TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ką veikti ir ko neveikti Afganistane. Lūkesčiai ir 2014-ieji

2012 11 19 9:00
Afganistane jau išaugo karta, nemačiusi taikos./AFP/Scanpix nuotr. 

Dažnai linksniuojami 2014-ieji metai Afganistanui tampa dideliu spaudimu – į jį tuo metu turėtų būti sutelktas didžiulis tarptautinės bendruomenės dėmesys. Praėjus vos keliems mėnesiams po prezidento rinkimų balandžio 5 d. iš šalies bus išvestos NATO pajėgos. Jei tiksliau – jų vaidmuo sumažės iki pagalbinio bei patariamojo, o atsakomybė už saugumą bus perleista Afganų nacionalinei armijai bei policijai. Šiam kartui -  neilga apžvalga apie tai, kokiomis nuotaikomis galima mąstyti apie 2014-uosius ir lūkesčius Afganistane. 

Mažiau užsienio politiniame procese

Akivaizdi tendencija yra ta, kad tarptautinės bendruomenės, aktyviai veikusios Afganistane, įgaliojimus norima mažinti. Tai ypač liečia derybų su talibais klausimą: Hamidas Karzajus mano, kad tai turi būti išskirtinai afganų reikalas. Neseniai prezidentas griežtai pasisakė ir prieš užsienio patarėjus rinkimų komisijoje, nes tai esą šalies suverenumo pažeidimas. Žvelgiant iš kitos pusės, teikiant didžiulę paramą tiek finansais (2011 m. 9% šalies BVP sudarė užsienio dotacijos), tiek dislokuojant paralelines saugumo struktūras, rodytųsi, kad užsienio atstovų dalyvavimas rinkimų komisijoje yra normalus dalykas, norint įsitikinti, ar šalis tikrai stengiasi eiti skaidrumo bei korupcijos mažinimo link. Kitaip tariant, ar didžiulės investicijos nėra kišamos į visiškai žlugusį reikalą. H. Karzajaus tiek pat, kiek ir užsieniečiais, nepasitiki ir savo vietiniais kolegomis vyriausybėje dėl jų išsilavinimo stokos. Tiesa, ir pats britų parlamentas neseniai sutarė, jog metas nustoti tikėtis padaryti Afganistaną „perspektyvia valstybe“: geriausia, ką gali padaryti tarptautinė bendruomenė, yra susitelkti į trumpesnio laikotarpio lokalius tikslus bei pagalbą, teikiančią išties apčiuopiamą ekonominę naudą gyventojams.

Iš politinio proceso Afganistane formavimo užsienis tiek pat, kiek yra stumiamas, traukiasi ir pats. Gerų norų ir ketinimų (reikia to tikėtis) vedami užsienio specialistai Afganistane visuomenės dažnai būna sutinkami su nepasitikėjimu: jie yra matomi kaip korumpuotos vyriausybės rėmėjai. Bet koks įtarumas yra visiškai suprantamas – pagal 2011-ųjų metų „Transparency International“ atliktus korupcijos matavimus, Afganistanas šioje nelabai garbingoje lentelėje stovi kartu su Mianmaru, o juos lenkia tik Šiaurės Korėja bei Somalis.

Kaip ten yra su tais rinkimais, paprašiau šiek tiek papasakoti Aqilo Zahirpouro, vietinio politologo bei žurnalisto: „Per paskutinius prezidento bei parlamento rinkimus, aktyviai dalyvaujant tarptautinei bendruomenei, sukčiavimo mastai buvo išties dideli. Afganistano piliečiai kurį laiką buvo susirūpinę artėjančiais rinkimais 2014-aisiais metais, nes nebuvo aišku, ar H. Karzajus ketina perduoti savo postą ramiai ir sklandžiai. Dabar, kai tiksli rinkimų data jau paskelbta, o prezidentas išreiškė savo geranoriškumą be jokių konfliktų palikti postą pasibaigus kadencijai, žmonių viltys turėti skaidrius rinkimus atgimė. Šiuo metu svarbiausia yra laikytis pagarbos teisinei valstybei ir įstatymui principų, ko visuomet trūko žengiant kiekvieną konstitucinį žingsnį. Nepriklausoma rinkimų komisija privalo būti autonomiška ir išties nepriklausoma bei bendradarbiauti su teisinėmis ir kitomis politinėmis struktūromis tam, kad būtų užtikrintas maksimalus skaidrumas rinkimų metu“, – dėstė A.Zahirpouras.

Daugiau užsienio saugumo sektoriuje

2014-ieji nereiškia, kad NATO savo misiją vienoje labiausiai korumpuotų pasaulio šalių pabaigė. Afganams klausiant „Ar jūs pasiliksite?“ užsienio kariškiai atsako „Taip“, nors pastaruosius keletą metų jų funkcijos buvo labiau administracinės. NATO teikiami apmokymai afganų pareigūnams, policininkams bei kariams dažnai prasideda nuo mokymo skaityti bei rašyti, mat į armiją dažniausiai stoja vyrai iš vargingų šeimų. Šie darbai bus tęsiami ir po 2014-ųjų. Saugumo užtikrinimas keblus ir tuo, kad didžioji dalis Afganistano gyventojų yra įsikūrę atokiose vietoje bei upių slėniuose. Šiaurinėje šalies dalyje neramumų ženkliai sumažėjo, tačiau rytinė siena su Pakistanu išlieka labai problematiška. Dėmesys sutelktas į afganų armiją, su kuria dirbama jau kone aštuonerius metus – apmokymai tęsis dar kurį laiką. Šioje srityje, kaip ir kitose, tęstinumas yra labai svarbu.

