TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Įstrigusi politinė ekonomika

2010 05 20 0:00
B.Obama spaudžia rankas darbininkams aiškindamas savo ūkio gaivinimo programą.
AFP/Scanpix nuotrauka

Pirmieji Baracko Obamos prezidentavimo metai Jungtinėse Valstijose vertinami prieštaringai. Savo nuomonę tinklalapyje Dissentmagazine.org išsakė ir Kolumbijos universiteto ekonomikos dėstytojas Marcellus Andrews. Ji gali būti įdomi ir LŽ skaitytojams.

Pirmieji B.Obamos eros metai kairiuosius liberalus nuvylė. Įspūdinga, kad mūsų tauta išrinko elegantišką, protingą, darbštų ir nuoširdų jauną juodaodį vadovauti valstybei tokiu neramiu metu. Vis dar svaigstame nuo jo žodžių apie viltį ir teisingumą, nuo jo tikėjimo, kad galime panaudoti visuomenės jėgą praeities klaidoms ištaisyti ir taip išvengti bėdų ateityje. Bet mes pykstame ant B.Obamos, kad jis - politikas. Esame nusivylę dėl to, kad jis turėjo padaryti daug kompromisų, siekdamas padėti šaliai atsigauti po monumentalaus finansų sistemos kracho, reformuodamas sugedusią sveikatos draudimo sistemą ir užbaigdamas du blogai apgalvotus karus su terorizmu.

Mūsų nusivylimas - tai į jį dėtų didelių vilčių ženklas. Bet ir ženklas, kad vis dar nesame pasirengę pripažinti, jog visų problemų negali išspręsti vienas žmogus per vieną prezidento kadenciją. Juk žlugo ne tik Amerikos hiperkapitalizmo modelis, atmetęs bet kokias svajas apie bendrą gerovę ir teisingumą, kartu buvo pakenkta galimybei mums ekonomiškai bei politiškai atsigauti. B.Obamos išrinkimas nebuvo naujas "naujas kursas", bet buvo pirmas žingsnis valstybės atkūrimo link.

Svarbiausia yra tai, kad per pirmus B.Obamos metus paaiškėjo, jog amerikiečių finansinio kapitalizmo modelis visiškai žlugo, to negali paslėpti net populistinio pykčio debesis. Didžiulis ir ilgalaikis nedarbas, didėjantis skurdas bei valstybės ir vietos valdžių finansų suirutė - trisdešimties metų trukusios radikaliai laisvos rinkos rezultatas. Tačiau komerciniai ir investiciniai bankai, draudimo kompanijos turi daug galios Vašingtone ir stengsis užkirsti kelią B.Obamos pastangoms rekonstruoti Amerikos kapitalizmą.

Arbatos partijos populizmas, pasodinęs dešinįjį respublikoną į senatoriaus Edwardo Kennedy kėdę, yra papildomas ženklas, kad krizė peržengia paprastos politikos ribas. Pyktis dėl finansinių institucijų sanavimo pakeitė Amerikos peizažą ir nedėkingas finansų elitas sugebėjo viduriniosios klasės įniršį paversti stipriu ginklu kovojant su veiksminga ekonomikos reforma. Toks pykčio nukreipimas - nuo kapitalizmo į demokratus - labai pavojingas, nes iš to gaunantys pelną dešinieji neturi alternatyvių būdų ūkiui ir darbo rinkai atgaivinti.

Įdomus mūsų visuomenės ekonominio paralyžiaus ženklas - Arbatos partija, susidedanti iš dirbančių baltųjų ir viduriniosios klasės, kuria vis pasinaudodavo, o paskui pamiršdavo viena kitą keitusios konservatorių vyriausybės. Arbatos partijos ir kapitalo susiėjimas reiškia, kad dirbančių baltųjų baimė tapo prieš B.Obamą nukreiptu ginklu, nors panorėjus jį galima nukreipti ir prieš pačią Arbatos partiją.

