TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Išgaravęs pasitikėjimas tarp Rytų ir Vakarų

2008 04 19 0:00
Į Z.Brzezinskio mintis visuomet svarbu įsiklausyti.
AFP/Scanpix nuotrauka

Garsus amerikiečių politologas Zbigniewas Brzezinskis, dirbęs prezidento Jimmy Carterio patarėju nacionalinio saugumo klausimais, davė interviu britų žurnalui "Prospect", kuriame išdėstė savo požiūrį į dabartinę padėtį pasaulyje.

Ar ne per anksti buvo paskelbta apie šaltojo karo pabaigą?

Boriso Jelcino laikais buvo galima daugiau nuveikti įtraukiant Rusiją į bendradarbiavimą su Vakarais. Tai būtų šiek tiek numaldę ir jos ilgesį išsaugoti imperinės valstybės statusą, kurį Kremlius šiandien noriai demonstruoja. Tačiau lieka neatsakyta į klausimą, ar Rusija buvo tam pasirengusi? Rusija tuomet buvo sumišusi, nepasitikinti ir pažeminta, todėl padaryti ką nors, kas turėtų ilgalaikių padarinių, buvo nelengva.

Ar manote, kad NATO plėtra - geras sumanymas?

Manau, dėl to net neverta ginčytis. Nesunku įsivaizduoti, kokia šiandien tvyrotų įtampa Vidurio Europoje, jei ji nebūtų prisijungusi prie aljanso. Pažiūrėkite, kokia trintis vyksta tarp Estijos ir Rusijos, kaip Rusija grasina embargu, net kariniu įsikišimu Gruzijai ir Ukrainai. Plika akimi matyti, kad dėl Vidurio Europos narystės NATO ir Europos Sąjungoje šio regiono santykiai su Rusija pasidarė lygiateisiškesni bei paremti bedradarbiavimu.

Kas būtų nutikę, jei prezidento George'o Busho laikų valstybės sekretorius Jamesas Bakeris būtų įsipareigojęs Gorbačiovui neplėsti NATO?

Manau, būtų kalbama apie įsipareigojimą nedislokuoti NATO pajėgų Rytų Europoje, bet neužtikrinama, kad NATO nesiplės.

Ar egzistuoja galimybė, kad Rusija vėl gali tapti JAV kariniu priešininku?

Abejoju. Tam, kad Rusija būtų Jungtinių Valstijų priešininkė pasaulio mastu, ji turėtų įvykdyti kokią nors misiją arba turėti ideologinių priežasčių. Manau, šiandien tai nerealu. Be to, dabar Rusijos galimybės daug kuklesnės nei anksčiau. Jos visuomenė laukia, kad šalis ekonomiškai vystytųsi ir dabartinėmis sąlygomis. Kadangi dabar rusai daug lengviau gali bendrauti su Vakarų pasauliu, tam nėra kaip prieštarauti. V.Putino pozavimas - vaikiškas machismo (vyriškumo, - red.) pabrėžimas - tik apsunkins Rusijos suartėjimą su Vakarais. Tačiau iki šiol Putinas nepadarė nieko, dėl ko vertėtų labai nerimauti.

Ar manote, kad Rusija yra integrali Vakarų civilizacijos dalis?

Taip, panašiai kaip ir Ukraina. Klausimas tik toks - kurios valstybės visuomenė europietiškesnė? Ukrainiečiai įrodė, kad sugeba tvarkytis nesigriebdami ginklo, tuo tarpu rusai kur kas labiau linkę spręsti konfliktus iš jėgos pozicijų. Tačiau abi valstybės turi krikščionišką paveldą, kuris savo ruožtu siejasi su europietiškuoju.

Ko galima tikėtis Dmitrijui Medvedevui tapus Rusijos prezidentu? Ar be viso kito jis nėra pernelyg jaunas ir nepatyręs?

