka silpsta, šalyje didžiausią galią vis dar turi dvasininkas - didysis ajatola Ali Khamenei (kairėje). spiegel.de nuotrauka

Pastarosiomis savaitėmis Iranas, dalyvavęs daugiašalėse derybose dėl savo branduolinės programos, sulaukė tikrai nemažai tarptautinio dėmesio. Vis dėlto daugelis vakariečių šią valstybę klaidingai įsivaizduoja kaip dar vieną besivystančią ir itin nestabilią Artimųjų Rytų šalį.

Iš tikrųjų Iranas yra daug modernesnis, nei atrodo dažnam Vakarų valstybių gyventojui. Irano Islamo Respublikos vyriausybėje dirba daugiau ministrų, įgijusių daktaro laipsnį Jungtinių Valstijų universitetuose, nei Baracko Obamos administracijoje. Tiesa, į šį sąrašą nepatenka šalies prezidentas Hassanas Rouhani. Savo daktaro disertaciją jis apsigynė Glazgo teisės universitete Škotijoje.

Gerai Irano žmones ir kultūrą pažįstantis vokiečių portalo „Der Spiegel“ autorius Erichas Follath mano, kad pasaulyje yra mažai šalių, kurias vakariečiai vertina vadovaudamiesi tokiomis išankstinėmis nepagrįstomis nuostatomis, kaip Iraną.

Pasak jo, šiandien Iranas yra visiškai kitoks, nei buvo prieš kelis dešimtmečius. Liberalesniuose miestuose, tokiuose kaip Širazas arba Isfahanas, pilna jaunų verslininkų įkurtų kavinių, o garsusis Bobo Dylano kūrinys „The Times They Are a-Changin‘“ (liet. "Laikai keičiasi") čia tapo viena mėgstamiausių gyventojų dainų. Studentai nebijo laikytis už rankų viešumoje, o merginos, nors galvas vis dar dengiasi skara, tačiau nusmaukia ją taip, kad būtų matyti plaukai (pagal griežtą islamo teisę tai draudžiama). Turistai šalyje labai laukiami ir priimami itin svetingai.

Iraniečiai labai didžiuojasi savo kultūra bei istorija ir skundžiasi, kad Vakarai jų tinkamai nevertina./spiegel.de nuotrauka

Provakarietiški sentimentai

Išskyrus Izraelį, visuose Artimuosiuose Rytuose nėra kitos šalies, kur provakarietiškumas būtų jaučiamas taip smarkiai, kaip Irane. Jo universitetuose mokosi milijonai jaunų žmonių. Ir nors moterys čia vis dar diskriminuojamos (įstatymas riboja jų teisę išsituokti ir globoti vaikus; baudžiamojon atsakomybėn jos gali būti traukiamos nuo 9 metų, o berniukai – nuo 15), čia jos gyvena daug laisviau nei daugumoje kitų regiono valstybių. Iraniečiai net gali stebėti Vakarų šalių televizijos laidas. Tam jie naudoja nelegalią, paprastai pastatomą palydovinę įrangą. Nors tai neteisėta, jos pilna ant kiekvieno kampo.

Vos už kelių šimtų kilometrų, Irake ir Sirijoje, radikalūs musulmonai įkūrė kalifatą, tačiau Irane religijos reikšmė vis mažėja. Dvasininkus daugelis čia laiko korumpuotais ir į juos dažnai žiūrima su panieka. (Vietiniai pataria bandant išsikviesti taksi nestovėti šalia dvasininko su turbanu, nes tuomet vairuotojas nesustos.) Daugelis mečečių stovi apytuštės, o štai "vartojimo katedros" – naujieji šalies prekybos centrai – lankytojų trūkumu nesiskundžia. Grupinis mąstymas Irane šiandien aptinkamas vis rečiau, o individualizmas – madingas.

Nors žmonės nusivylę valdžia, iraniečiai nerodo jokių ženklų, kad šalis galėtų judėti bent konstitucinės monarchijos link, jau nekalbant apie Vestminsterio demokratijos modelį. Net ir šiandien neatrodo, kad Irano valdymo sistemai, kurios aukščiausią postą užima Ali Khamenei, savo rankose sutelkęs daugiau galios nei prezidentas ir parlamentas, kiltų rimta reformų grėsmė.

Panašiau į Madridą nei į Havaną

Didieji Irano miestai kenčia nuo nuolatinių transporto spūsčių ir bent jau iš pirmo žvilgsnio nematyti, kad jų žmonėms ko nors stigtų. Nors Vakarai taiko sankcijas, gyvenimas čia labiau primena Madridą nei Havaną. Šiuo metu šalies miestuose statoma daugybė naujų prekybos centrų, o gatvėse neretai išvysi „Porsche“ automobilį. Bent jau aukštesnioji klasė nuo sankcijų veikiausiai smarkiai nenukentėjo.

Tačiau ne tokie pasiturintys Irano gyventojai pajuto skaudžias šalies ekonomikos nuosmukio pasekmes. 2012 ir 2013 metais bendrasis valstybės vidaus produktas susitraukė, nacionalinė valiuta rialas smarkiai nuvertėjo dolerio atžvilgiu, išaugo infliacija. Ilguoju laikotarpiu šaliai, priklausomai nuo naftos eksporto, gali tekti smarkiai apkarpyti savo viešąsias išlaidas. Tam, kad padengtų vyriausybės poreikius, naftos barelio kaina turi siekti bent 130 dolerių, bet pastaraisiais mėnesiais už jį rinkoje nebuvo galima gauti nė pusės tiek.

