TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Islandijoje ES klausimas dar nebaigtas

2016 03 08 6:00
Prieš metus į mitingą Reikjavike Islandijos narystei ES paremti susirinko apie 7 tūkst. žmonių. Reuters/Scanpix nuotrauka

Iš Islandijos Lietuvą pasiekia supaprastintos žinios, kad salos gyventojai apsisprendė nestoti į Europos Sąjungą (ES), tačiau toliau palaikys draugiškus kaimyniškus ryšius. Vis dėlto situacija Reikjavike nėra tokia aiški ir paprasta. Ją straipsnyje, publikuotame portale geopolitika.lt, aptaria apžvalgininkas Gytis Janišius.

Islandijos ir ES ryšiai įforminti dar 1970 metais, kai Reikjavikas įstojo į Europos laisvosios prekybos asociaciją, ir 1972 metais, kai su ES pirmtake pasirašė laisvosios prekybos sutartį. Šiauriečių suartėjimas su Europa vis stiprėjo ir apėmė ne tik ekonomiką, bet ir sujungė regionus bendra Šengeno zona, bendra prieglobsčio sistema pagal Dublino sutartį, laisvu darbo jėgos judėjimu ir panašiai.

Lūžis įvyko 2008-aisiais, kai Islandiją ištiko finansų krizė. Žlugo trys didžiausi šalies bankai, už kurių indėlius buvo garantavusi valstybė, subyrėjo akcijų birža ir smuko kronos kursas. Islandija tapo skolinga užsienio kreditoriams 7 kartus didesnę sumą (50 mlrd. dolerių) nei visas valstybės bendrasis vidaus produktas. 2009 metais kairiųjų vyriausybė paprašė kitų šalių, Tarptautinio valiutos fondo pagalbos ir apsisprendė stoti į ES.

Vis dėlto dauguma gyventojų (apie 50 proc.), kaip rodė apklausos, niekada nepritarė narystei. Tuo pasinaudojo dešinieji politikai ir, 2013-aisiais laimėję rinkimus, pareiškė stabdantys derybas su Briuseliu.

Viena koja jau ES

Vis dėlto Islandija, net ir nepriklausydama ES, viena koja yra jos narė. Trečdalis šalies teisės sistemos jau dabar atitinka ES standartus. (Pagal Jungtinių Tautų Žmogaus socialinės raidos indeksą sala užima pirmąją vietą.)

Dauguma islandų nepritaria narystei, nes baiminasi, kad ES pradės nurodinėti, ką ir kiek žvejoti, pareikalaus atverti savo vandenis kitų valstybių žvejams. Žuvys sudaro apie 70 proc. šalies eksporto, tame sektoriuje dirba daug žmonių, todėl šis klausimas laikomas esminiu. Nors reikėtų pabrėžti, kad pagautas žuvis islandai parduoda daugiausia toje pačioje Europos rinkoje.

„Šiaurės Kuba“

Vis dėlto glaudūs Islandijos ir ES ryšiai atskleidžia didelę salos priklausomybę nuo Bendrijos.

Kai 2009 metais Reikjaviko politikai pareiškė, kad nemokės britų ir olandų indėlininkams už Islandijos banko padarytas klaidas, šaliai buvo pagrasinta sankcijomis. Pavartotas „Šiaurės Kubos“ terminas ne juokais išgąsdino islandus. Jungtinė Karalystė net buvo įtraukusi Islandijos vyriausybę ir jos bankus į savo juoduosius sąrašus bei perėmusi šalyje registruotas islandams priklausančias bendroves. Dėl to iškart žlugo vienas Reikjaviko bankas. Tai rodo, kaip smarkiai salos ekonomika priklauso nuo Europos. Narystės šalininkai naudojasi šiuo argumentu ir sako, kad Islandijai daug saugiau ir stabiliau būtų pačiai dalyvauti ES veikloje, o ne priklausyti nuo kitų šalių sprendimų.

ES nespaudžia Islandijos prisijungti. 2015 metais Europos Komisijos narė Maja Kocijančič pakartojo, kad Islandijos apsisprendimas yra laisvas ir nepriklausomas. Tačiau du trečdaliai salos prekybos vyksta su Europa, todėl Briuselis turi daug svertų, kaip reguliuoti tarpusavio santykius. Praėjusiais metais ES paprašė Reikjaviko atverti savo rinką europietiškiems mėsos produktams, o už tai sutiko be muitų priimti islandišką avieną. Tai išgąsdino Islandijos ūkininkus. Europai šie mainai labai palankūs, nes avienos poreikis žemyne nepatenkinamas, tuo metu kiaulienos dėl Rusijos embargo nėra kur dėti.

