TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Jazminų revoliucija gąsdina regioną

2011 01 18 0:00
Sostinėje Tunise gyventojams trūksta duonos ir kitų būtinų prekių.
AFP/Scanpix nuotrauka

Nauji protestai prieš valdančiąją partiją pratrūko Tuniso sostinės gatvėse rengiantis paskelbti naują nacionalinės vienybės vyriausybę.

Nuo penktadienio, kai prezidentas paliko šalį, Tunise įvesta nepaprastoji padėtis. Ministras pirmininkas Mohammedas Ghannouchi pranešė, jog politinės partijos pasiekė susitarimą, kuris bus paskelbtas vėliau.

Iki prezidento pabėgimo visą mėnesį tunisiečiai visoje šalyje protestavo prieš nedarbą, maisto kainas ir korupciją. Pirmadienį jie skandavo šūkius prieš Z.A.Ben Ali Konstitucinį demokratinį susirinkimą aiškiai parodydami, jog valdančiajai partijai nėra vietos naujojoje vyriausybėje. Padėtis sostinėje Tunise buvo gana chaotiška: sproginėjo ašarinės dujos, aidėjo šūviai, vyko pavieniai susirėmimai pramaišiui su džiaugsmo ir šventės protrūkiais, protesto šūkiai maišėsi su giedamu nacionaliniu himnu.

M.Ghannouchi, kuris buvo premjeras ir valdant Z.A.Ben Ali, ragino kuo greičiau užpildyti valdžios vakuumą. Sudaryti naują vyriausybę jis pavedė laikinajam prezidentui Fouedui Mebazaa, buvusiam parlamento pirmininkui. Dėl ministrų portfelių buvę valdantieji derėjosi su opozicija.

Režimo šalininkai priešinasi

Prieš tai visą naktį vyko karių susirėmimai su Z.A.Ben Ali ištikimais ginkluotais šalininkais. Pirmadienį sostinėje bei kituose miestuose patruliavo tankai. Naktį prie prezidento rūmų ir Vidaus reikalų ministerijos saugumo pajėgos nušovė du snaiperius, įsitaisiusius ant stogo. Sostinės gyventojai užblokavo daugelį gatvių barikadomis, kad apsaugotų savo namus nuo plėšikų. Jie pasakojo matę automobiliais arba motociklais važiuojančius bei pėsčius žmones, kurie šaudė nesitaikydami ir iškart spruko. Gyventojai taip pat apieškojo savo daugiabučių stogus pasirodžius pranešimams, kad ant jų pasislėpę užpuolikai šaudo į stovinčiuosius apačioje. Kai kur žmonės plėšė milžiniškus Z.A.Ben Ali portretus, kurie iki tol puošė sostinės sienas ir stulpus.

Dėl neramumų Tunise nutrūko būtiniausių prekių tiekimas parduotuvėse, trūksta degalų. Prie parduotuvių ir degalinių driekiasi ilgos žmonių eilės. Daugelis tunisiečių nori, kad gyvenimas grįžtų į normalias vėžes.

Prancūzija, kurios kolonija yra buvęs Tunisas, paragino greičiau formuoti vyriausybę ir pasmerkė "kriminalines gaujas", kurios priešinasi valdžios pasikeitimui.

Arabų pasaulis bijo užkrato

Perversmas Tunise sudrebino visą arabų pasaulį, kuriame daugeliui šalių vadovauja ne mažiau autokratiški lyderiai ir represijas vykdančios vyriausybės. Įvykiai Tunise, paskleidę svaiginantį laisvės dvelksmą, jau vadinami Jazminų revoliucija ir sukėlė didelį nerimą autokratiškiems režimams arabų valstybėse nuo Irano iki Egipto ir Libijos. Jie bijo, kad nestabilumas iš Tuniso persikels ir į jų šalis. Ta baimė labai pagrįsta, nes ir kitose arabų valstybėse apstu jokių perspektyvų neturinčio jaunimo, sistemingai paminamos žmogaus teisės, gniaužiamas laisvas žodis ir brangsta gyvenimas.

