TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kai karas tęsiasi 33 metus

2012 11 28 6:00
Kai brolius nufotografavo 1994 metais, jų buvo jau tik keturi - Farhuddinas, Shahpuras, Farhadas, Shukuras. Šalia jų tėvas Sami Badeli./Užsienio spaudos nuotrauka

Karas sudaužo gyvenimus ir viltis. Apie tai, kaip gyvena paprasti afganai, kurių šalį jau 33 metus niokoja karas, papasakojo Vokietijos savaitraštis "Stern", apžvelgęs vienos šeimos likimą.

Kažkada jų buvo penki - penki broliai iš Akmenskaldžių gatvės, kaip juos vaidino kaimynai. Jie gyveno kartu su tėvais vieno kambario butelyje Kabulo senamiestyje. Motina kasmet gimdė po berniuką, o pagimdžiusi jauniausiąjį mirė. Tada prasidėjo karas.

Vyriausias brolis žuvo kovodamas su mudžahedinais, antrasis žuvo kovodamas mudžahedinų gretose, trečiasis - stojęs į kovą su Talibanu, ketvirtasis - neteko kojos sprogus karinės grupuotės "Hezbollah" sviestai granatai. Tik jauniausias brolis dar sveikas bei gyvas, bet ir jis jau pasirengęs bėgti kur akys veda.

Kojos netekęs Farhuddinas Badeli - tradicinių baltų afganų apdarų, vadinamų šalvar kamiz, siuvėjas. Jis siuvo valdant mudžahedinams, Talibanui ir amerikiečiams. Jeigu į valdžią sugrįš Talibanas, jis siūs toliau, nes siuvimas - vienintelis darbas, už kurį galima gauti pinigų per 33 metus trunkantį karą.

Farhuddinas gimė 1978-aisiais, metais anksčiau nei į Afganistaną įsibrovė sovietai. Taip 1979 metais prasidėjęs karas nesibaigė iki šiol. Tik tas karas nėra visą laiką toks pat, jo atspalvių - visa paletė: partizaninis ir pilietinis, daugiafrontis ir išsivadavimo karas. Farhuddinas skiria įvairios puolamosios ginkluotės garsus ir užuodžia kasetinių bombų kvapą. Karas iš jo atėmė ne tik tris brolius, bet ir mokyklą, butą, draugus, vaikystę ir svajones.

Tipiška šeimos istorija

Badeli šeimos istorija - viena iš daugelio. Niekas nebūtų apie šią šeimą sužinojęs, jei ne 1994-aisiais, per patį pilietinio karo įkarštį, atsitiktinai į Kabulo Akmenskaldžių gatvę nebūtų užklydęs fotografas Seamus Murphy. Sovietams pasitraukus, šalyje viešpatavo chaosas, nuo kalvų įvairios karinės grupuotės apšaudė Kabulą, 3 tūkst. metų kultūros centrą paversdamos griuvėsių krūva ir molio dulkėmis.

Tuomet kone visi gyventojai pabėgo iš senamiesčio, tik pensijos sulaukęs kartografas Sami Badeli su sūnumis liko, nes neturėjo pinigų, ir niekas našliui nesiruošė suteikti prieglobsčio. Vieną dieną jis pasikvietė klaidžiojantį airių fotografą į savo apgriuvusius namus ir rūpinosi juo kelias naktis. Galima sakyti, kad nuo tada S.Murphy taip ir neišvyko. Kiekvienais metais jis vis grįždavo pas Badeli šeimą ir juos fotografuodavo, tiesiog stebėjo, kaip šeima mažėja.

Pirmasis žuvo Kaburas, vyriausias sūnus. Komunistinis režimas jį pašaukė į armiją. Sovietų Sąjungai jis, kaip ir dauguma afganų, tebuvo patrankų mėsa. Kaburą nušovė mudžahedinai, jis buvo vienas iš 1,3 mln. afganų, žuvusių per sovietų okupaciją.

Toliau sekė Farhuddinas. Jis neteko kojos būdamas 14 metų, kai einant pasiimti duonos davinio prie kepyklos sprogo granata, o ligoninėje niekas neturėjo laiko sudėtingam gydymui. Tad gydytojai nurėžė jam koją, nes amputacijos kiekvieną dieną laukdavo 200 kitų sužeistųjų. Farhuddinas dėl to nepyksta: "Ne, juk tai jiems padėjo išgelbėti kitus." Vaikino nuomone, "palaiminti visi, išgyvenę karą, nesvarbu, ar liko sveiki, ar neteko pusės kūno".