Dažno vakariečio manymu, Iranas yra labai monolitiškas. Tačiau čia egzistuoja bent keli galios centrai, vienas kitą vertinantys labai įtariai. Gyventojų išrinkta vyriausybė dažnai net nežino, kuo užsiima Pasdaranas – galinga sukarinta organizacija, dar vadinama Islamo revoliucijos gvardija. Ją kadaise įkūrė Ali Khamenei savo apsaugai. Šiandien ši gvardija yra apsiginklavusi dar stipriau nei pati šalies kariuomenė ir įgijusi didžiulę įtaką šalyje.

Islamo revoliucijos gvardija net finansuoja daugelį naujai statomų prekybos centrų, ir jos ekonominė galia nuosaikiam šalies prezidentui tapo dar didesniu galvos skausmu nei karinis organizacijos pajėgumas. Ši gvardija simbolizuoja kitokį, pavojingesnį Iraną. Ji dažnai būna priešiškai nusiteikusi prezidento H. Rouhani vykdomos politikos atžvilgiu.

Dauguma Irano moterų nešioja tradicinius galvos apdangalus, bet nusismaukia juos taip, kad būtų matyti plaukai. Islamo teisė tai griežtai draudžia./thenypost.com nuotrauka

Auga nepasitenkinimas

Iraniečiai nepatenkinti ne tik prastėjančiu gyvenimo lygiu, bet ir lengva ranka dalijamomis mirties bausmėmis. Be to, jie kenčia nuo spaudos laisvės ir kultūros apribojimų. Jiems ypač skaudu, kai tokie filmai kaip „Taxi“, kurį sukūrė Teherano režisierius Jafaras Panahi, laimi tarptautinio Berlyno kino festivalio prizą, bet jų neleidžiama rodyti Irano kino teatruose. Žmonės nepatenkinti ir politine šalies lyderyste. Kol kas jie susilaiko nuo griežtesnės kritikos savo išrinktam prezidentui, bet kad jos išvengtų ir toliau, jam reikės pagerinti žmonių gyvenimo standartus.

Labiausiai H. Rouhani reikia, kad pagaliau būtų pasirašytas galutinis susitarimas dėl Teherano branduolinės programos. Irano pramonė nekantrauja sulaukti, kada pagaliau bus panaikintos šalies ekonomiką smaugiančios sankcijos, Vakarų partneriai taip pat laukia, kada galės įžengti į Irano rinką. Daug preliminarių sutarčių dėl automobilių gamybos ar naujų naftos ir gamtinių dujų klodų tyrinėjimo jau paruošti ir stalčiuose laukia parašų.

Pasaulinis sąmokslas

Vienas dalykas vienija visus iraniečius, kad ir kokių politinių pažiūrų jie būtų. Tai – didžiavimasis savo kultūra ir baimė, kad šalis bus pažeminta. Iraniečiai dar mokykloje sužino, kad Persijos istorija mažų mažiausiai tokia pat svarbi pasaulio raidai, kaip Romos ar Atėnų, o jos civilizacija toli atitrūkusi nuo kaimynių. Aleksandras Didysis čia laikomas nusikaltėliu, sunaikinusiu neįkainojamą kultūrinį paveldą. Tuo pat metu iraniečiai mėgsta pabrėžti, kad jis, kaip ir dera pasaulio užkariautojui, įsikūrė Persijoje ir vedė vieną iš jos gražuolių.

Šis pasididžiavimas eina ranka rankon su dideliu neužtikrintumu. Irano žmonės skundžiasi, kad Vakarams visiškai nerūpi Irano istorija ir kultūra, kad JAV ir kitos šalys laiko jį trečiarūše valstybe ir net nesuteikia jam teisių, kurias garantuoja tarptautinės sutartys. Politikai šį jausmą puikiai išnaudoja kalbėdami apie branduolinę šalies programą. Jie bando įtikinti gyventojus, kad visas pasaulis susimokė prieš Iraną – tarsi konfliktas būtų kilęs dėl Irano orumo, o ne dėl pateisinamo įtarimo, kad Teheranas siekia pasigaminti atominę bombą.

Visi Irano politikai – įskaitant ir buvusius kandidatus į prezidentus, kuriems vis dar taikomas namų areštas, – pabrėžia, kad valstybė turi teisę vykdyti mokslinius tyrimus branduolinės energijos srityje. Jų nuomone, į šią teisę įeina ir galimybė sodrinti uraną. Šią mintį palaiko ir didžioji dalis gyventojų. Jie ginčija, kad, priešingai nei Izraelis, Iranas yra pasirašęs branduolinio ginklo neplatinimo sutartį. Maža to, pasak jų, žydų valstybė turi daugiau negu 100 dislokuotų branduolinių ginklų (Vakarų ekspertai teigia, kad šis skaičius siekia 80), tačiau jokio Vakarų spaudimo nepatiria.

Parengė MILDA BARONAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"