 „Rinkimų proceso metu itin svarbi yra policijos rolė. Šioms pajėgoms reikalinga motyvacija ir gebėjimas kovoti su galimais neramumais, ypač pietinėje bei rytinėje šalies dalyse. Tarptautinės bendruomenės pagalbos norėtume būtent šioje vietoje – kad veikdama išvien su vidaus reikalų ministerija užtikrintų saugumą per tikėtinus neramumus rinkimų metu“, - teigia A.Zahirpouras.

Daugiau erdvės pilietinei visuomenei

Visos kalbos apie saugumą, skaidrius rinkimus bei korupcijos mažinimą atsiremia į vieną paprastą dalyką: žmogiškuosius išteklius. Ar Afganistane jau randasi kritinė masė žmonių, galinti vadintis pilietine visuomene ar bent jau žengti pirmuosius tvirtus žingsnius to link? Atsižvelgiant į tai, kad šalyje jau išaugo karta, nemačiusi taikos, tai tampa sunkiai įsivaizduojama. Šiaip ar taip, jaunų, veržlių, patriotiškai nusiteikusių, užsienio universitetus baigusių ar tebestudijuojančių specialistų yra nemažai, jie po truputį keičia senąją administraciją. Tikėtina, kad atotrūkis tarp kartų ilgainiui mažės.

Komplikuota saugumo sritis, paralyžiuojanti šalies gyvenimą yra vieta, kurioje pilietinė visuomenė ne tik turi, bet ir gali reikštis ją kontroliuodama per nepriklausomą žiniasklaidą, nevyriausybines organizacijas, think tank‘us, aktyviai kolaboruojantis su vyriausybiniu sektoriumi. Nereikia įsivaizduoti, kad tokios struktūros Afganistane visiškai neegzistuoja, tiek kad jos dar turi augti ir augti.

Po truputį kinta ir kiti skaudūs dalykai. Vis daugiau mergaičių gali lankyti mokyklas, vis daugiau moterų gali ir drįsta išlįsti iš uždaro namų židinio. Įkvepiantis yra Simos Samar, politikės, Afganistano nepriklausomos žmonių teisių komisijos pirmininkės, pavyzdys: ji buvo pirmoji chazarų (vienos iš etninių šalies grupių) moteris, baigusi mediciną Kabulo universitete ir visą gyvenimą aktyviai kovojo už žmogaus teises. Kažkada pasitaikė puiki proga sudalyvauti jos seminare Vokietijoje:

„Tikiu, kad afganai yra geri žmonės, tačiau gero lyderio mes taip ir neturėjome. Pilietinei visuomenei atsirasti ir veikti trukdo tiek valdžia, tiek esminės saugumo problemos. Saugumas pilietinės visuomenės kontekste pirmiausia reiškia ne griežtas karines taisykles, o laisvę kalbėti, išreikšti savo nuomonę. Kuo galiu pasidžiaugti šiuo metu? Kad ir mane pasiekiančiomis kalbomis, jog vyrai keičia elgesio su savo žmonomis „kultūrą“: kitaip sakant, jie jų tiesiog nebemuša, nes bijo, kad pastarosios pasiskųs Simai Samar“, - šyptelėjo politikė, viską dėstydama ypač sklandžia anglų kalba.

O kas toliau?

Liūdnos konotacijos tariant Afganistano pavadinimą neišvengiamos. Failed state. Vaikų vedybos. Kūną dengiančios moterys. Skurdas, neraštingumas, narkotikai, teroristiniai išpuoliai. Viskas iki skausmo aišku ir taip. Neraštingų žmonių gerokai daugiau nei 2/3, atsižvelgiant į saujelę įgalių politinį procesą formuoti žmonių, visas optimizmas dingsta. Šalyje, kurioje eiliniai civiliai nuolatos baiminasi dėl savo gyvybės, kažką pradėti ir kažką inicijuoti yra labai nelengva. Ideologija, varomoji Talibano jėga, nepriima politinių žaidimo taisyklių ir atsisako eiti į kompromisus. Nesinori svarstyti, ar diplomatija yra išvis įmanoma, nes prognozės pernelyg niūrios.

 Tiesa, motyvaciją paprastai daugiau ar mažiau vis vien lydi optimizmas, o motyvacijos kažką daryti Afganistane – tiek patiems afganams, tiek tarptautinei bendruomenei – vis dar turėtų būti. Tai, jog šalyje telkiasi teroristiniai tinklai, į kitas šalis plūsta narkotikai, lengvai gali persimesti konfliktai - šios ir kitos grėsmės regioniniam ir globaliam saugumui verčia užsieniečius iš Afganistano dar nebėgti, tačiau keisti buvimo ten politiką. Iš konfliktinių pasaulio taškų besitraukiantys Vakarai nebenori aukoti savo karių (kam jiems žūti kažkokiame Afganistane?) ir finansuoti brangios militaristinės logistikos. Prasmingiau yra stiprinti saugumo sektoriaus savarankiškumą ir palaikyti politinio proceso nepriklausomybę stebėtojų bei patarėjų vaidmenyse, tuo didinant afganų pasitikėjimą savo valdžia, galbūt netgi skatinant ir mažiau agresyvią priešiškų grupuočių poziciją. Prisidėti prie švietimo ir ekonomikos, nors „prisidėti“ skamba naiviai: ateinančius metus Afganistano ekonomika iš užsienio dotacijų pagrinde ir laikysis. Receptas elementarus – bandyti žmones mokyti veikti ir dirbti pačius. Šiaip ar taip, kelias 2014-iais tik prasideda ir jis nusimato ilgas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"