TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Juodos viduramžių naktys

2011 09 03 0:00

Iki pat XVII amžiaus pabaigos naktį šviesdavo tik žvaigždės ir mėnulis, jeigu jų neuždengdavo debesys, taip pat žvakės.

Prie namo būdavo tamsu, eidami tiltu žmonės įkrisdavo į upę ir dažnas skęsdavo. Pėstieji gatvėse turėdavo stengtis nepakliūti po pravažiuojančių vežimų ratais, nes vežikai žmonių nei matė, nei kreipė į juos dėmesį. Kai praeivis, stengdamasis išvengti atlekiančio vežimo, bandydavo spaustis prie sienos, jis galėdavo įsmukti į rūsį arba būdavo apliejamas išmatomis, dažniausiai išpilamomis per langą. Keliautojai rašė, kad Paryžius dvokė neapsakomai, vėjas nešiojo dešimties tūkstančių sąšlavynų tvaiką.

Tikras Dievo botagas buvo naktiniai gaisrai. "Jei liga ar kitos aplinkybės verčia jus palikti nakčiai degančią žvakę, pastatykite ją taip, kad žiurkės negalėtų pasiekti ir nuversti", - rašė to laiko žurnalas. Gaisrus dažnai sukeldavo prie knygos užmigę skaitytojai, nes čiužiniai buvo kimšti šiaudais arba šienu.

Draudžiama slėptis naktyje

Viduramžiais daugelyje miestų buvo draudžiama vaikščioti naktimis. Uždarius miesto vartus varpas pranešdavo, kad visi privalo grįžti namo. Nepaisantieji signalo turėdavo sumokėti baudą. Naktimis net sandorius buvo draudžiama sudaryti - ne dienos šviesoje pasirašyta sutartis negaliojo.

Žinome, kad viduramžiais nusikaltimu įtariamas žmogus buvo kankinamas siekiant išgauti prisipažinimą. Tik kai kuriuose miestuose tai drausta. Bet jei nusikaltimas būdavo padarytas naktį, tada net liberaliuose miestuose - Vilniuje, Kaune, kiek mažiau Klaipėdoje - buvo galima kankinti. Už nusikaltimą, įvykdytą tamsiu paros metu, bausta ypač rūsčiai. Piliečiai bijojo nakties ir gynėsi nuo jos kaip sugebėdavo.

Nežinome, kokie esame laimingi

Viduramžiais ir miegama buvo kitaip. Lova vienam žmogui arba porai mums atrodo natūralus dalykas, tačiau anksčiau tokią prabangą galėjo sau leisti tik kilmingi bajorai ir kunigaikščiai. Juk žmonės ilgus šimtmečius gyveno labai vargingai. Ant vieno čiužinio miegodavo 2-4 šeimos nariai, visi po vienu užklotu. Taip taupydavo kurą. Italijoje iki šiol gyva patarlė: "Siauroje lovoje gulkis per vidurį". Dabar ji turi kitą prasmę. Italai net užmiršo, kaip toks posakis atsirado.

Miestuose susituokusios poros paprastai miegodavo atskirai nuo paaugusių vaikų, bet kaime beveik visada visa šeima įsitaisydavo ant vieno čiužinio. Keliautojai atkreipė dėmesį, kad daugumoje Europos šalių buvo griežta gulimosi tvarka. Vyriausioji dukra miegodavo prie sienos, kuo toliau nuo durų, šalia pagal amžių suguldavo seserys, už jų - motina, tėvas, sūnūs, o paskui pašaliniai žmonės: per kaimus einantis siuvėjas, koks nors to laiko Palangos Juzė, samdinys ar samdinė. Visai prie krašto prisiglausdavo elgeta. Vyrai guldavo arčiau durų tam, kad galėtų apginti, jei kas nors užpultų. Taip moteriškoji gulto dalis būdavo atskiriama ir nuo svečių, ir nuo įsiveržėlių.

Napoleono laikais keliavęs prancūzų stiklius Jacques'as-Louis Minitra rašo dienoraštyje, kad kartą, kai teko nakvoti pas pažįstamus, buvo paguldytas prie krašto, šeimininkas įsitaisė viduryje, o žmona - prie sienos. Norvegijoje gyvavo kitas paprotys. Pastoriai mokė baudžiauninkus, kad šeima ne tik privalo miegoti viename guolyje, bet dar būtinai ir sėdėdama. Atsigulti ir užmigti pavojinga, nes galima numirti. Taip daryti baudžiauninkai būdavo verčiami todėl, kad sėdėdamas nedaug pamiegosi, tad darbo valandos bus ilgesnės.

Kaimo gyventojai nakčiai suvesdavo į trobą gyvulius. Kai kur taip daroma ir dabar.