Visas tas susitarimas dėl valdžios perimamumo yra konstitucinis farsas. O dėl Medvedevo, tai galima sakyti, kad ir Putinas buvo per daug jaunas ir nepatyręs, kai tapo prezidentu.

Abi supervalstybės vis dar disponuoja impozantiškais branduolinio ginklo arsenalais. Tačiau kaip grįžti prie branduolinio nusiginklavimo idėjos?

Stabdyti to ginklo platinimą. Tai neišvengiama.

Ar didžiosios valstybės, siekdamos prispausti šalis, norinčias įsigyti branduolinį ginklą, neturėtų nusiginkluoti pačios?

Tik iki tam tikros ribos. Dauguma tokių valstybių nori turėti bombą ne dėl to, kad planuoja kovoti su JAV arba Rusija, o kad pagąsdintų kaimynus. Nemanau, kad galėtume išspręsti branduolinių arsenalų problemą nekontroliuodami šio ginklo platinimo.

Savo paskutinėje knygoje "Kitas šansas" negailestingai sukritikavote abu Bushus - vyresnįjį ir jaunesnįjį, taip pat ir Billą Clintoną.

Bushas vyresnysis turėjo unikalią galimybę išspręsti Artimųjų Rytų konfliktą, tačiau per Kuveito karą nepasinaudojo galimybe nuversti Saddamą Huseiną. Panašiai jis pasielgė per Izraelio ir Palestinos konfliktą. Nors subyrėjus Sovietų Sąjungai Bushas neblogai tvarkėsi diplomatinėje plotmėje, jis neturėjo jokios aiškios vizijos, kuri būtų sužavėjusi rusus ir įtikinusi Jelciną bei jo komandą, kad Rusija gali tapti Vakarų dalimi. Tačiau gal Bushas planavo tai padaryti per savo antrąją kadenciją.

Clintonas viską darė pernelyg mechaniškai ir labai paisė visuomenės nuomonės tuo metu, kai turėjo progą šį tą nuveikti. Tačiau nepamirškime, kad tuomet amerikiečiai balsavo už respublikonų dominuojamą kongresą, kuris ėmėsi mažinti mokesčius turtingiausiems piliečiams ir pasiekė, kad Amerikos domėjimasis pasaulio reikalais būtų labiau retoriškas nei realus. Bushui jaunesniajam skirtą knygos skyrių pavadinau "Katastrofiškas vadovavimas". Tai jam turime dėkoti už neįtikėtiną tikrovės iškraipymą, demagogiškas kalbas siekiant, kad amerikiečiai paremtų niekam nereikalingą karą. Manau, to karo diapazoną galima išplėsti dar Bushui nepasitraukus.

Kokia prasme?

Tokia, kad ir toliau konfliktuojant su Iraku, galima lengvai išprovokuoti Iraną surengti kokį nors teroristinį aktą Jungtinėse Valstijose, už kurį labai tikroviškai bus galima suversti kaltę iraniečiams.

Jei Bushą Baltuosiuose rūmuose pakeistų kuris nors kitas demokratas, ką jam arba jai patartumėte?

Paraginčiau tuoj pat baigti karą Irake politinėmis priemonėmis. Pirmiausia, reikia pradėti tartis su visais vadais Irake, ne tik su tais, kurie sėdi "žaliojoje zonoje". Būtina kalbėti apie amerikiečių kariuomenės išvedimo datą. Tai privers irakiečius elgtis atsakingiau. Be to, reikia kreiptis į visus Irako kaimynus ir tartis su jais dėl pagalbos Bagdadui, kad ten būtų išlaikytas stabilumas, kai mes pasitrauksime. Kiekvienas iš tų kaimynų, net Sirija ir Iranas, turi ką prarasti, jei Irake įvyks sprogimas.

