TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ką pagaliau reiškia žodžiai "euras žlunga"

2012 01 26 5:00

Ar paprastas Europos Sąjungos (ES) pilietis supranta, ką reiškia euro krizė, klausia Vokietijos savaitraštis "Stern" ir paprastai paaiškina tiems, kuriuos domina pasaulio įvykiai.

- Kas šiuo metu išgyvena didžiausią krizę: euras, bankai ar prasiskolinusios valstybės?

- Visi po truputį. Krizė prasidėjo nuo Airijos, kuri įsiskolino, norėdama padėti savo bankams. Po to Graikija prisipažino klastojusi ataskaitas. Artėja momentas, kai stambieji investuotojai jau nebepasitikės Europos šalių vyriausybių obligacijomis.

- Kas kaltas dėl krizės?

- Euro kūrėjai antrą žingsnį žengė prieš pirmą. Paprastai finansų ir ūkio politiką formuoja valstybės vyriausybė. Nors euro zonos narės turi bendrą valiutą, jos neturi bendros ūkio ir finansų politikos, todėl pašlijo drausmė. Dėl mažesnių euro palūkanų valiutos sąjungos dalyvės, tokios kaip Graikija ir Italija, galėjo skolintis daugiau nei anksčiau. Ir tuo pasinaudojo.

- Ar valstybės skolos - blogas dalykas?

- Priklauso nuo to, kam skiriami pinigai. Jei valstybė investuoja į mokyklas ar kelius, šalies ekonomika stiprėja. Bet jei skolintais pinigais mokamos palūkanos, vis mažiau lieka mokykloms ar keliams, nukenčia šalies gerovė. Nėra "tinkamos" skolų dydžio ribos. Mastrichto sutartyje numatyta, kad skolos neturi viršyti 60 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Keturios iš 17 euro zonos valstybių šią ribą perkopė.

- Kodėl staiga vyriausybių vertybiniai popieriai tapo nepatikimi?

- Ekspertai mano, kad Graikija sužlugdė iliuziją, jog euro zonos valstybės gali sumokėti savo skolas. Šiuo metu jie abejoja ir dėl kitų ES narių. JAV ir Jungtinės Karalystės centriniai bankai didina pinigų emisiją ir taip grąžina skolas. Europos centrinis bankas (ECB) to (dar) nedaro.

- Kaip finansuojamos valstybės skolos?

- Pasirūpinant kredito įsipareigojimų neįvykdymo draudimu. Kreditoriui bankrutavus, moka draudimas. Sąvoka "draudimas" gali klaidinti, nes, kad įsigaliotų kredito įsipareigojimų neįvykdymo draudimas, nebūtina valstybei suteikti kreditą. Tai į žirgų lenktynes panašus procesas: nereikia būti žirgo savininku, kad galėtum statyti už galintį laimėti žirgą. Spekuliantai prisiperka vertybinių popierių tikėdamiesi, kad valstybei neįstengus grąžinti kredito atsakomybę perims draudimas. Valstybei patiriant sunkumų, draudimo vertė didėja. Šiuo metu spekuliantai paskalomis mėgina sunkinti valstybių krizę, kad padidintų savo popierių vertę.

- Ką reiškia euroobligacijos?

- Euroobligacijos būtų bendri euro zonos valstybių vyriausybių vertybiniai popieriai (VVP). Įsiskolintų jau ne atskiros, o visos ES narės. Yra įvairių pasiūlymų, kaip euroobligacijos turėtų veikti. Vien Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso pateikė net tris. Vienas jų skelbia, kad tik turtingos valstybės, pavyzdžiui, Vokietija ar Olandija galėtų išleisti bendras vyriausybines obligacijas, siekdamos gauti pinigų valstybėms, kurioms gresia bankrotas. Šio pasiūlymo trūkumas - bendra atsakomybė pažeidžia ES sutartį.

- Kiek "dolce vita" mėgstančių valstybių VVP jau supirko ECB?

- ES piliečiams, rinkėjams ir mokesčių mokėtojams to žinoti nevalia. ECB tik pranešė, kad nuo 2010-ųjų gegužės nupirko VVP už 194,5 mlrd. eurų. Slepiama, kuri jų dalis priklauso Graikijai, Italijai, Ispanijai ir Portugalijai.

- Kas valdo ECB?

- Formaliai jis nepriklausomas. Pinigų politiką numato tik Banko taryba, kurią sudaro 6 naujojo prezidento Mario Draghi sudaryto Direktorato nariai ir 17 euro zonos valstybių centrinių bankų vadovų. Kiekviena šalis turi vieną balsą - nepriklausomai nuo jos dydžio.

- Ar šis bankas gali bankrutuoti?

- Teoriškai taip. ECB balansas rodo, kad banko kapitalą ir rezervinį fondą sudaro 81 mlrd. eurų. Bet jis už 194,5 mlrd. eurų supirko krizę patiriančių euro zonos valstybių obligacijų. Jei pusė šių vertybinių popierių nebūtų išpirkta, bankas žlugtų. Praktiškai - euro zonos valstybės turėtų papildyti banko kapitalą.

