TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kai laisvė kenkia verslui

2011 04 19 0:00
Nors verslas Irake braška sunkiai, irakiečių gyvenimo lygis kai kur po truputį kyla (kosmetikos prekeiviai šildosi Bagdado gatvėje).
AFP/Scanpix nuotrauka

Megani McArdle, "The Atlantic" verslo ir ekonomikos skilčių redaktorė, anksčiau dirbusi konsultacinėje firmoje, investiciniame banke, "The Economist" ir kitur, svarsto, kaip JAV invazija pakenkė Irako ekonomikai, o ne ją išgelbėjo.

Jei planuojate pradėti verslą Irake, patariu su savimi pasiimti knygą. Ką nors rimto, galbūt L.Tolstojų, M.Proustą arba nesutrumpintą Oksfordo anglų kalbos žodyną. Vertėtų pagalvoti ir apie gana didelę kuprinę, kurioje tilptų ne tik 20 tomų, bet ir krūvos pinigų. Jų prireiks planui įgyvendinti.

Štai ką Pasaulio bankas numato atidarant naują firmą Irake. Iš pradžių reikės poros dienų apsispręsti, koks bus įmonės pavadinimas, ir nepamiršti patikrinti, ar tokio dar nėra. Reikės gauti iš Bagdado prekybos rūmų "pavadinimo rezervacijos laišką", kainuojantį 35 tūkst. Irako dinarų (300 JAV dolerių). Tada už 900 tūkst. dinarų (700 dolerių) turėsite nusisamdyti advokatą, kuris praleis visą dieną kurdamas įmonės įstatus. Prireiks dar poros dienų 5 tūkst. dinarų (4,3 dolerio) į komercinį banką pervesti bei patvirtinančiam išrašui gauti ir dar iki dviejų savaičių 35 tūkst. dinarų (300 dolerių) pervesti, kad sumokėtumėte už registraciją Prekybos registre. Jūsų verslo reklama vietiniame laikraštyje atsieis 80 tūkst. dinarų (700 dolerių) ir papildomas tris dienas. Po to prireiks dviejų dienų ir 20 tūkst. dinarų (170 dolerių) įmonės spaudui pagaminti, tačiau nenusiminkite - vos po dienos jau gausite registracijos sertifikatą iš Prekybos registro. Į sumokėtą registracijos kainą spaudas jau įskaičiuotas.

Tačiau per daug nesidžiaukite, tai dar ne viskas. Registracija mokesčių inspekcijoje ir buhalterinių knygų legalizavimas pareikalaus dar daugiau dienų ir 625 tūkst. dinarų (5350 dolerių), vėliau praleisite dar tris dienas registruodami savo darbuotojus socialinei apsaugai. Tada jums reikės susirasti kėdę, paimti Oksfordo anglų kalbos žodyną ir pasiruošti ilgam 30-60 dienų prekybos licencijos gavimo procesui, kainuojančiam beveik 2000 dolerių - daugiau nei vieno Irako gyventojo vidutinės metinės pajamos. Štai kodėl Pasaulio bankas skyrė Irakui 174 vietą 184 šalių, kuriose geriausia pradėti verslą, sąraše.

Amerikoje, kuri užima 9 vietą, šis procesas trunka 6 dienas ir kainuoja 675 dolerius, bet jūs dar gausite saugią aplinką, nuolatinį elektros tiekimą, švarų vandenį ir gerus kelius. Irake gausite sertifikatą iš Prekybos registro.

Ne taip jau ir blogai

Praėjo 8 metai, kai koalicijos pajėgos įsiveržė į Iraką. Regis, buvo ne viena priežastis pradėti šį karą, tačiau vienas dalykas, kurį tikrai nuolat girdėjome, buvo tas, kad "operacija Irako laisvė" išlaisvins tiek rinkas, tiek žmones nuo grobuoniško Saddamo Husseino režimo. Sunku nesigūžti skaitant 2002 metų spalį Cincinatyje pasakytą George'o W.Busho kalbą, kurioje jis pažadėjo: "Išlaisvinti nuo represijos naštos Irako žmonės galės džiaugtis šiuolaikine pažanga ir klestėjimu (...) atstatyti savo ekonomiką ir sukurti laisvės institucijas suvienytame Irake, kuris gyvens santaikoje su kaimynais."

