TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Istorinių atminčių kovos

Prancūzijos Senatas (parlamento aukštieji rūmai) sausio 24 dieną svarstys Nacionalinio susirinkimo (žemųjų rūmų) prieš Kalėdas priimtą įstatymo projektą, kriminalizuojantį genocidų (tarp jų - ir armėnų genocido 1915-aisiais Osmanų imperijoje) neigimą.

Europa sodina į kalėjimą

Jei Senatas patvirtins projektą, Prancūzijoje genocidų neigėjams grės reali laisvės atėmimo bausmė. Neigėjas sės bent metams ir bus baudžiamas 45 tūkst. eurų bauda. Europoje jau yra tokių precedentų. Žydų genocido neigėjas britas Deividas Irvingas Austrijoje metus sėdėjo kalėjime. Šiuo požiūriu mūsų žemynas skiriasi nuo JAV: ten nėra kriminalizuojami neteisingi teiginiai ar neapykantos kalbos. Galima garsiai skelbti, kad Pasaulio prekybos centrą sugriovė Centrinė žvalgybos valdyba. Suprantama, ir ten tokie originalai save pasmerkia atsidurti visuomenės paraštėse, bet represijos jiems nėra taikomos.

Praeitis reikalinga ateičiai

Toks atvejis kaip Prancūzijos, kai politikai radikaliai vertina įvykius, nutikusius seniai ir svetur, nėra itin dažnas. Nors armėnų genocidą pripažįsta nemažai šalių, tarp jų ir Lietuva, paprastai toks pripažinimas būna parlamentinės rezoliucijos pavidalo abstraktybė, nekeičianti baudžiamųjų įstatymų. Nacionalinės valstybės rimtai žiūri tik į savo istorijos interpretacijas.

"Kas valdo praeitį - valdo ateitį" (George'as Orwellas). Posovietinės valstybės, nuo Prahos iki Vladivostoko, konstruoja istorinius pasakojimus, telkiančius, vienijančius savą tautą. Dabar galima teigti, kad per 20 metų naujosiose Europos Sąjungos valstybėse jau susiformavo tokie konsensusiniai pasakojimai ir bendra nacionalinės istorijos samprata. Lietuvoje taip pat.

"Atminčių karai"

Daugiau kaip 20 metų trunka Rytų Europos ginčai su Rusija dėl praeities faktų interpretavimo. Populiariojoje literatūroje tiems ginčams prigijo "atminties karų" pavadinimas. Byrant sovietinei imperijai jos pakraščių valstybės grįžo prie okupantų užgniaužto savo istorinio pasakojimo. Lietuvos atveju tai būtų dar tarpukaryje išleistos Antano Šapokos redaguotos Lietuvos istorijos naratyvas, vėliau šiek tiek ciniška gaida pakoreguotas vieno žvalaus teleistoriko.

Istorinių sąskaitų Rusijai turi kiekviena Vidurio Europos šalis. Net Baltarusijos vadovas, derėdamasis dėl dujų kainos, vis prisimena savo tautos sudėtas aukas gelbstint Rusiją. Ukraina prisimena "kolchozinimo" badą (golodomorą), Lenkija - Katynę, Čekija - 1968-ųjų invaziją...

Rusijos istorinis pasakojimas

Oficialioji Maskva kiek pavėlavo įsitraukti į tuos karus. Matyt, dėl to, kad pati ne iškart apsisprendė, kaip vertinti savo istoriją: "Rusija yra šalis su nenuspėjama praeitimi."

Šiokį tokį nacionalinio istorinio pasakojimo vieningumą pasiūlė Vladimiras Putinas per pirmąją kadenciją. Svarbiausiais simboliais (herbas, naujas-senas himnas) jis surišo į vieną mazgą carinės ir bolševikinės Rusijos istoriją. Joje telpa ir žymūs raudonieji, ir urviniai XIX amžiaus rusų nacionalistai, pavyzdžiui, garsūs baltųjų judėjimo vadovai, mirę emigracijoje, su pagarba buvo perlaidoti Rusijoje. O visus šiuos prieštaringus dalykus cementuoja Sovietų Sąjungos-Rusijos pergalė Antrajame pasauliniame kare.

Kas valdo archyvus, valdo ir ateitį

Piršti savo istorijos sampratą Rusijai patogu dėl to, kad ji valdo mūsų praeičiai svarbius XX amžiaus archyvus. Jau prieš dešimtmetį buvo išleisti dokumentų rinkiniai apie Baltijos šalių, Baltarusijos ir Ukrainos istoriją 1941-1944 metais. Mat su sąjungininkėmis sutaręs po karo teisti nacius Josifas Stalinas pasirūpino, kad dar karštomis pėdomis, dar karo metu, būtų fiksuojami vokiečių nusikaltimai, ir tuos liudijimus (Lietuvos atveju dokumentai beveik be išimties aprašo žydų žudynes) pateikė Niurnbergo proceso metu.