- Iš kur gaunami pinigai eurui gelbėti?

- Euro zonos valstybės garantavo savo įnašus. Daugiausia įneša Vokietija - apie 211 mlrd. eurų, Prancūzija - apie 158 mlrd., Estija - 2 milijardus. Kol kas Europos finansinio stabilumo fondas gali paskolinti rinkoms iki 440 mlrd. eurų su sąlyga, kad esant būtinybei euro zonos valstybės grąžins skolą skolintojui. Fondas skolina pinigus krizę patiriančioms valstybėms kredito sąlygomis.

- Kas yra "svertas", vadinamas stebuklingu ginklu krizei įveikti ir kaip jis veikia?

- Jau prieš kelis mėnesius buvo aišku, kad 440 mlrd. eurų išgelbėti nuo bankroto didelę valstybę, sakykime, Italiją, nepakaks, todėl reikia sverto. Vienas iš modelių veikia taip: Europos finansinio stabilumo fondas privatiems investuotojams, skolinantiems pinigų didelių sunkumų patiriančiai valstybei, suteikia garantijų - jei valstybė negalės gražinti pinigų, fondas kompensuos 25 proc. paskolintos sumos. Daroma prielaida, kad tokia garantija skatins investuotojus pirkti vyriausybinių obligacijų. Nors šiuo metu "sverto" idėja jau abejojama. Dauguma bankų ir fondų neperka prasiskolinusių euro zonos valstybių VVP.

- Buvo manoma, kad jei visų euro zonos valstybių biudžeto deficitas neviršys 3 proc., euras bus stabilus. Ar niekas netikrino, kaip šio reikalavimo laikomasi?

- Mažutei Lietuvai 2006 metais nebuvo leista įsivesti euro, nes jai nepavyko užtikrinti Mastrichto sutartyje numatytų stabilumo kriterijų, nors trūko labai nedaug. Bet pačios euro zonos valstybės šio reikalavimo taip griežtai nesilaiko, o 2008 metais prasidėjus pasaulinei finansų krizei buvo pamiršti visi reikalavimai. Nors Europos Komisija atskleidė dešimtis nusižengimų, nė karto nesiėmė sankcijų. Juk baudas turi skirti Europos Vadovų Taryba, kurioje sėdi vyriausybių vadovai, nenorintys bausti patys savęs. Vokietija reikalauja įvesti automatinę baudų sistemą.

- Ar gali valiutos sąjunga funkcionuoti be politinės sąjungos?

- Akivaizdu, kad ne. Šiuo metu vieną valiutą naudoja 17 nacionalinių ūkio sistemų, kurioms sekasi įvairiai: kai viena šalis klesti ir baiminasi infliacijos tiek, kad net centrinis bankas nori padidinti palūkanas, kitą alina didelis nedarbas ir norėdama pritraukti investuotojų ji turėtų mažinti palūkanas. Kad ir ką darytų ECB, vis tiek jo veikla neatitiks bent vienos valstybės interesų. Esant politinei sąjungai, Europos vyriausybė galėtų daugiau reikalauti iš šalių vyriausybių ir jas labiau remti. Briuselyje dirbtų ES finansų ministras, kontroliuojantis ir koordinuojantis bendrą finansų politiką.

- Ar tikrai niekas nepastebėjo, kaip smarkiai Graikija prasiskolino?

- Graikijos sunkumai buvo gerai žinomi. Dar 2000 metais ECB įspėjo, kad graikų kreditų suma 100 proc. viršija metinį ekonomikos pajėgumą (ES leidžiama 60 proc.). Nors finansininkai ir įspėjo, politikai to nenorėjo girdėti, todėl tais pačiais metais Graikija širdingai buvo priimta į ES, esą be "demokratijos lopšio" Europa neįsivaizduojama.

- Kodėl šalys, kurioms gresia bankrotas, neprivatizuoja valstybinio turto?

- Vos prasidėjus krizei, pasigirdo reikalavimų, kad Graikija parduotų keletą savo salų prieš Europai suteikiant jai finansinę paramą. Šiuo metu Atėnuose dirba privatizavimo institucija. Iki 2015 metų ji turi parduoti valstybės nuosavybės už 50 mlrd. eurų. ES ir Tarptautinis valiutos fondas liktų patenkinti, jei per metus jo būtų parduota už 1 milijardą. Sunkumų kyla todėl, kad Graikijos įmonės arba pasenusios, arba prasiskolinusios, tad kas norės jas pirkti?

- Ar ne paprasčiau būtų tiesiog panaikinti eurą?

- Teoriškai - taip, praktiškai - ne. Teoriškai tai galima padaryti, bet praktiškai tai sukeltų chaosą. Vien išgirdę tokią žinią milijonai žmonių skubėtų ištuštinti savo banko sąskaitas. Per vieną naktį dauguma bankų ir įmonių taptų nemokios. Reikėtų vėl atkurti sienas tarp ES valstybių. Šalys ilgai ginčytųsi dėl to, kas turėtų dalimis grąžinti kokias nors senas euro skolas.