Antra, verta pamėginti pasiekti, kad kitos musulmoniškos valstybės - Marokas, Egiptas, Alžyras - paremtų paliktą Iraką. Trečia, mėginti paveikti Irako visuomenę tarptautiniu mastu, būtinai į šį darbą įtraukiant Jungtines Tautas. Visus tuos veiksmus panaudočiau per derybas su Iranu ir ryžtingiau paraginčiau Izraelį bei Palestiną sudaryti tikrą taiką, ne tik laikinai sudėti ginklus.

2007-ųjų rugpjūtį įtakingame žurnale "Foreign Affairs" Barackas Obama rašė, kad JAV turi "vadovauti pasauliui". Dabar, kai Busho era eina į pabaigą, jau įsitikinome, kad vieno žmogaus noras vadovauti pasauliui nepasiteisina. To reikia siekti bendromis pastangomis.

Ir taip, ir ne. JAV yra ir toliau gali likti dominuojanti jėga tarptautinėje arenoje. Tačiau nereikia painioti dominavimo su visagalybe. Vadovauti reiškia, kad JAV yra sprendžiantis katalizatorius vykstant sėkmingam tarptautiniam bendradarbiavimui. Niekas kitas už JAV to padaryti negali. Tačiau vadovavimas nėra dominavimas.

Po rugsėjo 11-osios įvykių neokonservatoriai iškėlė tezę, kad JAV turi panaudoti jėgą. Nors karas Irake vyriausybę kiek išblaivė, amerikiečių užsienio politika krypsta į dešinę kur kas labiau nei anksčiau.

Nemanau, kad su tuo galėčiau sutikti. Taip, neokonservatoriai pasinaudojo rugsėjo 11-ąja. Tačiau manau, kad dėl karo Irake švytuoklė vėl pasislinko centro link. Tik dar sunku pasakyti, kiek smarkiai.

Neseniai Mittas Romney rašė, kad radikalaus islamo pavojus "toks pat realus" kaip pavojus, kurį kažkada kėlė naciai ir Sovietų Sąjunga. Ar tai nestumia mūsų į nesaugų kelią? Taip kalba ne tik respublikonai, bet ir kiti įtakingi amerikiečiai.

Taip sako tik tie, kurie remiasi istoriniu amerikiečių neišmanymu. Kandidatas, kuris sako arba galvoja, kad žmonės Jungtinėse Valstijose yra nepakankamai informuoti, yra arba demagogas, arba toks kvailas, kad pats tuo tiki. Jis nevertas tapti prezidentu (M.Romney jau pasitraukė iš rinkimų kovos, - red.).

Kaip paaiškintumėte tai, kas vyksta Kinijoje. Pastaruoju metu daug kalbama apie šios šalies išlaidas ginklams ir pasaulines ambicijas.

Jei nesusirūpinsime, Kinija taps pačia įtakingiausia pasaulio galybe tarp nedominuojančių jėgų. Kinai, su kuriais man teko daug bendrauti, yra kantrūs, išmintingi, mokantys pasinaudoti progą žmonės. Jie turi imperinių ambicijų, tačiau nepervertina savo jėgų. Artimiausioje ateityje kinai nemėgins aiškintis, kaip toli gali eiti. Jie turi milžiniškų vidaus problemų, kurių mes neįvertiname. Jų dabartis - nepaprastai atsilikusi infrastruktūra ir didžiulis nepriteklius.

Kartą pasakėte, kad Amerika virs didžiule gyvenviete už akmeninės sienos, nes pati izoliuos save nuo pasaulio. Iš kur tokios mintys?

Pats gerai žinote. Klausimas tik - ar ir toliau bus taip, kaip darbar, ar dar blogiau? Tai labai priklausys nuo to, apie ką kalbėjome. Taip pat nuo to, ar teroristai dar kartą atakuos JAV. Jei taip, kokia bus šalies, o svarbiausia, jos vadovų reakcija. Vienas mano priekaištų Bushui - jis sustiprino baimę, užuot ją mažinęs. Manau, vadovo pareiga - skiepyti pasitikėjimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"