TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Išsivadėję imperiniai siekiai

2010 07 30 0:00
Rusijos "bosai" D.Medvedevas ir V.Putinas suprato, kad prievarta nieko nepasieks.
AFP/Scanpix nuotrauka

Kodėl pastaruoju metu Rusija taip pasyviai žaidžia savo "kieme"? Kur pradingo jos imperialistiniai troškimai? Galbūt nusiėmusi rožinius akinius Rusija ėmė pramgatiškai žvelgti į pasaulį ir kaimynus? Apie tai "The Moscow Times" svarsto švedų ekonomistas Andersas Aslundas.

Po 2008-ųjų rugpjūčio karo Gruzijoje Rusijos ir jos posovietinių kaimynių santykiai smarkiai pašlijo. Jokia griežta retorika ir įkalbinėjimai nepadėjo - nė viena regiono valstybė net nesirengė pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės. Juk ir jų nedarniose šalyse galėjo suaktyvėti separatistiniai judėjimai.

Tų pačių metų spalį vykusį Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) viršūnių susitikimą geriausiai apibūdino laikraščio "Nezavisimaja Gazeta" antraštė: "Viršūnių susitikimas per 30 minučių. NVS lyderiai vienas kitam neturėjo ko pasakyti". Iš 11 NVS narių atvyko vos šešių atstovai - Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Armėnijos, Azerbaidžano ir Kirgizijos prezidentai. Atvyko vos vienas prezidentas iš Centrinės Azijos. Ar bereikia sakyti, kad nieko nebuvo pasiekta. Prezidentas Dmitrijus Medvedevas atsisakė pasimatyti su Ukrainos lyderiu Viktoru Juščenka ar baltarusių galva Aleksandru Lukašenka. Po pusvalandžio susitikimo visi paskubomis išsiskirstė, o iškilminga vakarienė buvo atšaukta.

Kaip Rusija sugebėjo taip nusiristi ir ką ji turėtų daryti, kad santykiai su kaimynėmis taptų dalykiškesni? Didžiausiomis Rusijos draugėmis netikėtai tapo Kinija, Suomija ir Norvegija - kraštai, niekada nepriklausę Sovietų Sąjungai. Artimajame užsienyje Rusija darė klaidą po klaidos - įkūrė bereikšmę Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją, pristatė trapią muitų sąjungą, vykdė kietą dujų politiką ir bandė prisigretinti sprendžiant "įšalusius konfliktus".

Tačiau tokia prievarta artimoms kaimynėms nepatiko. Juk dar 2005 metais apie nedviprasmiškus neoimperialistinius ketinimus prasitarė tuometis prezidentas Vladimiras Putinas: "Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia geopolitinė katastrofa per visą amžių. Dešimtys milijonų mūsų bendrapiliečių ir tėvynainių atsidūrė už Rusijos teritorijos. Senieji idealai buvo sunaikinti."

Tačiau skambių frazių liūne galima atrasti ir švarių dėmelių: visą pastarąjį dešimtmetį gerokai augo privačios tiesioginės užsienio investicijos. Rusijos naftos kompanijos investavo į naftos perdirbimo gamyklas ir degalines, metalurgijos bendrovės ir mažmenininkai plėtė gamybą, mobiliojo ryšio įmonės išplėtė savo veiklą į užsienį. Staiga tokie veiksmai tapo pagrindine Rusijos užsienio politika regione - nieko daugiau, tik rinkos ekonomikos integracija (nors kai kurie rusai atkakliai tai tebevadina "imperializmu"). Regione ėmė augti ekonominis efektyvumas, kilo paslaugų ir produktų kokybė. Pastaraisiais metais Rusijos politika "artimajame užsienyje" radikaliai pasikeitė. 2004-aisiais užstoję Ukrainos kandidatą į prezidentus Viktorą Janukovičių, šiais metais rusai elgėsi priešingai. Ir tai padėjo - be didesnių apgaulių V.Janukovičius įžygiavo į Ukrainos prezidento postą, o dvišaliai santykiai tapo kur kas geresni. Maskva neišliejo nė vienos ašaros, kai Kirgizijoje iš posto buvo išverstas prezidentas Kurmanbekas Bakijevas. Maskvoje nemėgstamas kirgizas žiniasklaidoje buvo piešiamas kaip korumpuotas, autoritariškas pareigūnas, pernelyg intensyviai proteguojantis draugus ir artimuosius.

Dvejus metus Baltijos šalys - Lietuva, Latvija ir Estija - kapstosi finansų krizėje. Prisiminus tradicinius Rusijos metodus galima pamanyti, kad "globėjiška" kaimynė nepraleis tokio šanso. Kai 2009-ųjų sausį Lietuvoje ir Latvijoje kilo socialiniai neramumai, daugelis ieškojo rusų rankos, bet nerado. Priešingai, šiandien galima sakyti, kad Rusijos santykiai su Baltijos nykštukėmis kaip niekad geri. Stabilūs jie išliko ir su Gruzija. Tik Baltarusija tapo didžiausia prieše. Spręsdamos tik sau žinomus galios galvosūkius abi valstybės pažaidė bereikšmį dujų karą, vėliau ietis sukryžiavo žiniasklaidoje.

Vakarų apžvalgininkai pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni mano, kad Rusija kol kas tyrinėja atsivėrusią erdvę po to, kai regione "apmirė" Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga, sprendžiančios savas problemas. Kiti svarsto, kad Rusija sąmoningai keičia politiką, neva suvokusi, jog prievarta nepasiteisina. Tai patvirtina ir užsienio reikalų ministerijos nutekinti dokumentai bei D.Medvedevo kalba diplomatams. Naujoji Rusijos užsienio politika atrodo pragmatiška ir orientuota į nacionalinius interesus, tikintis pritraukti užsienio investicijų. Jei Rusija pagaliau įstos į Pasaulio prekybos organizaciją, tai bus akivaizdžiausias jos pragmatiškumo įrodymas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"