Farhuddino bigė supūliavo ir negijo šešis mėnesius, tėvas ir broliai kasdien keitė tvarsčius. Gydymas buvo brangus, Kabule darbo nebuvo, nebent kariuomenėje. Tad antrasis brolis Shukuras nusprendė, kad privalo šeimai uždirbti pinigų. Jis prisidėjo prie mudžahedinų, nors tėvas ir draudė, primindamas jų nušautą vyriausiąjį sūnų. "Shukuras buvo mano idealas, religingas ir labai rimtas, norėjo tapti inžinieriumi", - pasakojo Farhuddinas. Tačiau po kelių savaičių šeima gavo žinią, kad Shukurą nušovė talibai.

Tuomet namus paliko trečiasis, Shahpuras, linksmas vaikinas, šeimos juokdarys. Jis mokėsi Sovietų Sąjungoje ir norėdamas užsidirbti pinigų, kaip dauguma afganų, perėjo iš vienos pusės į kitą. Shahpurą taip pat nukovė artėjančios Talibano pajėgos, taip jis tapo vienu iš 400 tūkst. pilietiniame kare 1991-1996 metais žuvusių afganų. Kaip ir visas Afganistanas, Badeli šeima visada buvo pralaiminčiųjų pusėje, svetimų jėgų žaisliukas.

Štai taip Farhuddinas netikėtai tapo šeimos vyriausiuoju ir jautėsi atsakingas už šeimos išlikimą. Trūko maisto, senas tėvas negalavo, iš antro griūvančio namo aukšto jie persikėlė į rūsį, kur slėpėsi nuo minosvaidžių salvių. Pasišviesdami žvake skaitė Koraną ir klausėsi BBC persų kalba.

Farhuddiną tėvas prisaikdino niekada neimti į rankas ginklo ir nekasti iš žemės lavonų kaulų, kaip darė kiti, kad parduotų juos Pakistano muilo gamintojams. Tad Farhuddinas šlubčiojo po griuvėsius ir pardavinėjo morkas ir bulves, kurių rasdavo kitame miesto gale. Kai į kiemą užsukdavo komendantas, tėvas rūkydavo su juo hašišą, taip tikėdamasis išgelbėti jauniausią sūnų nuo šaukimo į kariuomenę. Anuomet, vargui spaudžiant, Farhuddinas ir išmoko siūti. Pirmiausia, jis padėdavo senam siuvėjui prisiūti sagas, lyginti, adyti, išmatuoti klientus, kurių, net karui šėlstant, netrūko. Po 18 mėnesių Farhuddinas jau įstengė nusipirkti siuvamąją mašiną. Šio amato jis išmokė ir jaunėlį brolį Farhadą.

Karas su savo tauta

1996 metais Kabulą užėmus Talibanui, prasidėjo pats baisiausias karas - barbarų karas su savo tauta, su žmoniškumu. Buvo išleisti nauji dekretai ir Farhuddinas ėmė siūti tamsesnius drabužius, tunikas iki kelių, kelnes žemiau kulkšnių, tik niekada jis nesiuvo drabužių moterims (dekretas Nr. 15). Kaip ir visi vyrai jis užsiaugino barzdą, kurios ilgį "Dorybės ir nuodėmių naikinimo ministerija" nurodė savo dekrete Nr. 3 - barzda privalo būti suspausto kumščio ilgio.

Farhuddinas mėgino maištauti prieš naująją valdžią nesilaikydamas dekreto Nr. 10 (Britiškų ir amerikietiškų šukuosenų draudimas) ir užsiaugindamas ilgus plaukus. Jis atsisakė turbano, neidavo žiūrėti viešų mirties bausmių Gazi stadione, į kurias šaukliai kviesdavo kaip į cirką. Jis matė, kaip talibai viešai Arianos aikštėje pakorė buvusį prezidentą Mahommadą Najibullah, prieš tai jį iškastravę. Paskui Farhuddinas prisiekė nepajudinti nė piršto barbarų labui. Sūnus tikėjosi, kad jo tėvas sulauks Talibano galo, bet vieną naktį jis netikėtai mirė.

Talibanas iš senolio buvo atėmęs paskutinį malonumą - rūkymą. Jis negalėjo leisti aitvarų (dekretas Nr. 7), klausytis BBC ir muzikos (dekretas Nr. 2). Kortos ir hašišas taip pat buvo uždrausti, net nebuvo galima pasikabinti S.Murphy padarytos šeimos nuotraukos (dekretas Nr. 8). Farhuddinas įsitikinęs, kad Talibanas nužudė jo tėvą.

Be ateities

Šiuo metu prekyba gatvėse pagyvėjo. Vaikai parduoda smilkalus, apsaugančius nuo velnio, burkomis vilkinčios našlės prašo išmaldos - duonos kriaukšlės. Nors gyvenimas atrodo taikus, senieji namai pustuščiai, tarsi miestas netikėtų ateitimi. 1990-aisiais mieste gyveno 2 mln. žmonių, po šešerių metų liko 200 tūkst., šiuo metu sostinės gyventojų skaičius pasiekė 4,5 milijono. Kabulas tai plečiasi, tai vėl traukiasi, kaip joks kitas miestas pasaulyje.

