TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

J.M.Keynesas aktualus ir šiandien

2010 04 01 0:00
J.M.Keynesas pagrįstai vadinamas didžiausiu XX amžiaus ekonomistu.
Užsienio spaudos nuotrauka

Garsus britų žurnalistas Johannas Haris siūlo įsiklausyti į garsiausio XX amžiaus ekonomisto Johno Maynardo Keyneso mintis, kurios neprarado aktualumo ir šiandien. Jis dienraštyje "The Independent" paskelbė straipsnį, kuris turėtų būti įdomus ir LŽ skaitytojams.

Iš rūkstančių Volstrito ir 1930 metų rinkos fundamentalizmo griuvėsių išsiropštė manieringas anglų ekonomistas, nuo kostiumo nupurtė dulkes ir apvertė mūsų supratimą apie ekonomiką aukštyn kojomis. J.M.Keynesas atmetė seną mitą, kuris teigė, kad rinka yra tyra, racionali ir veikia geriausiai tada, kai vyriausybė kišasi mažiausiai. To mito vietoje J.M.Keynesas paklojo kitokio pasaulio, kuriame demokratinės vyriausybės kasdien reguliuoja didįjį verslą, užkerta kelią kraštutinei nelygybei, siekia nulinio nedarbo ir gaivina ūkį jam suklupus, pamatus.

Kai kurios J.M.Keyneso ekonominės idėjos pokariniame pasaulyje pagaliau buvo įgyvendintos. Richardas Nixonas net kartą pasakė: "Dabar mes visi esame "keinsiečiai." Rezultatas - tris dešimtmečius nebuvo globalių krizių. Tačiau J.M.Keyneso idėjas sugriovė žmonės, kurių nuomone, rinkai nereikėjo tokio įmantraus valdymo, todėl tarsi sulėtintame filme Vakarų pasaulis pamažu ritosi link 3 dešimtmečio ekonomikos - išreguliuotos ir nelygiavertės. Visi garsiojo ekonomisto įspėjimai išsipildė. Augimo tempas smuko. Turtingieji pelnėsi iš likusios plėtros. Nedarbas augo ir viskas baigėsi kaip 3 dešimtmetyje - Volstrito griūtimi ir šnabždesiais apie didžiąją depresiją.

Tačiau tas pats žmogus, tarsi vaiduoklis, pasiramstydamas, dar kartą išsiropštė iš griuvėsių, o žurnalas "Time" tai pavadino "Keyneso sugrįžimu". Tačiau dabartiniai politikai linkę rinktis tik patogiausius J.M.Keyneso įrankius, o išsamesnes vizijas palikti nuošalyje. Kartais pasinaudojama jo siūlytu fiskaliniu stimulu, kartais imamasi reguliavimo, tačiau kam tuomet reikia visuotinės teorijos?

Jos reikia mums. Robertas Skidelsky jau iškasė tikrąjį Keynesą iš griuvėsių, parašė puikią ekonomisto biografiją, o dabar knygoje "Keynesas: Meistro sugrįžimas" mums aiškina "meistro" teiginius apie apribojimus, kurie šiandien beviltiškai reikalingi rinkoms.

Jeigu dabar paskaitytumėte 4 dešimtmečio J.M.Keyneso raštus, pamanytumėte, kad jis ginčijasi su Miltonu Friedmanu, Robertu Rubinu ir Alanu Greenspanu. Idėjos, sukūrusios Didžiąją depresiją, beveik pažodžiui sugrįžo po 1980 metų ir tapo ypač aštriomis dešimtajame dešimtmetyje. Buvo skelbiama, kad rinka bus efektyvi, kai bus išlaisvinta nuo visų reguliavimų ir palikta pati sau, tuomet ji teisingai nustatys prekių bei paslaugų kainas, įskaitant ir riziką. Vyriausybė turi pasitraukti rinkai iš kelio ir leisti jai tvarkytis pačiai. Ekonomistai net prikūrė labai sudėtingų matematinių modelių, "įrodančių" tokios teorijos teisingumą.