Analizuodami įvykius Tunise užsienio apžvalgininkai pabrėžia, jog įvykiai toje musulmoniškoje Šiaurės Afrikos šalyje aiškiai rodo, kad demokratija arabų pasaulyje gali atsirasti ir ne amerikiečių karių atnešta, kaip Irake. Kita vertus, sakyti, kad Tuniso kregždutė pranašauja demokratijos pavasarį arabų pasaulyje, tikrai per anksti. Nes revoliuciją Tunise lėmė viena vienintelė aplinkybė - skilimas tarp policinio aparato ir armijos. Tuo ir pasinaudojo įtūžusi minia. Sunku įsivaizduoti, kad Egipto ar Alžyro armija kelias dienas kilniai kęstų liaudies pasipiktinimą.

Teorinis Libijos "užkrėtimas" atrodo labiausiai tikėtinas. Libijos vadovas Muammaras Gaddafi laiko Z.A.Ben Ali teisėtu Tuniso prezidentu ir jam pabėgus į Saudo Arabiją per valstybinę televiziją pareiškė: "Jūs patyrėte didžiulę netektį... Niekas negali geriau valdyti Tuniso kaip Z.A.Ben Ali." Libijoje M.Gaddafi valdžia laikosi tik policinės mašinos dėka, armija, kaip ir Tunise, nustumta į antrą planą. Neatmestina galimybė, kad socialiniu protestu ji gali pasinaudoti kaip proga revanšui. Tad nenuostabu, jog pulkininkas pirmasis pasmerkė tunisiečių demokratijos siekius.

Akivaizdu, jog tie siekiai dar nėra konkretūs. Režimas nuverstas, per šalį žengia revoliucija, bet ji dar nebaigta.

Kodėl Prancūzija prikando liežuvį?

Kai kuriems apžvalgininkams sukėlė nuostabą aukštų Prancūzijos pareigūnų diskretiškumas reaguojant į smurtą buvusiame protektorate. Prasidėjus neramumams Tunise daugelis diskusijų Prancūzijoje sukosi apie tai, ar autoritarinį Tuniso prezidentą Z.A.Ben Ali galima vadinti diktatoriumi, o ne apie didėjantį aukų skaičių. Oficialiais duomenimis, per neramumus Tunise žuvo 23 civiliai, bet žmogaus teisių grupės nurodo dvigubai didesnį skaičių. "Vienareikšmiškai sakyti, kad Tunisas yra diktatūra, man atrodo smarkiai perdėta", - neseniai sakė Prancūzijos kultūros ministras Fredericas Mitterrand'as.

Tokį politinį cinizmą iš dalies lemia susipynusi Prancūzijos ir Tuniso istorija. Daug prancūzų šeimų turi šaknis ir kolonijiniame, ir nepriklausomame Tunise. Paryžiaus meras Bertrand'as Delanoe ir Prancūzijos užsienio prekybos sekretorius Pierre'as Lellouche'as yra tarp dešimčių tūkstančių Prancūzijos piliečių, gimusių Tunise. Prancūzijos dešinieji visuomet piktai reaguodavo į tuos, kurie atsiprašinėjo už kolonijinę praeitį, o valdantieji konservatoriai 2005 metais priėmė įstatymą, reikalaujantį mokyklose mokyti apie "pozityvų prancūzų buvimo užsienyje, ypač Šiaurės Afrikoje, vaidmenį".

Yra ir daugiau priežasčių, kodėl prancūzų politikams keblu kritikuoti režimą Tunise. Per 23 valdymo metus prezidentas Z.A.Ben Ali tapo stabiliu Prancūzijos partneriu regione, kuriame prancūzų interesų mažai paisoma. Geležinis Z.A.Ben Ali kumštis užkirto kelią islamo ekstremistams, kurie daug sėkmingiau įsitvirtino Alžyre ir Maroke. Tai yra kita Z.A.Ben Ali diktatūros pusė - džihadistams nebuvo leista kelti galvų, sunaikintos jų pastangos steigti Tunise arba prie jo sienų savo tinklus ir mokymo stovyklas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"