Dabar tie dokumentų rinkiniai tarnauja naujam tikslui - kompromituoti mūsų istorijos sampratą ir įtvirtinti rusiškąją. Archyvai Rusijoje dabar paslaugiai atveriami istorikams (žinomiausias jų yra Aleksandras Diukovas), pasišovusiems dokumentais įrodyti, jog karo ir pokario meto Baltijos valstybių ir Ukrainos nacionalistai buvo visiškos žmonijos atmatos.

Istorikų atsakomybė

Istorinių atminčių kovos labai greitai peržengė pozityvųjį tikslą - telkti visuomenes patriotizmo dvasioje. Daugeliu atvejų galima sakyti, kad tautose dėl tų kovų jau formuojasi neapykantos kultūra, kurios įkaitais gali tapti ir racionalūs politikai, siekiantys pragmatiško šalių bendradarbiavimo.

Pagal Rusijos visuomenės nuomonės apklausas, Baltijos valstybės stabiliai patenka į pikčiausių Rusijos priešų šešetuką (JAV, Gruzija, Lenkija, Estija, Latvija, Lietuva). Tokios nuotaikos, suprantama, saisto ir elitą - tiek, kiek jis priverstas į jas atsižvelgti. Todėl mums labai svarbus proveržis didinant tautų tarpusavio supratimą buvo bendros Lietuvos ir Rusijos istorikų komisijos sukūrimas.

Nepatenkintų yra abiejose pusėse

Bendra Lietuvos ir Rusijos istorikų komisija, nagrinėjanti ir publikuojanti prieškario, karo, pokario dokumentus, dirba jau beveik dešimtmetį. 2006-aisiais ji išleido pirmą tomą, kurio dokumentai nušviečia 1939-1940 metų įvykius. Rinkinys sulaukė kritikos ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Rusijoje, pagal spaudos pranešimus, jis buvo kurį laiką net uždraustas. Lietuvoje to tomo lietuviškieji redaktoriai irgi už nepakankamą patriotizmą gavo pylos nuo kai kurių kolegų. Dabar, kaip skelbta, dėl Rusijos kaltės įstrigo jau parengto antrojo tomo leidimas. Rusų istorikus galima suprasti. Artėja prezidento rinkimai, kyla nacionalistinis gaivalas, maža kaip reikalai gali pakrypti. Ta pati jų šalies istorinė atmintis jiems kužda, kad akademinė karjera gali būti sulaužyta labai greitai.

Darbų dar nėra, o riksmai jau girdėti

Panaši Latvijos ir Rusijos istorikų komisija sukurta tik pernai. Jos išleistų dokumentų rinkinių laukti teks dar ilgiau. Dar jai nepradėjus darbo rusų nacionalistai ėmė reikalauti pakeisti Rusijos pusės sudėtį į kietosios linijos šalininkus. Mat tie nariai, kurie jau dirba tokioje komisijoje kartu su lietuviais, esą jau susikompromitavę nuolaidžiavimu baltams. Viešai plačiai skelbiami "latviškosios" komisijos nesutarimai dėl tyrimo objektų, prieigos prie archyvų režimo. Galima numanyti, kad tos komisijos darbas pats taps sociologų ir politologų tyrinėjimo objektu, ir tai bus vienintelis jos rezultatas.

Ir tarpusavyje mokame pasiginčyti

Ginčai dėl praėjusio amžiaus istorijos vyksta ir Lietuvoje. Nenagrinėsiu atvejų, kai demokratijos laisvėmis besinaudojantis veikėjas atvirai pereina į priešingą pusę ir Sausio 13-osios žudikus "randa" mūsų pusėje. Tie atvejai pas mus kriminalizuojami, dėl to yra visuomenės sutarimas.

Didžiausi ginčai vyksta dėl "tamsiosios mėnulio pusės" tautos pasipriešinime. Viešojoje erdvėje visai neseniai dėl mūsų partizanų atliktų veiksmų aštriai diskutavo Jurgis Jurgelis ("ne visi partizanai gražiai elgėsi") ir Arvydas Anušauskas ("partizanai buvo geri"). Suprantama, J.Jurgelio argumentacija Rusijos pusė gali pasinaudoti savo atminties kare. Bet, manau, kad tai neišvengiama kaina už tiesą, kurią turime žinoti. Tiesa kartais prieš pagydydama sužeidžia, ir tą reikia priimti.

Asimetriškas turkų atsakymas

Turiu vilties, kad mūsų istoriniai ginčai su Rusija jau praėjo savo karštąją fazę, ir vis daugiau erdvės atsiras ramiam tiriamajam praeities pažinimo darbui.

Prancūzai su turkais dar tik pradeda savo kovas, tad azartas valdo ir politikus, ir visuomenes. Turkija atšaukė pasiuntinį Prancūzijoje, paskelbė sustabdanti politinį, karinį, ekonominį bendradarbiavimą. Premjeras Recepas T.Erdoganas apkaltino Prancūzijos valdžią rasizmu ir ksenofobija. Įkaito ir visuomenė. Nuo Prancūzijos sprendimo, atrodo, Mažojoje Azijoje paleido vidurius, ir vietos verslas tą problemą jau pavertė perspektyvia galimybe. Turkijos parduotuvėse pasirodė "Sarkozy" prekės ženklu pažymėtas tualetinis popierius ir sauskelnės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"