TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Jis norėjo sakyti tiesą

2008 08 05 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Fiodoro Dostojevskio įpėdiniu vadintas vienas garsiausių Rusijos XX amžiaus rašytojų Aleksandras Solženicynas mirė savo namuose netoli Maskvos sustojus širdžiai. Šių metų pabaigoje jam būtų sukakę 90 metų. Pastaruoju metu rašytojas nebevaikščiojo ir vis labiau silpdamas leido dienas invalido vežimėlyje. Tačiau A.Solženicyno žmona Natalija sako, kad jos vyras nugyveno "sunkų, bet laimingą gyvenimą".

A.Solženicynas tapo garsiausiu savo laikotarpio rašytoju, nes nepabijojo paaukoti asmeninio gyvenimo teisybės labui. Kartu su Andrejumi Sacharovu jis laikomas žmogumi, kuris atsisakė gero gyvenimo ir privilegijų, kad galėtų sakyti tiesą. Kiekvienas jų sakė ją savaip, bet taip, kad juos girdėjo visas pasaulis. Tai ypač buvo drąsu Sovietų Sąjungoje, kur politinė diktatūra neleido pasireikšti laisvam žodžiui.

Nuo komunisto iki tremtinio

A.Solženicynas gimė Kislovodske. Rostovo prie Dono universitete jis studijavo matematiką ir fiziką, bet jį visada traukė literatūra. Tad neakivaizdiniu būdu jis dar mokėsi Maskvos filosofijos, literatūros ir meno institute. Karo metus būsimasis rašytojas praleido fronte, net vadovavo žvalgybos batalionui. Jam dar nepasibaigus, 1945 metų vasarį A.Solženicynas buvo suimtas vien dėl to, kad laiškuose, kuriuos rašė klasės draugui, išdėstė savo nuomonę apie Stalino elgesį karo metais, svarstė demokratiškesnės santvarkos galimybes ir nepagarbiai atsiliepė apie didžiuosius revoliucijos vadus - Leniną vadino Vovka, Staliną - Pachanu. Suėmimas jį labai sukrėtė ir pakeitė, nes tada A.Solženicynas dar tikėjo komunistų partija ir neabejojo šviesia komunizmo ateitimi. Tuo jis nusivylė tik 8 metus praleidęs lageriuose.

Nuteistas už asmeniniuose laiškuose išsakytas mintis, A.Solženicynas pateko į lagerį Kazachstane. Ten jis skaldė akmenis, dirbo šachtose ir savo kailiu patyrė visus Stalino gulago baisumus. Net atlikęs bausmę A.Solženicynas negalėjo gyventi kur nori, o privalėjo likti iki gyvos galvos Kazachstane. Iš tremties jį išgelbėjo Stalino mirtis ir vėliau buvusi reabilitacija.

1961 metais, remdamasis išsaugotais rankraščiais, A.Solženicynas išleido nedidelės apimties romaną "Viena Ivano Denisovičiaus diena", kuris tapo tuometinio atšilimo Sovietų Sąjungoje bestseleriu ir neliko nepastebėtas užsienyje. Romane A.Solženicynas rašė apie paprastą "zeką", jo pastangas išgyventi ir lagerio gyvenimo papročius. Spaudoje dar pasirodžius keliems jo apsakymams, rašytojas net buvo iškeltas kandidatu Lenino premijai gauti. Tačiau 1964 metais buvo nušalintas tada valstybei ir partijai vadovavęs Nikita Chruščiovas, o neilgai trukus buvo konfiskuoti ir visi A.Solženicyno rankraščiai. 1966 metais žurnale "Novyj Mir" pasirodžius dar vienam A.Solženicyno apsakymui, rašytojo kūriniai daugiau tėvynėje spausdinami nebuvo. 1969 metais jis buvo pašalintas iš Rašytojų sąjungos "už istorinio partijos vaidmens ignoravimą".

Pasaulinis pripažinimas

Po metų, 1970-ųjų pabaigoje, A.Solženicynui buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Tačiau jos pasiimti į Stokholmą rašytojas nenuvyko, bijodamas, kad jam nebus leista grįžti į Rusiją. Švedijos valdžia, nenorėdama gadinti santykių su SSRS, net nesiryžo premijos įteikti Švedijos ambasadoje Maskvoje. A.Solženicynas tada jau buvo vienas garsiausių disidentų.

Labiausiai rašytoją išgarsino trilogija "Gulago archipelagas", savotiška epopėja apie Stalino lagerių sistemą, apie suėmimus ir trėmimus, kurioje panaudoti bevek 300 kalinių atsiminimai. Už ją Sovietų Sąjungoje autorius buvo visuotinai pasmerktas, nors tos trilogijos beveik niekas nebuvo skaitęs.

