TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Įsipareigojimai pasauliui, kuriam neužtenka humanitarinės pagalbos

2016 05 20 6:00
AFP/Scanpix nuotrauka

Gegužės 23–24 dienomis vyks pirmasis aukščiausio lygio susitikimas humanitariniais klausimais, kuriam rengtasi keletą metų. Jungtinių Tautų (JT) sukviestos pasaulio viršūnės rinksis Stambule. Vieta neatsitiktinė – Turkija yra viena didžiausių humanitarinės paramos donorių pasaulyje, be to, jai tenka ir pabėgėlių krizės naštos liūto dalis: šalyje glaudžiasi maždaug du milijonai emigrantų iš Sirijos.

Skaičiai rodo, kad šiandien pasaulis patiria kur kas daugiau humanitarinių iššūkių nei prieš kelis dešimtmečius. Būtent dėl to Stambule susirinksiantys valstybių vadovai, nevyriausybinio sektoriaus, tarptautinių organizacijų atstovai ir verslininkai peržiūrės dabartinius humanitarinės pagalbos teikimo principus ir įgyvendinimo būdus. Dabartinis modus operandi laikomas nebetinkamu.

Pasaulį alino 33 karai

„Humanitarinę pagalbą galima teikti efektyviau, skaidriau, koordinuočiau, ir apie tai reikia diskutuoti“, – Stambule vyksiančio susitikimo esmę komentuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, politologė Ieva Giedraitytė. Jos teigimu, ir pasikeitęs politinis kraštovaizdis, ir padidėjęs visuomenės dėmesys humanitarinėms krizėms lemia tokio susitikimo būtinybę kaip tik dabar. „Išaugę pabėgėlių srautai į Europą leido pamatyti atsiradusias problemas ne tik humanitarinės pagalbos organizacijoms, bet ir visiems žmonėms. Todėl šis klausimas lengviau patenka į politinę darbotvarkę“, – sako ji.

JT skaičiuoja, kad šiuo metu humanitarinės paramos reikia daugiau kaip 125 mln. žmonių 37 šalyse. Pusė tiek 2015-aisiais buvo priversti palikti namus – tai didžiausias skaičius nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Humanitarinė pagalba būtina ne tik pabėgėliams, bet ir kenčiantiesiems nuo karo. Vokiečių Heidelbergo instituto tarptautinių konfliktų tyrimų duomenimis, pernai pasaulyje vyko net 33 karai. O kur dar stichinės nelaimės. Praėjusiais metais žmoniją alino žemės drebėjimas Nepale, potvyniai Indijoje, Malavyje, Mozambike, sausra Etiopijoje ir t. t. Kaip nurodo Raudonasis Kryžius, maždaug šimtas milijonų žmonių kasmet patiria stichines nelaimes. Humanitarinės krizės kyla dėl nuolatinio skurdo, daugiausiai žlugusiose valstybėse, tarkime, Pietų Sudane ar Somalyje.

Nors šalys humanitarinėms reikmėms skiria keletą ar net keliolika kartų daugiau lėšų negu prieš kelis dešimtmečius, pernai stigo 20 mlrd. JAV dolerių. Kita vertus, negebėjimą įveikti humanitarinius iššūkius taip pat iliustruoja faktas, kad pagalbos sunkvežimiai į tokius Sirijos miestus kaip Madaja ar Kefraja buvo įleisti tik tuomet, kai metų pradžioje jų gyventojai ėmė mirti iš bado. Tarptautinės humanitarinės teisės normų pažeidinėjimas – taip pat nebe naujiena.

Metas imtis prevencijos

2016-ųjų pradžioje JT generalinis sekretorius Ban Ki Munas paskelbė ataskaitą „One Humanity: shared responsibility“. Jos priede „Agenda for Humanity“ minimi penki esminiai dalykai, kuriuos turėtų prisiimti valstybių, tarptautinių organizacijų, privataus ir nevyriausybinio sektorių vadovai. Pirma – užkirsti kelią konfliktams ir spręsti juos politinėmis priemonėmis; antra – užtikrinti, kad būtų laikomasi žmoniją saugančių tarptautinės teisės normų; trečia – nepalikti nuošalyje nė vieno asmens (šis siekinys yra ir vienas svarbiausių darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 metų tikslų); ketvirta – pereiti nuo paramos teikimo prie pažeidžiamumo ir rizikos mažinimo, kad humanitarinės pagalbos poreikis apskritai mažėtų. Šiandien 43 proc. pasaulio žmonių gyvena nestabilioje aplinkoje, 2030-aisiais ši proporcija, JT skaičiavimais, gali padidėti iki 62 procentų. Penkta – investuoti į žmoniją.