Broliams nepatinka gyventi senajame name, nes kiekvieną dieną norint pasisemti vandens tenka eiti pro gatvėse gulinčius lavonus. Farhuddinas būgštauja, kad Dievo kariai netrukus gali sugrįžti į Kabulą. Jis mano, kad amerikiečiams pasitraukus Talibanas vėl užgrobs valdžią. Kariuomenės nebeliks, nes niekas nenorės tarnauti už dyką, žmonės bėgs į užsienį, niekas nesipriešins. Ir kam? Kariavom 30 metų ir nieko nelaimėjom. Visa šalis pavargo.

2001-ųjų lapkritį įžengus amerikiečiams, afganai tikėjosi taikos, šiek tiek atgaivos ir, svarbiausia, ramybės. Farhuddinui NATO antpuoliai - tam tikra prasme geriausias išvadavimo karas. Atgijo prekyba, žmonės džiūgavo. Pirmą kartą po ilgo laiko vaikai gatvėse klausėsi muzikos. "Jaučiausi laisvas žmogus, lyg ką tik išleistas iš kalėjimo", - prisimena Farhuddinas. Jis ėmė siūti siauresnius drabužius ir vėl naudojo linksmesnių spalvų medžiagas - žydras, baltas, smėlio spalvos. Jis net buvo gavęs didelį Vidaus reikalų ministerijos užsakymą, bet jo atsisakė. "Dirbu sau, o ne vyriausybei", - paaiškino Farhuddinas.

Jis tiksliai neprisimena, kiek truko ramybė - porą mėnesių, o gal metus. Nutilo mūšiai, bet pasirodė savižudžiai. Jie sugriovė prekybos centrą, viešbutį "Intercontinental", Indijos ambasadą. 2004 metais prasidėjo naujas - pasalūnų ir bailių karas, nes mirtis ateidavo iš niekur: tiesiog sprogdavo bomba po vieno minioje besisukinėjančiojo drabužiais.

Farhuddinui padėjo išgyventi siuvimas. Už kostiumą jis prašo 1200 afganių (apie 70 litų). Po tėvo mirties vaikinas vedė ir pasistatė nedidelį namuką miesto pakraštyje. Jis pasisiuvo violetines užuolaidas, sienas nudažė abrikosine spalva, prie lovos pastatė vazą su rožinėmis dirbtinėmis gėlėmis, nes kuo niūresnės buvo dienos, tuo labiau jis troško spalvų ir šilumos. Jo brolis Farhadas taip pat vedęs, turi du vaikus, bet siuvimo atsisakė ir verčiasi vestuvių filmavimu. Farhuddinas tikisi, kad jo vaikai mokės skaityti ir rašyti, ne taip, kaip jis, kad jo sūnūs studijuos universitete ir taps inžinieriais. Mažajai Firuzai pakaks baigti dvylika klasių. Farhuddinas kartais susitinka palošti kortomis su kitais siuvėjais iš pinigų. Už tai Talibanui valdant visi būtų nubausti mėnesiu kalėjimo (dekretas Nr. 9). Jie skaldo riebius anekdotus apie Talibaną kaip anglai apie škotus.

Tačiau Farhuddinas nieko nesitiki iš ateities, nes pažįsta savo šalį. Daug afganų grįžo į tėvynę iš emigracijos; gal iš pradžių jie ir norėjo padėti atkurti valstybę, bet dabar tik čiulpia jos syvus. Per Jungtines Tautas ir NATO į šalį įplaukė daugiau nei 50 mlrd. eurų. Dalis jų nusėdo politikų ir valdininkų, kurie ėmė statytis namus Naujajame Delyje ir Dubajuje, kišenėse. Jie plėšia dabartį, kad ištrūktų ateityje. Jie pasiims ne tik pinigus, bet ir intelektualųjį elitą - kiekvienos civilizuotos visuomenės stuburą.

Farhuddinui jie niekuo nesiskiria nuo britų, sovietų, iraniečių, pakistaniečių, visada Afganistaną laikiusių savo troškimų objektu. Jis pats, bekojis, niekur bėgti nesirengia, bet Farhadas spruks pirmas, bet kur. Prieš mirdamas Farhuddinas norėtų sužinoti, kas yra taika, nes per 33 nugyventus metus to nepatyrė. Taika jam asocijuojasi su ramybe, palaima, šviesiai žalia spalva. Jeigu Farhuddino kas nors paprašytų pasiūti taiką, jis pasiūtų Afganistano žemėlapį iš šviesiai žalios medžiagos. Jis tikisi vieną dieną tos taikos sulaukti...

Parengė RIMA KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"