TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Istoriniai nesutarimai ir precedento baimė

2010 11 08 0:00
Prieš savaitę Kunaširo saloje, Južnokurilsko žuvų fabrike, D.Medvedevas ragavo raudonųjų ikrų.
AFP/Scanpix nuotrauka

Precedento neturintis Dmitrijaus Medvedevo vizitas į pietines Kurilų salas sukėlė didelį Tokijo pasipiktinimą. Abi šalys deklaruoja istorines teises į ginčytinas salas, tačiau svarbesni yra ekonominiai ir politiniai interesai. Jei Rusija grąžintų Japonijai šiuos karo trofėjus, atsirastų precedentas, kuris leistų ir kitoms valstybėms sekti japonų pavyzdžiu.

Pirmasis vizitas

Prezidento vizitą į Kunaširo salą Rusijos užsienio reikalų ministerija (URM) komentavo lakoniškai: "Tai - Rusijos Federacijos teritorija ir prezidentas turi teisę joje lankytis."

Vis dėlto vizitas neįprastas jau vien dėl to, kad iki šiol nė vienas Rusijos vadovas (pradedant imperatoriais ir baigiant sovietiniais "gensekais" bei šių laikų prezidentais) tose salose nėra lankęsis.

Greičiausiai šis faktas ir sukėlė itin negatyvią, netikėtai agresyvią Tokijo reakciją. Japonija net atšaukė savo ambasadorių iš Maskvos, žinoma, diplomatiškai pakomentavusi, kad tai nesusiję su D.Medvedevo vizitu į Kurilus. Japonai šias salas vadina šiaurinėmis teritorijomis.

Japonijos URM pareiškė, jog ir toliau priešinsis panašiems Rusijos veiksmams, nes D.Medvedevas paskubėjo pranešti, kad netrukus vėl lankysis Kuriluose. Tiesa, neaišku, kaip būtent Tokijas priešinsis Rusijos prezidento vizitams. Nors japonų dešinieji pareikalavo, kad Maskvai būtų taikomos ekonominės sankcijos, pavyzdžiui, blokuojamas Rusijos priėmimas į Pasaulio prekybos organizaciją, net šalies spauda pripažįsta, jog tokių priemonių nebus imtasi, nes jos pažeistų ir pačios Japonijos ekonominius interesus.

Bet kuriuo atveju D.Medvedevo vizitas į Kurilus sukėlė rimtą tarpvalstybinių santykių krizę, kuri visiems priminė, kad pastaruoju metu mandagiai nutylima teritorinių pretenzijų problema tebėra neišspręsta.

Tai - mūsų žemė

Tokiais žodžiais ginčytinas salas (Urupą, Iturupą, Kunaširą ir Šikotaną) apibūdina tiek rusai, tiek japonai. Nesutarimai prasidėjo dar XVIII amžiuje, kai rusai pareiškė jas atradę. Japonai savo ruožtu iki šiol negali suprasti, kaip rusai "atrado" tas salas, jei jos plika akimi matomos iš Japonijos.

Pirmoji sutartis, deklaravusi salų priklausomybę Japonijai, buvo pasirašyta 1855 metais. Kai Rusija buvo sutriuškinta per 1905 metų karą, japonai išsireikalavo dar ir pietinės Sachalino salos dalies. Tačiau 1945-aisiais į Jaltos konferenciją susirinkę sąjungininkai perdavė visas Kurilų salas Sovietų Sąjungai kaip karo trofėjų ir atlygį už sovietų dalyvavimą kare su Japonija.

1951 metais Japonija taikos sutartimi su 49 sąjungininkų valstybėmis atsisakė bet kokių pretenzijų į Kurilus. Tik bėda, kad sovietai šios sutarties nepasirašė, todėl japonai nesijaučia saistomi kokių nors teisinių įsipareigojimų.