Skirtingos vizijos

2013 metais rinkimus laimėję dešinieji žadėjo, kad surengs referendumą dėl stojimo į ES. Tačiau jokio balsavimo iki šiol nebuvo. Dėl narystės nediskutuojama ir parlamente: valdančioji koalicija nesutaria tuo klausimu.

Patys islandai irgi toli gražu nėra vienos nuomonės. Visos visuomenės apklausos rodo, kad apie 50 proc. respondentų nepritaria narystei, 40 proc. ją remia. Paramą Briuseliui deklaruoja ir vienos pagrindinių opozicinių partijų – Socialdemokratų – lyderis Arnis Palas Arnasonas. Prieš metus jo šalininkų surengtame mitinge narystei paremti dalyvavo 7 tūkst. žmonių. Tai buvo didžiausias protestas po 2008 metų krizės ir kaip mažai šaliai – labai gausus. Ponas A. P. Arnasonas inicijavo laišką ES lyderiams, kad derybos nebūtų stabdomos, ir gavo atsakymą, jog durys Reikjavikui tebėra atviros.

Jeigu artėjančius rinkimus laimės ne dabar valdantys dešinieji, o opoziciniai kairieji, kaip prognozuojama, narystės ES klausimas vėl gali būti atnaujintas. Toks atvejis ES istorijoje – ne pirmas. Malta nuo 1996-ųjų iki 1998 metų buvo sustabdžiusi derybas dėl narystės, bet, pasikeitus politinei valdžiai, vėl jas atnaujino ir sėkmingai baigė.

Viskas gali pasikeisti

Islandija sėkmingai suvaldė ekonomikos krizę. Šalies ūkis vėl auga, skolos mažėja, todėl visuomenės pasitikėjimas savo valstybe padidėjo, o kartu sustiprėjo euroskeptikų pozicijos. Narystės ES šalininkai atkerta, kad Islandija labai maža ir pažeidžiama bet kokios didesnės nelaimės atveju, todėl būtina kooperuotis su stipresnėmis ir didesnėmis šalimis. Kaip vienas pavojų įvardijama ekologija. Dėl pasaulinio atšilimo tirpsta salos ledynai ir keičiasi klimatas. Islandijos prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas teigia, jog nereikia dalyvauti tarptautinėse konferencijose, kad įsitikintum klimato atšilimu, užtenka pažvelgti pro langą. Tie pokyčiai gali pakeisti žuvų išteklius, sutrikdyti turizmą arba sukelti gamtos kataklizmus, tokius kaip ugnikalnių suaktyvėjimas.

Ne ką mažesni iššūkiai laukia salos politikų atkuriant pasitikėjimą finansų sistema ir bankais. Į bet kokį šio sektoriaus svyravimą visuomenė reaguoja itin jautriai. Bankų žlugimas 2008 metais labiausiai prisidėjo, kad žmonės ėmė mąstyti apie didesnį stabilumą ir narystę ES. Vietos kronos nuvertėjimas išgelbėjo valstybę nuo bankroto, atpigino eksportą, bet kartu nuskurdino gyventojus ir sunaikino jų santaupas.

Kitas didelis iššūkis – migracija. Saloje vis daugiau apsigyvena ES piliečių. Lenkai ir lietuviai pagal dydį jau dabar yra antra ir trečia Islandijos tautinės grupės. Jie skatina Reikjaviką stiprinti ryšius su ES.

Taigi manyti, kad Islandija galutinai atsisakė narystės ES perspektyvos, per daug skubota. Politinės partijos Reikjavike turi skirtingą požiūrį, visuomenė taip pat suskilusi į dvi apylyges stovyklas. Šiuo metu Islandija tvarkosi sėkmingai. Ji labiau linkusi būti savarankiška, nors ir stiprina ryšius su Briuseliu. Vis dėlto, matant globalius iššūkius šaliai, labai tikėtina, kad narystės ES klausimas vėl atsidurs politikų darbotvarkėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"