Tai ar reikia kaltinti Obamą? Taip ir ne. Vyriausybės atkaklumas, siekiant kompromiso tarp kairiųjų liberalų ūkio gaivinimo programos ir skubaus institucijų gelbėjimo, virto rizikingais spąstais, pavertusiais ūkio pertvarkymo reformą neįmanoma. Skatinamoji programa buvo pernelyg siaura, o valstybės skolų baimė neleido vyriausybei vykdyti veiksmingo "Skolintis-leisti" plano ir įsiutino visuomenę, kuri interpretavo bankų gelbėjimą kaip blogiausio tipo nevykusį socializmą.

Be to, B.Obamos programa yra "konservatyvi", nes padėjo išsaugoti esamą ekonominę ir politinę santvarką, perskirstydama turtą ekonomiškai neatsakingam ir nekompetentingam finansų elitui paprastų žmonių sąskaita. Ji stengėsi surasti Amerikos ekonominės politikos centrą - mitinę vietą, kur racionalus ir atsakingas kapitalistų vadovavimas suvienija jėgas su tokia pat protinga valdžia ir suirusiu, tačiau vis dar gyvuojančiu darbo judėjimu, kad sudarytų naują socialinę sutartį rinkai stabilizuoti ir paprastų žmonių apsaugai padidinti.

Tačiau praėjusių metų įvykiai parodė, kad Amerikos verslo ir finansų lyderiams paprastų amerikiečių gerovė visiškai nerūpi. Kuriant ekonomikos politiką nėra jokio "centro", jokio vidurio kai kalbama apie ūkio augimą bei efektyvumą, sąžiningumą, socialinį teisingumą bei ekonominio saugumo reikalavimus.

B.Obamos vyriausybės nesugebėjimas sukurti stiprios ūkio pertvarkymo programos yra daug didesnės problemos simptomas. Nesant atsakingų verslo vadovų ir susilpnėjus darbo judėjimui neįmanoma apibrėžti, kas tai yra bendrasis gėris. O be šio apibrėžimo neįmanoma ir kairiųjų liberalų reformos programa. Gal B.Obamos administracija tikisi, jog jai pavyks pasiekti naują socialinį susitarimą tarp rasių ir klasių, atskirti komercinę ir nekomercinę prekybą taip, kad jos taptų našesnės ir atsirastų veiksmingesnės perskirstymo formos. Tačiau net tam nepritarė bankininkai bei draudėjai ir pasitelkę baltosios viduriniosios klasės įsiūtį paralyžiavo visą ateičiai svarbią ūkio reformą.

Tai nereiškia, kad finansininkai turi alternatyvią reformą, kuri leistų ūkiui mažiau priklausyti nuo viešojo sektoriaus ar įpareigotų laikytis rinkos drausmės. Užtat Amerikos verslo klasė - ypač investicijų bankininkystės ir viešojo sektoriaus vadovai - darys viską, kad išlaikytų kapitalo paskirstymo ir kainų rizikos mechanizmų valdymą savo rankose, net jei tai visam laikui paralyžiuotų ūkio reformą.

Būtent dėl to turime suprasti, kokios bus radikalaus ekonominio eksperimento, kurį inicijavo Ronaldo Reagano vyriausybė, vykdė Billo Clintono ir George'o W.Busho administracija ir parėmė intelektualai bei politikai, pasekmės. Eksperimentas ne tik nepavyko, bet dar paskatino ir taip siautėjantį monstrą, t. y. finansininkus, kurie turi galios ir noro sužlugdyti būtinus ekonominius pokyčius.

Visų Amerikos politikos ir verslo sektorių entuziastingai vykdytas laisvosios rinkos eksperimentas buvo grindžiamas įsitikinimu, kad mažai reguliuojama ir mažai apmokestinta kapitalo rinka būtina ilgalaikiam kapitalistinės visuomenės klestėjimui. Toks įsitikinimas, labiau grindžiamas laisvosios rinkos užsidegimu nei ekonominėmis teorijomis ar įrodymais, davė komerciniams ir investicijų bankams, draudimo bendrovėms, draudimo fondams, kylančiam finansų matematikų elitui, kompiuterių programuotojams bei rizikos teoretikams užduotį paskirstyti kapitalą tarp žmonių ir verslo. Be to, rinkai buvo patikėta rizikinga savireguliacijos užduotis - kažkokiu būdu, remiantis savo tariama galia, pertvarkyti rizikingas verslo įmones į saugias. Toks pelningumu grįstas mechanizmas reiškė, kad žmonės ir rizikingos verslo įmonės buvo palikti likimo valiai arba priversti ieškoti vyriausybės pagalbos. Tačiau tuo pat metu jis leido masėms pirkti namus, televizorius bei mašinas, ko paprastai jos negalėjo sau leisti.