Tokią pačią nuotaiką skleidė ir "The Washington Post", kuris manė, kad Saddamo pašalinimas "išlaisvins milijonus irakiečių nuo nepritekliaus ir represijų" bei padės įveikti "politinį ir ekonominį atsilikimą". Arba, kaip rašė jūsų gerbiama reporterė: "Daugumos didžiųjų išlaidų amerikiečiams neteks mokėti tiesiogiai ar netiesiogiai, jas padengs Irako nafta. Nafta, kuri pirmą kartą per dešimtmetį galės tekėti laisvai, o jos atneštas pelnas kris į Irako piliečių kišenes."

Iš tiesų, viskas susiklostė ne taip, kaip tikėjomės, ir tai verčia nenoromis manyti, jog aš ir mano šalis padarėme siaubingą klaidą.

Teisybės dėlei, padėtis nėra jau tokia bloga. Smurtas sumažėjo, Irakas išrinko vyriausybę, gyvenimo lygis daug kur aukštesnis nei valdant Saddamui. Kitaip, nei sakiau aš ir dauguma griežčiausių karo kritikų, mes neprikišome nagų prie Irako naftos.

Tačiau jei Amerikos imperializmas nėra jau toks imperialistiškas, laisvoji Irako rinka nėra jau tokia ir laisva. Ten vis dar sunku pradėti legalų verslą, sudėtinga jį išlaikyti ir beveik neįmanoma nutraukti. Frankas Gunteris, ekonomikos docentas bei karinio jūrų laivyno rezervininkas, dirbęs JAV kariuomenei Irake, nurodė niūrų Irako verslo tyrimą: "Per pastaruosius 10 metų nėra nė vieno legaliai uždaryto verslo atvejo. Kai žmonės nori uždaryti verslą, jie sulaukia dienos prieš algų mokėjimą, viską pavagia ir dingsta."

Iššvaistyti palikimai

Natūralu, kad amerikiečiai savęs klausia: ar taip yra dėl mūsų? Nerimą keliantis atsakymas - galbūt.

Saugumas ir slegiantis Saddamo totalitarizmo palikimas nebėra pagrindinė problema. Yra kur kas blogiau. Pasirodo, laisvė ir demokratija gali lemti daugelį problemų - mūsų vertybės, ne mūsų nuodėmės, gali kenkti Irakui.

Irakas yra pirmųjų garsiųjų prekybos centrų gimtinė. Ninevija, Babilonas, chaldėjų Ūras - tie miestai buvo it dabartinis Niujorkas, Tokijas, Londonas. Štai kodėl mes žinome jų pavadinimus. Tai buvo reikšmingi miestai, kurie paliko didelį įspūdį Biblijos autoriams. Bagdadas buvo prekybinio tinklo, nusidriekusio nuo Indijos vandenyno iki Viduržemio jūros, centras. Irake taip pat glūdi 115 mlrd. barelių naftos atsargos, kurios užima ketvirtą vietą pasaulyje.

Per beveik 30 metų visiškos netvarkos valdant Saddamui, abu šie palikimai buvo iššvaistyti. Tarptautinės sankcijos prispaudė ekonomiką tik prie minimalaus išgyvenimo, bet net ir tada Saddamas skyrė daugybę pinigų siaubingoms karo operacijoms ir rūmams. Didžioji dalis infrastruktūros Irako naftos gavybai buvo primityvi ir nepataisoma. Atėjus audrų sezonui eksportas smunka, nes Basra, didžiausias Irako uostas, neturi reikiamų priemonių dideliems tanklaiviams per aukštas bangas išvesti. Šalis netenka didžiulio kiekio gamtinių dujų, nes neturi priemonių jų surinkti ir transportuoti iš naftos gavybos vietų. Kol šie įrenginiai nebus pagerinti, visi planai išgauti 6 mln. barelių per dieną išliks saldžia vizija. Irako naftos gavyba lieka ties 2,5 mln. barelių dienos norma - maždaug to paties lygio kaip prieš invaziją. Bendrojo vidaus produkto kitimą iš esmės lemia tik naftos kainos augimas.