1945-aisiais rusai, kaip tuo metu buvo įpratę, deportavo iš Kurilų civilius japonus ir "išvalė" erdvę saviems kolonistams. Nuo to laiko SSRS niekuomet net nesivėlė į diskusijas, kam turėtų priklausyti salos, nes laikė jas pelnytu karo grobiu. Borisui Jelcinui tapus Rusijos prezidentu Maskva netikėtai pripažino, kad šios salos yra ginčo objektas, - nuo tada polemika netyla. Japonija reikalauja laikytis 1855 metų sutarties, o Rusija tvirtina, jog Antrojo pasaulinio karo pabaiga nustatė naują teritorinį status quo.

Tikrieji interesai

Ir Rusija, ir Japonija deklaruoja istorines teises į Kurilus. Tikrųjų vietos gyventojų - ainų - nuomonės niekas niekada neklausė. Be to, abi šalys jau seniai juos iškraustė į "patogesnes" vietas. Vargu ar šiandien tikrasis ginčas sukasi dėl to, kieno antkapiai salose senesni. Esama kur kas aktualesnių interesų.

Rusijai Kurilai suteikia teisę eksploatuoti aplinkiniame šelfe esančias naftos ir dujų atsargas. Japonijai tai irgi būtų gardus kąsnis. Be to, japonai (vieni didžiausių pasaulyje žuvų vartotojų) norėtų gauti ir teisę žvejoti tuose vandenyse.

B.Jelcino laikais Tokijas net siūlė Maskvai mainyti salas į milžiniškas investicijas Rusijos ekonomikai. Japonai gana logiškai argumentavo, kad Rusijai tos salos vis tiek nereikalingos, nes jose nevykdoma beveik jokios ekonominės veiklos.

Sovietmečiu prioritetinė salų paskirtis buvo karinė, o vėliau, išvedus didesnę dalį kariuomenės, pasitraukė ir daugelis civilių. Šiandien 15 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje gyvena vos 20 tūkst. Rusijos piliečių. Bet štai dabar D.Medvedevas pareiškė, kad nuo šiol Maskva investuos į salas didžiulius pinigus ir visiškai pakeis jų

žmonių gyvenimą. Vietos žvejams pažadėti net sporto kompleksai.

Precedento baimė

Rusijos nenoras atsisakyti ekonomiškai naudingų salų suprantamas. Tačiau tai ne vienintelė priežastis, kodėl, kaip sakoma, greičiau kiaulės skris, nei Maskva Kurilus atiduos. Yra dar ir politiniai motyvai. Juk Rusija, laikanti save supervalstybe ir beveik trečiąja Roma, negali nusileisti kadaise jai karą pralaimėjusiems japonams. Maskvos užsispyrimą skatina ir tai, kad Tokiją šiuo klausimu palaiko Vašingtonas. Jis ir dabar paskubėjo patvirtinti esąs japonų pusėje.

2005 metais Europos Sąjunga priėmė rezoliuciją ir joje Pietų Kurilus pavadino "okupuota teritorija", kuri turi būti grąžinta Japonijai! Keista, kaip už tokį išsišokimą Rusija nenutraukė jai dujų tiekimo.

Tiesa, rusai nėra vieniši - juos aiškiai palaiko Kinija, taip pat turinti teritorinių pretenzijų Japonijai. Ne veltui Maskvos ir Pekino santykiai teritoriniais klausimais geresni. Vladimiras Putinas prieš keletą metų net perleido Kinijai keletą beverčių Amūro salų, dėl kurių sovietai kadaise trumpai kariavo su broliškais kinų komunistais.

Tačiau ne supervalstybinis užsispyrimas ir net ne ekonominiai interesai yra svarbiausi šiuo atveju. Rusija negali grąžinti Japonijai šių salų, nes kaip velnias kryžiaus bijo sukurti precedentą. Juk grąžinus japonams Kurilus, žiūrėk, teks ir Rytprūsius vokiečiams perleisti, o dar (baisu net pagalvoti!) suomiai Karelijos pareikalaus! Tokie jau tie karo trofėjai - atiduosi vieną, pareikalaus ir kitų. Reikia manyti, kad pastarasis Maskvos ir Tokijo apsisvaidymas diplomatiniais akmenimis toli gražu ne paskutinis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"