Tačiau J.M.Keynesas sakė, kad ekonomika neprivalo ir negali veikti kaip "niutoninė" fizika. Negalima sukurti virtinės formulių, aprašančių tobulai racionalų pasaulį, ir tikėtis bent apytiksliai pavaizduoti žmonių elgesį. Isacui Niutonui stebint obuolio kritimą gimė gravitacijos teorija. Tačiau Keynesas sakė, kad tokie atradimai ekonomikoje nėra įmanomi, kadangi žmonės nenuspėjami. "Tarsi obuolio kritimas nuo medžio priklausytų nuo jo motyvų, nuo to, ar kristi naudinga, ar žemė nori, kad obuolys nukristų ir klaidingai apskaičiuoto atstumo nuo obuolio iki žemės centro", - rašė jis.

J.M.Keynesas manė, kad rinka panaši į mieles. Jeigu neturi mielių, duona nepakils: bus susmegusi ir prastai iškeps. Bet jeigu turi tik mielių, duonos taip pat neiškepsi. Rinka yra pagrindas, tačiau tai tik vienas recepto komponentas.

J.M.Keynesas išklojo ilgą sąrašą priežasčių, dėl kurių rinkos fundamentalistų "racionalumas" yra didžiai neracionalus. Žmonės negali racionaliai įvertinti visko, ką jie perka už tą kainą. Mums būdingas įgimtas bandos mastymas: paniškai bėgame naujos perspektyvos link, jeigu tai daro kiti. Taip prekė tampa permokestinta. Krizės metu viskas vyksta priešingai.

Dar svarbiau, kad neturime tikslios informacijos apie tai, ką perkame. Įstaigos darbuotojai turi didžiulį pranašumą prieš pašalinius žmones: kai kurie bankininkai žinojo, kad jie pakuoja bjaurias skolas į derivatyvus, o dauguma investuotojų - ne. Taigi tie darbuotojai gali valdyti rinką pagal savo skonį ir, jeigu jiems leidžiama, tą ir daro. Neveltui R.Skidelsky parašė: "Vienintelis puikiai informuotas žmogus yra Dievas, bet jis nedalyvauja akcijų biržoje." Jeigu nėra reguliavimo, darbuotojų suktybės tampa rutina.

Blogiausia, kai ekonomikos sistemą ištinka šokas ir ji negali pasitaisyti. Būtent dėl to, kad žmonės nežino, kas bus toliau, jie reaguoja į krizę imdami taupyti. Ūkio padėtis dar labiau pablogėja, nes baimė persunkia sistemą tarsi vanduo kempinę.

Dėl šios ir kitų klaidų nuomonė, kad panaikinus valstybės reguliavimą rinkose bus pasiekta pusiausvyra ir tai bus geriausia iš visų galimų išeičių, tėra fantazija. Tai "įrodantys" ekonomikos modeliai tėra melas ir, kaip sakė prof. Paulas Davidsonas, panašiai kaip masinio naikinimo ginklai mus stumia prarajos link. Nereguliuojamos rinkos pašėlusiai svyruos tarp sprogimų ir žlugimų, ir tik griežtas reguliavimas gali neleisti joms daryti ką nori, o tik didelės vyriausybės išlaidos gali neleisti recesijai virsti depresija.

Tačiau tai sąmoningai "pamiršo" visi Ameriką užkariavę Čikagos mokyklos ekonomistai. Jie įsigalėjo ne todėl, kad jų argumentai buvo geriausi ar kad jų prognozės buvo tiksliausios (tikslios kiek pranašautojos Sibilės). Jie dominavo todėl, nes jų argumentai tarnavo superturtingų žmonių, gausiai finansavusių politikus, interesams.

Kai atėjo krachas, šie ekonomistai nuoširdžiai suglumo, nes tai, kas atsitiko, prieštaravo jų matematinių modelių šventosioms lentelėms. Sukrėstas A.Greenspanas tik mikčiojo, o visa intelektuali sistema sugriuvo.

Nuo tada dauguma vyriausybių ėmėsi finansinio skatinimo projektų. Didžiausias vyko Kinijoje, kur sėkmingai buvo atkurtas ūkio augimas. Kuklesni Baracko Obamos ir Europos valstybių vadovų siūlymai buvo mažiau sėkmingi, nes pasistūmėjo nepakankamai toli ir tam priešinosi respublikoniškoji dešinė, iškėlusi JAV prezidento Herberto Hooverio, seno fundamentalisto, atgyvenusią dogmą, kad problemas sukelia valstybė - jei ji nesikištų, rinka pati viską sutvarkytų.

