TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Islandai siekia atgauti gerą vardą

2011 10 14 0:00
Islandijos paviljone Frankfurto knygų mugėje įrengta didžiulė skaitančio žmogaus instaliacija.
AFP/Scanpix nuotrauka

Islandija liūdnai pagarsėjo "finansų vikingams" privedus valstybę prie bankroto. Šiuolaikinė Islandija tapo finansinio ir moralinio atgimimo tyrimų laboratorija. Savo atgimimą ji mėgina įtvirtinti ir Frankfurto knygų mugėje. Apie tai rašo šveicarų dienraštis "Neue Zuercher Zeitung".

Nuo viduramžių iki šių dienų islandai privalėjo rašyti knygas, kad apgintų savo gerą vardą. Nors iš pirmo žvilgsnio ir neatrodo, jie yra aistringi istorijų pasakotojai. Islandai mėgsta klausytis istorijų ir pasakoti jas patys. Bet nemėgsta diskutuoti. Rašytojas Halldoras Laxnessas kartą pripažino, kad islandai nutyla ir nebesiklauso, vos tik kas nors pradeda ginčytis ar argumentuoti. Islandai priima tik su humoru pateiktus argumentus. Greičiausiai diskutavimo kultūros trūksta todėl, kad Islandijoje ilgą laiką nebuvo diskusijų meno. Sokratas diskutavo viešose vietose, bet Islandijoje tokių vietų nebuvo, taip pat nebuvo nei miestų, nei mokyklų. Todėl ilgus šimtmečius, norėdami suvokti pasaulį ir sudėtingus dalykinius santykius, islandai klausydavosi pasakojimų.

Jau aštuonis šimtus metų jie rašo knygas ir tai labai ilgas laikotarpis, palyginti su kitomis Šiaurės Europos ir germanų tautomis, kurios savo kalba XIII amžiaus apyaušryje dar nieko nerašė. Maždaug apie 1200 metus nedidelė į nuošalią Islandija vadinamą salą persikėlusių ar pabėgusių žmonių bendruomenė pradėjo leisti knygas.

Pirmieji per Šiaurės Atlanto vandenyną išdrįsę plaukti persikėlėliai Islandijoje apsigyveno maždaug prieš 900 metus ir kalbėjo plačiai Šiaurės ir Vakarų Europoje paplitusia, šiandien vadinama senąja šiauriečių kalba. Plintant krikščionybei, apie 1000 metus, Šiaurės Europoje pasirodė knygų lotynų kalba, tačiau jomis naudojosi tik dvasininkai. Senąja šiauriečių kalba niekas nerašė, kol Islandijoje nežinomas mokslininkas XII šimtmečio pradžioje knygoje "Pirmasis gramatikos traktatas" pristatė šios kalbos abėcėlę. "Išradimas" žaibiškai išplito ir islandai su įkarščiu ėmė rašyti. Sukūrus raidyną pasirodė šimtai prozos veikalų, sagų ir knygų.

Kodėl salos gyventojai taip pamėgo rašyti, aiškinama įvairiai. Pavyzdžiui, danų istorikas Saxo Grammaticus savo 1200 metais lotynų kalba parašytos "Danų istorijos" (ja pasinaudojo W.Shakespeare'as rašydamas "Hamletą") pratarmėje minėjo, kad islandai taip mėgo porinti jiems ar kaimynėse šalyse nutikusias istorijas todėl, kad atšiaurioje tėvynėje nebuvo ko veikti. Kitame netrukus po "Pirmojo gramatikos traktato" pasirodžiusiame leidinyje tvirtinama, jog islandai privalėjo rašyti apie savo protėvius, kad paneigtų paplitusią nuomonę, jog pirmieji persikėlėliai buvo vagys, nusikaltėliai, valkatos, išdavikai ir panašūs niekdariai, nebegalėję rodytis likusioje Europos dalyje. Taip nebuvo. Dauguma pirmųjų Islandijos gyventojų - nuo tirono Norvegijos karaliaus pabėgę žmonės. Suprantama, tarp jų buvo ir atstumtųjų, ir įstatymų pažeidėjų, tačiau jokiu būdu ne visi. Tad pirmieji apie 1200 metus Islandijoje pasirodę raštai buvo pirmųjų garbingiausios kilmės persikėlėlių genealogijos. Remiantis jomis netrukus pasirodė ir epiniai pasakojimai apie pirmųjų persikėlėlių gyvenimą ir didžius darbus.

Istorija kartojasi, kaip rašo islandų autorius Einaras Karasonas. Bankų krizė apjuodino gerą šalies vardą, todėl islandai vėl turi rašyti knygas tikėdamiesi jį susigrąžinti.

Vokiečių vertėjas ir publicistas Peteris Urban-Halle teigia, kad keista Islandija, keisti islandų romanai ir keisti jų herojai. Idėjos sąmojingos, temos originalios, istorijos beprotiškos. Suomis Antti Tuuri 1998 metais apie dvasios brolius islandus parašytoje knygoje "Didelė maža šalis" rašė: "Islandija, Airija ir Suomija - vienintelės vietos pasaulyje, kur žmonės dar išlaikė pirmapradžio pamišimo, dėl kurio dar verta gyventi, pėdsakus.

Islandijoje visi jaučiasi esantys rašytojai - ūkininkai, darbininkai, jūreiviai. 1910 metais vienas Reikjaviko gyventojas aprašė visus sostinėje stovėjusius namus ir kiekvieną jų gyventoją, pateikdamas trumpą biografiją, anekdotų ir nuotraukų. Taip buvo padaryta ir XII-XIII amžiuje (iki 870 metų Islandijoje negyveno nė vienas žmogus) sudarant išsamų šeimų ir joms priklausančios žemės katalogą, į kurį įtraukta 3000 vardų ir 1400 vietovardžių.

Vienas garsiausių ir dažniausiai verčiamų islandų rašytojų - Gunaras Gunnarssonas (1889-1975). Tačiau pasaulyje geriausiai žinomas 1955 metų Nobelio literatūros premijos laureatas Halldoras Laxnessas (1902-1998), straipsnių, esė, poemų, apsakymų ir romanų autorius.

Ilgainiui imta kalbėti, kad tik išprotėjęs islandas yra normalus islandas. Frankfurto knygų mugėje pristatomi Gyrdiro Eliassono (apie visiems svetimu, net savo vaikams, tapusį ir namelyje su ratais gyvenantį vienišių dailininką), Hallgrimuro Helgasono (apie 80-metę internete naršančią senutę, besiruošiančią savo pačios kremavimui, romanas parašytas efektingu jaunimo žargonu), istoriniai Einaro Karasono, islandų literatūros novatoriaus Gudberguro Bergssono ir kitų šiuolaikinių autorių romanai.

 

Parengė RIMA KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"