„Mažinant humanitarinių krizių mastą ir poveikį būtina ne tik pagelbėti žmonėms išgyventi krizės sąlygomis, o tai ir yra humanitarinės pagalbos esmė, bet ir padėti vietos bendruomenėms atsitiesti, kad jų nariai taptų kuo mažiau priklausomi nuo pagalbos iš išorės, – tai jau vystomojo bendradarbiavimo uždavinys. Vienas susitikimo tikslų – rasti sąsajų ir jas išnaudoti, susieti humanitarinę pagalbą ir vystomąjį bendradarbiavimą. Nepakanka vien pamaitinti, aprengti, suteikti pastogę. Būtina sukurti sąlygas ir išmokyti krizių bei nelaimių paliestus žmones pačius kurti savo gyvenimo aplinką ir gerovę“, – pastarąjį JT siūlomą įsipareigojimą komentuoja Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM).

Kaip pabrėžia I. Giedraitytė, JT generalinio sekretoriaus ataskaitos pagrindinė vertė yra jos holistiškumas: „Nekalbama, kaip greičiau ir geriau teikti humanitarinę pagalbą, kalbama apie skirtingus dėmenis (karo įstatymų laikymąsi, karinių konfliktų sprendimą, humanitarinės bei vystomojo bendradarbiavimo pagalbos koordinavimą ir t. t.), kurie drauge vestų prie svarbiausio tikslo – žmonių gyvybių išsaugojimo.“ Politologė taip pat atkreipia dėmesį į besivystančių šalių integravimo į pasaulio ekonominę sistemą svarbą. Jos žodžiais, humanitarinė pagalba ir vystomasis bendradarbiavimas vis dar yra „atskiros respublikos“, nors diskusijų šia tema girdėti vis dažniau. Investuojant į besivystančias šalis stiprinamas stabilumas pasaulyje, ir tai yra krizių prevencija, galinti sumažinti humanitarinės pagalbos poreikį.

JT nurodo, kad didžiausia humanitarinės paramos dalis – net 80 proc. – skiriama žmonėms, kenčiantiems nuo politinių konfliktų. Heidelbergo instituto duomenimis, 2015-aisiais pasaulyje vyko 409 konfliktai dėl politinių priežasčių, per daugiau kaip pusę naudotas smurtas. Tiesa, politologė pažymi, kad prevencijos pastangos gali atvesti prie „prievolės ginti“ (angl. RP2 – responsibility to protect) principo įsitvirtinimo. Šis 2005 metų JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija priimtas principas reiškia, kad humanitarinė intervencija, panaudojant karinę jėgą, galima genocido, karo, etninio valymo ar nusikaltimo prieš žmoniją atvejais, gavus JT Saugumo Tarybos pritarimą. RP2 kritikai atkreipia dėmesį į pagarbą valstybės suverenitetui ir galimą kelią vykdyti įvairias intervencijas, kai prisidengiama apsiginti negalinčios grupės vardu, kaip, pavyzdžiui, padarė Rusija, užimdama Krymą.

Lietuvai irgi aktualu

„Žmonija yra ne tik moralinis imperatyvas, bet ir strateginė būtinybė“, – tvirtina JT generalinis sekretorius, o jo kvietimą prisiimti bendrus įsipareigojimus už žmonių gyvybes bei kančias, tobulinant humanitarinės pagalbos teikimo sistemą, visiškai palaiko ir Europos Sąjunga (ES), didžiausia paramos donorė pasaulyje. „ES akcentuoja humanitarinių principų – humaniškumo, neutralumo, nešališkumo, nepriklausomumo – laikymosi būtinybę ir kviečia pasaulio lyderius imtis veiksmų, kurie padėtų užkirsti kelią konfliktams ir juos baigtų“, – ES poziciją komentuoja URM.

I. Giedraitytės teigimu, atsižvelgiant į ES požiūrį, Lietuvai viena svarbesnių gegužės pabaigoje vyksiančio susitikimo temų galėtų būti donorų paramos koordinavimas ir konkrečių daugiašalių paramos mechanizmų kūrimas. URM nurodo, kad šis aukščiausio lygio renginys mums aktualus, nes kaip tarptautinės bendruomenės nariai esame vykstančių procesų dalis ir galime pasiūlyti savo indėlį problemoms spręsti. URM akcentuoja ir tai, jog pabėgėliai, plūstantys į Europą, daugiausia atvyksta iš šalių, kurios dėl politinių konfliktų negali užtikrinti piliečiams stabilių ir žmogaus orumą atitinkančių darbo bei gyvenimo sąlygų. Dėl to per būsimą susitikimą Lietuva pirmiausia norėtų pabrėžti, kad politinės lyderystės konfliktų prevencija ir jų sprendimas labai svarbūs, nors aktualūs visi klausimai. Lietuvai Stambule atstovaus užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Priimti nutarimai nesaistys