Vis dėlto net skatinimą propaguojantys politikai tiki, kad jie gali suteikti ekonomikai "keinsinę" atspirtį ir gražiai sugrįžti prie įprastų rinkos fundamentalistų teiginių. "Per didelė bankrutuoti" bankininkystės sistema vis dar yra per didelė ir linkusi žlugti nuo vos matomų papirkto Kongreso prisilietimų. Ji vis dar generuoja neuždirbtas premijas. Svarbūs J.M.Keyneso įspėjimai, kad rinka yra tik ribota priemonė ir demokratiškos valstybės ją turi reguliuoti tiek gerais, tiek blogais laikais, atmetami, kaip pudra nupučiama nuo jo ekonominės teorijos.

Tačiau J.M.Keynesas žvelgė dar giliau. Jis ne tik matė problemas, kurias jo laikais sukėlė nevaržoma rinka, bet ir žvelgdamas toli į priekį nusakė problemas, kurias ji dar sukels. Jis geriau nei kuris kitas suprato, kaip galima užtikrinti ekonominį augimą, bet manė, kad ateis toks laikas (maždaug dabar), kai nepaliaujamas augimo siekis bus padaręs savo darbą ir bus galima jo atsisakyti.

Šiandien vienintelis bendras mūsų visuomenės tikslas - augti, augti ir dar kartą augti, todėl K.M.Keyneso keliami klausimai iš pradžių atrodo pribloškiantys ir išmušantys iš vėžių. Kam tas ekonomikos augimas? Kam mums to reikia? Keynesas atsako, jog tik tam, kad žmonės galėtų gyventi "išmintingai, maloniai ir gerai". Kurį laiką, augimas - valstybei jį perskirstant - leis tai daryti. Žmonės bus geriau pavalgę, mažiau šals ir sirgs, todėl jausis laimingesni. Bet J.M.Keynesas numatė, kad ateis laikas, kai visuomenė pasieks "perteklių" ir tuomet augimas nebeprisidės prie žmonių laimės. Tai buvo kraupiai tiksli prognozė.

Londono ekonomikos mokyklos prof. Richardas Layardas vadovavo novatoriškam tyrimui, kuris įrodė, kad kai tik visuomenė pasiekia tam tikrą elementarų komforto lygį, didesnių pinigų vaikymasis nedaro jos laimingesnės. Per pastaruosius penkiasdešimt metų Vakarų visuomenė tapo daug turtingesnė, tačiau netapo laimingesnė. Mes vis greičiau bėgame ekonomikos augimo takeliu, bet nieko iš to negauname. Žinoma, jei mums pasiseka, galime keliais centimetrais pralenkti kitus, galime nusipirkti prašmatnesnių drabužių, tačiau tai jau nesuteikia mums džiaugsmo.

J.M.Keynesas numatė ir dar svarbesnę ekonomikos augimo, kai šis pasieks savo galutinį tašką, stadiją - ekologinę augimo ribą. Galime deginti, pakuoti ir vartoti tiek, kiek leidžia mūsų planetos ištekliai, kol ji dar netapo tuščiu kevalu. Tačiau dabartiniai ūkio modeliai negali numatyti aplinkosaugos kainos, nes jie yra tik "išoriniai", laimintys iš trumpalaikio pelno. Išmetamo anglies dioksido kiekis gali mums kainuoti ekosistemą, bet korporacijoms jis nekainuoja nė cento, todėl tie modeliai ir toliau naudojami. J.M.Keynesas tai numatė, nors ir neišryškino. 1933 metais jis rašė: "Mes naikiname kraštovaizdžio grožį, nes nesaugoma gamtos didybė neturi ekonominės vertės. Galime išjungti Saulę ir žvaigždes, nes jos nemoka dividendų."

Tačiau negalima per kiekvieną depresiją iškasinėti J.M.Keyneso palaikų ir nešioti juos aplink Kapitolijaus kalvą. Mums reikia įsisąmoninti jo mintis, kol vėl nenusiritome iki rinkos fundamentalistų fantazijų.

Išvertė Kristupas VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"