Nepakanka pasakyti, kad dabartinė krizė pademostravo neįtikėtiną finansų elito bukumą, dėl ko šalis atsidūrė pavojuje. Blogiau yra tai, kad eksperimentas su racionalia laisvosios rinkos ekonomika, Erico Hobsbawmo žodžiais tariant, sukūrė "buržuazijos anarchizmo" režimą. Nuosmukį sukėlė ne tik reguliavimo stoka, korupcija ar gėdingas neišmanymas, bet ir Amerikos dešinieji, sukūrę ekonomikos režimą, paremtą įsitikinimu, kad rinkos gali puikiai veikti be valstybės priežiūros.

Yra dar viena problema: milijonai bankrutavusių šeimų nesupranta, kad dar ilgai turės gyventi susiveržusios diržus. Nors B.Obamos skatinamoji programa buvo per siaura, o finansinė pagalba bankams absurdiška ir ribota, tačiau ji parodė, kad dabar Jungtinės Valstijos turi būti finansiškai konservatyvesnės. Galime skolintis, bet tik tuomet, jei skolinamės tam, kad atstatytume kelius, tiltus, kanalizaciją, transportą, energetiką, švietimą, sveikatos priežiūrą (ne vien sveikatos draudimą), kad vėl padarytume mūsų visuomenę kompetentingą.

Po bet kurios programos, skirtos šaliai iš dabartinio nuosmukio ištraukti, turėtų būti kita programa - ne tik deficito mažinimo, bet ir ilgalaikio pertekliaus. JAV turėtų pakeisti 30 metų vykdytą mokesčių politiką ne tik didindamos mokesčius, bet ir kurdamos pažangesnę mokesčių sistemą, kuri priverstų susimokėti labiausiai pasipelniusiuosius iš jiems suteiktos piniginės pagalbos.

Ši ūkio pertvarkymo programa turėtų pranešti amerikiečiams labai skaudžią tiesą: dirbančiosios daugumos atlyginimai nekinta ar net mažėja, nes mūsų įgūdžiai pasenę, mūsų švietimo sistema tragiška, mūsų protinguosius užvaldęs noras gauti kuo daugiau pinigų, užuot galvojus, kaip atgaivinti pramonę ir kurti darbo vietas. Kol kas mūsų verslui rūpi gauti trumpalaikį pelną ilgalaikės naudos kaina. Blogiausia, kad tokiai komercinei valstybei vadovauja verslo elitas, nelojalus Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir nebelaikantis savęs svarbiausiu bendros gerovės kūrėju.

Mūsų finansininkai kovoja su B.Obamos vyriausybe ne tiek dėl to, kad ji nori įgyvendinti kairiųjų liberalų ūkio pertvarkymo programą per perskirstymą ir plėtrą, kiek dėl to, kad ši programa reikštų, jog nebeliks finansinės politikos kontrolės. Atsidūręs ant politinio išnykimo ribos Volstritas kartu su Arbatos partija naudoja visas įmanomas priemones B.Obamos erai nutraukti. Ir, atrodo, jiems gana gerai sekasi siekiant paralyžiuoti būtinas radikalias reformas (geriausias pavyzdys - ribota sveikatos draudimo reforma), todėl netrukus susidursime su nauju vis labiau skurstančios viduriniosios klasės nepasitenkinimu.

Gali būti, kad vidurinioji klasė taps tokia pikta, jog atsisakys nuvalkiotų liberalų bei konservatorių siūlymų ir atsigręš į kitas partijas. Bet dar yra vilties, kad galima kurti ir kitokią ateitį. Reikia, jog stipri kairiųjų liberalų partija, kovojanti už ekonominį bei socialinį teisingumą, iš lėto klotų tam pamatus. Tačiau tai bus ne demokratų partija. Manau, ateityje prisiminsime B.Obamos administraciją kaip davusią skausmingą pradžią geresnei Amerikai.

Išvertė Kristupas VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"