Danijos ūkininkų sodybos dažnai ir šiandien yra dviejų galų: vienas skiriamas žmonėms, kitas - gyvuliams. Jie saugodavo namus nuo vagių, be to, šildydavo būstą, nors jų mėšlas dvokdavo nė kiek ne mažiau negu dabar. Buvo sakoma: "Pienas bus geresnis, jei karvė matys židinio ugnį." Iš tikrųjų taip žmonės darė todėl, kad reikėtų mažiau vaikščioti prižiūrėti gyvulių. Stambieji raguočiai būdavo pririšami, nes nežinia, kas jiems naktį gali šauti į galvą. O kiaulės vaikščiodavo laisvai. Beje, raguočių mėšlu bjaurimasi tik dabar, ir tai daro išpaikę miestiečiai. Iš mėšlo, molio ir šiaudų mišinio iki šiol statomos pirkios Ukrainoje bei Afrikoje. Mėšlas turi antibakterinių savybių - arti jo būti sveika. Britų salose ir Šiaurės Europoje sodiečiai statydami namą padarydavo nišą sau miegoti. Taip likdavo daugiau vietos gyvuliams.

Keliaudami net pasiturintys žmonėms miegodavo svetimose lovose. Geras tonas reikalavo, kad atvykėlis prisitaikytų prie jį priėmusios šeimos ir tos tautos elgesio taisyklių. Mandagus lovos kaimynas privalėjo ramiai gulėti nurodytoje vietoje, netempti ant savęs antklodės, o prieš užmigdamas palinkėti visiems labos nakties. Tačiau miegoti jis galėdavo tik tada, kai šeimininkas išdėstydavo viską, ką norėdavo prieš naktį pasakyti.

Tais laikais taip pat buvo keliaujama po svečias šalis, spausdinami kelionių vadovai, trumpi žodynai, buityje dažniausiai vartojamų sakinių rinkiniai. Jie įdomiai atspindi to meto gyvenimą. Pavyzdžiui, dažniausiai sakomų frazių rinkinėlyje, skirtame anglams, vykstantiems į Prancūziją, patariama: "Kiekvieną kartą guldamas į lovą su žmogumi, kurio visuomeninė padėtis aukštesnė, pirmiausia sužinok, kurioje lovos pusėje jis mėgsta miegoti." Tame kelionių vadove galima rasti ir tokių sakinių svetima kalba: "Pone, jūs nepakeliamas lovos bendras", "Prašyčiau netempti užkloto į savo pusę", "Prašau nesispardyti!"

XVIII amžiuje turtingieji jau ėmė kalbėti, kad miegoti bendroje lovoje amoralu ir nesveika. Tai tvirtino ir Bažnyčios hierarchai. Tačiau viduriniosios klasės atstovai manė, jog bendras guolis neišvengiamas ir net malonus. Miegas greta artimo žmogaus - šeimos nario, tarno, bičiulio - savaime teikė malonumą, ir ne vien todėl, kad buvo šilčiau ar trūko lėšų kitai lovai. Buvo svarbu jaustis saugiam. Patalu pasidaliję žmonės tapdavo artimesni vienas kitam. Angliškas žodis "bedfellow" (lovos bendras), dabar vartojamas neigiamai ar ironiškai, maždaug "a, jie miega kartu", tuomet tokios prasmės neturėjo.

Naktį mažiau meluojame

Negalima vien neigiamai vertinti senoviško miegojimo būdo. Vienas to laiko autorius rašė: "Dauguma žmonių elgiasi natūraliai tik eidami miegoti. Dieną visi atlieka kokį nors vaidmenį." Kai nebūdavo šviesos, tik kokia spingsulė žibėdavo, šeima ir svečiai guldavosi anksti, bet paprastai dar nenorėdavo miegoti. Dabar mes atsigulę užmiegame per 10-15 minučių. O tuomet dėl sunkaus darbas, iš visų pusių tykančių pavojų žmonės valandą ar dvi dar pabendraudavo. Tas laikas kartais būdavo panaudojamas net praktiškiems tikslams. Radau tokį pasakojimą: veržlus, bet neturtingas jaunuolis negalėjo mokytis, nes turėjo dirbti. Nuomojosi kampą. Vakare visiems sugulus jis išklausinėdavo lovos bendrą, kuris ėjo į mokyklą, ko šis tądien išmoko, ir taip įgijo išsilavinimą.

Be abejo, pasitaikydavo visko. Vienoje lovoje su šeimininku miegančios samdinės galėjo būti seksualiai išnaudojamos. Diena namų hierarchija buvo labai griežta, bet bendrame patale vaidmenys kartais pasikeisdavo. Nuolat gimdavo ir "netyčiukų".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"