Susitikimo organizatoriai apeliuoja į valstybių politinį solidarumą, tačiau Turkijoje priimti nutarimai jo dalyvių teisiškai nesaistys. Ar šis forumas neliks tik dar vienu daug triukšmo sukėlusiu, tačiau jokių tikrų pokyčių nelėmusiu renginiu? Ypač turint mintyje, kad tiek minėtoje JT ataskaitoje, tiek susitikimo programoje yra „visko visiems“ – nuo lyčių lygybės iki žmonių su negalia įtraukimo ar žurnalistų apsaugos. Pats Ban Ki Munas pripažįsta, kad gyvename laikais, kai dažnai abejojama tarptautinės bendruomenės gebėjimu įgyvendinti Jungtinių Tautų Chartijos tikslą nutraukti karus ir deramai atsakyti į valstybių sienas peržengiančius iššūkius. Vis dėlto jis tikisi, jog būtent per šį susitikimą humanitarinės paramos teikimo srityje įvyks esminis lūžis.

Daugumai kritikų pro akis neprasprūdo faktas, kad Turkijoje nebus kalbama apie pačių JT reformą, nors akivaizdu – kai kurios JT pavaldžios agentūros neįgalios efektyviai veikti, o jų įgaliojimai dubliuojasi. Kritikos negailima ir tokioms didingai skambančioms, tačiau tuščiaprasmėms Ban Ki Muno mėgstamoms sąvokoms kaip bendra atsakomybės, žmonija ir solidarumas. Ko jos vertus, kai pagalvoji apie pernai žuvusių žmonių skaičių Sirijoje ar Ukrainoje? I. Giedraitytė abejoja, ar pakaks vieno viršūnių susitikimo sprendimams dėl esminių permainų priimti, ir apibendrina: „Panašių renginių jau būta, tačiau nė vienas radikaliai nepakeitė egzistuojančios praktikos. Kita vertus, tai nereiškia, kad jų nereikia.“

***

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

. . .

Apie projektą

Tarptautinė bendruomenė pastaraisiais metais susiduria su iki šiol neregėtais iššūkiais, aktualiais kiekvienai pasaulio valstybei. Klimato kaita, sunkumai užtikrinant tvarų vystymąsi ir tinkama humanitarinė pagalba užklupus katastrofoms – priežastys, lemiančios aktyvesnę Jungtinėms Tautoms priklausančių šalių diskusiją. 2015 metais Niujorke ir Paryžiuje atitinkamai priimti susitarimai dėl kovos su klimato kaita ir tvaraus vystymosi tikslų iki 2030 metų. Kitą savaitę panašus susitikimas vyks ir Turkijoje, o jame bus pristatyta nauja humanitarinės pagalbos koordinavimo koncepcija.

Renginys Stambule užbaigs daugiau kaip 18 mėnesių vykusį konsultacijų procesą, kuriame dalyvavo tiek paramą skiriančios ir gaunančios valstybės, tiek ją per krizes teikiančios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos ir akademinio pasaulio atstovai. Nors nuosekliai konsultuotasi su visais humanitarinio sektoriaus veikėjais, dar gegužės pradžioje paaiškėjo, kad ne visi tiki šio susitikimo prasmingumu.

Viena didžiausių nevyriausybinių organizacijų „Gydytojai be sienų“ paskelbė oficialų pranešimą, jog į Stambulą savo atstovų nesiųs. „Praėjusiais metais 75 ligoninės, kuriose dirbo „Gydytojai be sienų“, buvo subombarduotos. Civiliai neatskiriami nuo karių ir nuolat sužeidžiami, žudomi Sirijoje, Jemene, Pietų Sudane, Afganistane. O pabėgėliai ir migrantai Europoje bei kitose pasaulio dalyse susiduria su jų teisių pažeidinėjimu ir žmogiškos atjautos trūkumu“, – pabrėžia organizacija. Pasak jos atstovų, viršūnių susitikimas Stambule nėra labai ambicingas ir jau dabar akivaizdu, kad tenkinsis tik deklaratyviais pranešimais.

Koks čia Lietuvos vaidmuo? Kokiai pozicijai turėtų atstovauti į Stambulą vyksiantis užsienio reikalų ministras L.Linkevičius? – apie visa tai kviečiame skaityti Rositos Garškaitės straipsnyje, kuris netrukus pasirodys ir projekto „Žiniasklaida vystymuisi“ elektroniniame leidinyje, skirtame humanitarinei pagalbai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"