- Ar galima valstybę išmesti iš euro zonos?

- Ne. Sutartyse tokia galimybė nenumatyta. Todėl kai kurie ekspertai ir politikai nori įtraukti į ES sutartį išėjimo iš euro zonos išlygą.

- Ar valstybė pajėgi sumokėti visas savo skolas?

- Valstybei nebūtina neturėti skolų. Pinigų nuolat atsiranda. Be to, kai kurių projektų iš mokesčių fondo net neįmanoma finansuoti. Būtų didelis laimėjimas, jei valstybė nuolat mažintų savo naujus įsiskolinimus.

- Ką reiškia teiginys "euras žlunga"?

- Tai reiškia, kad mažėja euro patikimumas. ECB neribotai superkant vyriausybių obligacijas, mažėja euro vertė. Be to, euro zona galėtų susiskaldyti kurioms nors valstybėms sumanius grįžti prie ankstesnės valiutos.

- Ar žmonėms reikėtų savo pinigus keisti į kitas valiutas?

- Laikydami savo santaupas Šveicarijos frankais, JAV doleriais ar Norvegijos kronomis žmonės tikisi, kad šios valiutos stabilesnės už eurą. Tai rizikinga, nors šiuo metu frankai ir kronos tikrai brangūs. Tikėtina, kad didėjant JAV valstybės skolai netrukus doleris turės daugiau problemų nei euras. Bankuose galima laikyti pinigus svetima valiuta, bet tai kainuoja: valiutos pardavimo kursas visada mažesnis nei pirkimo. Be to, bankai ima mokestį nuo indėlio sumos.

- Ar politikai apskritai suvokia, kas vyksta?

- Beveik niekas nesuvokia. Net geriausi ekspertai dažniausiai padėtį komentuoja žodžiais "nežinau" ir "dar niekada to nepatyrėme".

- Angela Merkel kartoja: "Žlugs euras, žlugs Europa." Ar tai tiesa?

- Tai daugiau viešas pareiškimas nei analizė. Vokietijos kanclerei ilgai buvo prikaišiojama, kad ji per mažai rūpinasi Europos reikalais. Po šių jos žodžių nepatenkintieji nutilo. Nors šis jos posakis - netiesa, žlugus eurui tikrai nukentėtų Europos integracijos idėja.

- A.Merkel kalba ir apie "stabilumo sąjungą". Ar tai tik gražūs žodžiai?

- Vokietijos kanclerė reikalauja pakeisti ES sutartį, kad ateityje būtų galima atidžiau stebėti piktybinius skolininkus ir juos griežčiau bausti. Dar neaišku, kokia turėtų būti kišimosi į nacionalinius biudžetus teisė. Sunku įsivaizduoti, kad Briuselis galėtų nustatyti, kiek leidžiama didinti atlyginimus ar mažinti pensijas Graikijoje. Bet kuriuo atveju valstybės privalėtų dalytis valdžia.

- Kodėl visų akys nukreiptos į eurą, nors JAV prasiskolinusios labiau?

- Kylio pasaulio ekonomikos instituto Prognozių centro vadovas prof. Joachimas Scheide teigia: "Šiuo metu blogos naujienos plaukia iš Europos, bet padėtis gali pasikeisti. Ilgiau taip tęstis negali. Investuotojai amžinai nepritars mažesnėms už infliacijos rodiklį palūkanoms. Tuomet JAV krizė pasaulio ekonomiką paveiktų labiau nei šiuo metu Europos krizė." Metų pabaigoje JAV skolos peržengė 15 trln. dolerių.

- Kodėl reitingavimo agentūros skelbia nuosprendžius visoms valstybėms?

- Reitingų agentūros - privačios firmos, savo klientų užsakymu už atlygį tikrinančios finansinių produktų, įmonių, bendruomenių ir net valstybių kreditingumą. Visos jos priklauso nuo reitingų, nes vertinimo balas lemia suteikiamų kreditų palūkanas. Ekspertai atlieka finansų auditą, bet niekas nežino, kiek tikslūs jų vertinimai.

- Ar euro era jau eina į pabaigą?

- Bet kuriuo atveju išgyvename euro, kokį pažinome iki šiol, pabaigą. ES turi susitarti dėl bendros ekonomikos, finansų ir socialinės politikos, numatyti tvirtą sankcijų mechanizmą, kuris imtųsi priemonių po kiekvieno pažeidimo, nes kitaip bendra valiuta negalės ilgai funkcionuoti. Iki šiol galiojanti nuostata, kad kiekviena valstybė tvarko savo ūkį kaip nori, o jei blogai sekasi - skolas moka kiti, skaldo Europą. Alternatyva - griežtas taupymas - sunkumų patiriančiose šalyse gali sukelti kažką panašaus į pilietinį karą. Taigi: arba ES reformuojama, arba bendra valiuta miršta.

Parengė RIMA KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"