TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Izraelį valdo Tora

2012 06 08 5:03

Izraelyje sustiprėjus žydų ortodoksų įtakai ir ambicijoms, vienas žymiausių Izraelio rašytojų Abrahamas B.Jehoschua, kurio romanai, apsakymai, dramos ir esė yra įvertinti daugybe premijų, viešai uždavė klausimą: "Kas turi apibrėžti žydų valstybę - Tora ar valstybės idėja?"

Iš Izraelio vis dažniau atskrieja žinios apie ortodoksų ir nacionalistiškai nusiteikusių religingų žydų veiksmus. Šveicarų dienraštis "Neue Zuercher Zeitung" rašo, kad garsus rašytojas Abrahamas B.Jehoschua, lygindamas šių jėgų apraiškas, daro išvadą, jog Izraelis turėtų save laikyti tik nacionaline valstybe.

Nors XX amžiaus pradžioje Sigmundas Freudas rašė, kad ekstremaliomis formomis pasireiškianti religija tėra maniakinė neurozė, kurią įveiks racionalizmas ir mokslas, XXI amžiaus pradžioje tapo akivaizdu, kad nei milžiniška mokslo pažanga, nei stiprėjantis liberalizmas nesunaikino religinio fanatizmo, priešingai, - daug kur jis vis labiau ima apibrėžti žmonių identitetą.

Suprantama, labiausiai tai tinka musulmonų šalims, kuriose laikui bėgant islamas tapo stipriu politiniu valdžios veiksniu. Tačiau šiuo metu nerimą keliantis religinio fundamentalizmo atkrytis jau pastebimas ir katalikiškose bei stačiatikių tikėjimą išpažįstančiose Rytų Europos, Lotynų Amerikos valstybėse ir net JAV politiniuose sluoksniuose.

Technikos ir interneto formuojamas laicizmas, suteikiantis žmonėms galimybę be nacionalinių ir asmeninių suvaržymų laisvai pasiekti niekada nepažintas realias ir virtualias vietas, skatina priešingą įvairių religijų reakciją. Sunerimę dėl beribės, bet kartu ir susvetimėjimą didinančios naujosios laisvės tikintieji reikalauja vis griežčiau laikytis nurodymų ir draudimų, kad aiškiomis moralinėmis direktyvomis suteiktų šiuolaikiniam žmogui saugumo jausmą ir padėtų orientuotis.

Ne išimtis ir žydų religija. Izraelio diasporoje ji sudaro dalį pasaulinio religinio renesanso judėjimo, būdingo didžiosioms religijoms. Bet žydų grįžimas prie griežto religingumo turi ir savų ypatumų.

Prieš kurį laiką Izraelyje galima buvo stebėti du, atrodytų, visiškai nesuderinamus įvykius, kurių šaknys, atidžiau įsižiūrėjus, pasirodė esančios tos pačios. Minint Žuvusių žydų dieną televizija parodė reportažų apie religingus žydus, tarp jų ir Talmudo studentus, kurie kaukiant sirenoms demonstratyviai ėjo toliau, nestabtelėdami dviem tylos minutėms, kad taip išreikštų pagarbą kritusiems Izraelio kariams.

Toks simbolinis nusišalinimas nereiškia išsižadėjimo ar niekinimo, jo reikšmė grynai religinė - žydai ortodoksai tarsi sakė: "Ne tautiškumas apsprendžia mūsų papročius ir poreikius, o tik Izraelio tautos Tora." Kadangi Toroje nerašoma apie jokias sirenas ir tylos minutes, ortodoksams jos tarsi neegzistuoja.

Po poros dienų religiniai fanatikai, siekdami sutrukdyti kariuomenei nugriauti priešakinio sargybos posto pastatą, surengė smurtu pasibaigusią masinę demonstraciją Samarijos kalvoje. Jie įnirtingai mojavo tautinėmis vėliavomis ir kabinosi į žemę, taip norėdami parodyti stiprų ryšį su žeme, kurią laiko nacionalinės egzistencijos esmės branduoliu.

Iš pirmo žvilgsnio - tai du nesuderinami poelgiai: griežtas atsisakymas pagerbti karuose už Izraelį žuvusius kovotojus ir karštas nacionalizmas su klasikiniu, kiekvienam tautiniam judėjimui būdingu įsitikinimu, kad tėvynės žemė yra šventa. Nesuprantama, kaip ta pati Tora, tas pats Talmudas ir Mišnos tekstai, tos pačios maldos ir religiniai įstatymai gali skatinti tokį prieštaringą elgesį? Tačiau atidžiau pažvelgus, ryšis tarp antinacionalinių kraštutinių ortodoksų ir karštų nacionalinių tikinčiųjų akivaizdus. Abi grupės laikosi to paties principo - Izraelis yra tauta tik Toroje.

Bėda ta, kad kiekvienas "savąją Torą" aiškina savaip. Kitaip sakant, tauta turi prasmę, reikšmę ir turinį tik grįsdama savo veiksmus Toros įstatymais. O kas sprendžia, kurie Toros įstatymai svarbiausi? Atsakoma: sprendžiame mes ir mūsų rabinai. Jei visa Izraelio žemė yra šventa, tai kurios nors žemių dalies atsisakymas yra ne tik klaidingas nacionalinis sprendimas, bet ir religinė nuodėmė, panašiai kaip kraštutiniams žydų ortodoksams stovėjimas per tylos minutę.

Parengė RIMA KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"