Už pogrindyje išspausdintų A.Solženicyno knygų platinimą buvo galima gauti 10 metų kalėjimo. Pirmosios "Gulago archipelago" ištraukos SSRS buvo išspausdintos tik 1989 metais žurnale "Novyj mir", jau prasidėjus SSRS žlugimui. Bet šis romanas suaktyvino žmogaus teisių gynėjus Sovietų Sąjungoje, ne vienas jų atsidūrė kalėjime. Užsienyje imta reikalauti iš kalėjimų paleisti politinius kalinius. A.Solženicyno vardas vos ne kasdien buvo linksniuojamas žiniasklaidoje. Kai KGB pagaliau surado "Gulago archipelago" rankraščius, užsirūstinęs KGB vadovas Jurijus Andropovas pasiūlė pritaikyti rašytojui ypatingą bausmę - išsiųsti jį iš SSRS be teisės sugrįžti.

Apkaltintas tėvynės išdavimu rašytojas buvo nugabentas į kalėjimą, o paskui su antrankiais atvežtas į oro uostą ir įlaipintas į lėktuvą, skridusį į Frankfurtą. Ten jį pasitiko kitas Nobelio literatūros premijos laureatas Heinrichas Bollis ir priglaudė savo namuose.

Vokietijoje A.Solženicynui buvo rodoma didžiulė pagarba. Atsigavęs po sukrėtimo, kad prarado tėvynę, rašytojas atsiėmė Nobelio premiją ir apsigyveno Ciuriche. Po metų prie jo prisidėjo šeima ir visi persikėlė į Jungtines Valstijas, kur Vermonte A.Solženicynas įsigijo fermą. Ten jis ir gyveno tarsi atsiskyręs nuo viso pasaulio, kiekvieną dieną pradėdamas malda, kad kuo greičiau nuo engėjų būtų išvaduota Rusija. Užsidaręs jis rašė didžiausios savo epopėjos "Raudonasis ratas" vis naujas dalis, skaitė paskaitas įvairiuose universitetuose. 1975 metais jam buvo suteiktas E.J.Hooverio karo, revoliucijos ir taikos instituto garbės daktaro vardas.

Sugrįžimas ir pripažinimas Rusijoje

1990 metais rašytojas pagaliau buvo pripažintas ir tėvynėje. Jam paskirta SSRS valstybinė premija, o po metų Michailas Gorbačiovas

valstybės vardu pakvietė A.Solženicyną sugrįžti į tėvynę. Bet garsusis tremtinys neskubėjo. Jis pareikalavo, kad pirma jam būtų panaikinti kaltinimai tėvynės išdavimu. Į Rusiją jis atskrido tik 1994 metais, t. y. 20 metų po to, kai buvo išvarytas. Ir atvyko ne tiesiai į Maskvą, o lėtai pervažiavo visą šalį iš Tolimųjų Rytų į vakarus. Vieni jį sutiko labai pagarbiai, kiti šaukdami: "Grįžk ten, iš kur atvykai." Komunistai išjuokė jo pažiūras, nuopelnus, net išvaizdą. A.Solženicynas nutilo ir kurį laiką nepratarė nė žodžio.

Iš emigracijos į Rusiją rašytojas grįžo tik su žmona, tačiau tėvynė jam buvo tokia pat svetima kaip Amerika. Vyriausias sūnus Dimitrijus, staiga miręs 1994 metais, liko palaidotas svetur. Kiti trys, pakrikštyti senoviniais rusiškais vardais - Jarmolajus, Stepanas ir Ignacijus, atsisakė grįžti į Rusiją.

A.Solženicynas gyveno Pamaskvėje, užsidaręs kaip ir anksčiau. Jis labai retai išsakydavo savo nuomonę svarbiais savo tėvynei klausimais, bet buvo įsitraukęs į kelias polemines diskusijas dėl Rusijos istorijos, vaidmens ir identiteto ir vis ragino Rusiją grįžti prie tradicinių moralinių vertybių. Rašytojo siūlymas pertvarkyti Rusiją, išsaugant imperinį principą, nepelnė jam populiarumo nei tarp demokratų, nei tarp komunistų. A.Solženicynas tik kartą davė interviu dėl karo Čečėnijoje, laikydamas maištingąją respubliką neatskiriama Rusijos dalimi.

Anksčiau paslapčiomis platintos A.Solženicyno knygos šiandien nėra plačiai skaitomos. Jo dešimties tomų istorija "Raudonasis ratas" niekas nesusidomėjo. Ją perskaitė tik istorikai ir archyvarai. Vienišas, nesuprastas, palaikomas tik žmonos A.Solženicynas skundėsi, jog didžiausia XX amžiaus blogybė yra "didelių minčių ir didelių jausmų nykimas, didelis kultūrinis ir politinis skurdas".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"