Lemia tik naftos kaina

Gerai, kad nafta apskritai išgaunama, o jos didelė kaina leidžia vyriausybei kompensuoti trūkumus kitose srityse. Pasak ekspertų, ekonomikai kasmet reikia sukurti maždaug 250 tūkst. naujų darbo vietų, kad būtų galima įdarbinti jaunus žmones. Geri metai, kai nafta brangi ir tos darbo vietos sukuriamos. Blogi metai - kaip 2006-aisiais, kai priežiūros ir kapitalo investicijos buvo smarkiai sumažėjusios. "Irako ministrai sėdėjo tamsoje, nes nebuvo pinigų lemputėms, bet niekas nebuvo išvarytas iš darbo ir nebuvo karpomos pensijos", - sako F.Gunteris.

Pusė darbo jėgos tiesiogiai arba netiesiogiai dirba nacionalinei vyriausybei, o dar 20 proc. neturi darbo. "Irakiečiai įsitikinę, jog tikras darbas yra tik vyriausybinis. Jis geriau mokamas, teikia geresnes garantijas, darbuotojų negali atleisti, o darbo intensyvumas mažesnis nei privačiame sektoriuje", - teigia ekonomistas. Pasak F.Gunterio, esant mažesnei nei 40 dolerių už barelį kainai vyriausybė atsidurs keblioje padėtyje: negalės sumokėti algų ir pensijų.

Kažkas negerai, jei pusė geriausių darbų - vyriausybiniai. Net tokie stiprūs socialdemokratai kaip švedai neišsisuka be plataus privataus sektoriaus. Irakiečiams ypač reikia kaip nors sumažinti būtinybę laikyti naftos kainas aukštas. Deja, dauguma Irako fabrikų - merdinčios valstybinės įmonės. Šaliai net sunku padėti cemento pramonės, būtinos atkuriant naftos gavybos infrastruktūrą, pagrindus.

Tomas Boxas, konsultantas, rengęs siūlymus pirkti akcijas kelioms valstybės valdomoms cemento firmoms, sako, kad procesas be galo sudėtingas. Irako firmos susiduria su stipria konkurencija iš kitų šalių, kurios turi geresnį elektros ir kuro tiekimą, būtiną krosnių veikimui palaikyti. Užsienio firmos gali būti linkusios nustatyti labai žemas kainas, kad neleistų iškilti konkurentams iš Irako. Vienas didžiausių sunkumų nustatant Irako fabrikų vertę yra tas, kad nė vienas jų šiuo metu nedirba. Įmonės, peršančios siūlymus, privalo pateikti visą kapitalą ir savo patirtį. Jos taip pat turi išlaikyti darbuotojų skaičių. Jei darbuotojas išeina iš darbo ar miršta, vyriausybė tikisi, kad jis bus pakeistas, nes aprūpinimas darbu yra pagrindinis politinis prioritetas, laikomas svarbiausiu ne tik garantuojant valdžios perrinkimą, bet ir apsaugant valstybę nuo grįžimo į chaosą.

Irako bankininkystės sektorius labai neišplėtotas, o dėl kreditų reitingavimo trūkumo paskolos apskritai neteikiamos, išskyrus žmonėms, norintiems vyriausybės ar banko darbuotojams palikti nešiojamą užstatą - juvelyrinius dirbinius.

Tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas - kritiškai svarbus. Kita vertus, užsienio firmoms galima atleisti už jų visišką nenorą investuoti. Įmonės gali turėti dešimteriopą darbuotojų perteklių. Kas blogiau, prasta apskaita neleidžia nustatyti, kiek iš jų yra nereikalingi arba "vaiduokliai", kurie pasirodo tik atsiimti algos. Kol kas vyriausybė sugebėjo privatizuoti tik kelias firmas, kurių norėjo atsikratyti.

Režimą pakeitė korupcija

Galbūt reikia laiko, kad pamirštumėte 30 metų blogo valdymo. Tačiau F.Gunteris atmeta šią beveik laimingą mintį pačioje jos užuomazgoje. Jo teigimu, JAV invazija, per kurią buvo sugriautas centralizuotas Saddamo režimo aparatas, davė pradžią "verslo korupcijai". Aukšto rango "Baath" partijos narių grobuoniškumui aiški hierarchija suteikė nuspėjamumą ir stabilumą - visai kaip penktojo dešimtmečio Čikagoje, kai visada buvo aišku, kas turi būti papirktas.

Provokuojančiame 1990-ųjų straipsnyje "Verslas: produktyvus, neproduktyvus ir destruktyvus" Nobelio premijos laureatas Williamas Baumolas iškėlė mintį, kad visuomenė visada turi gana pastovų verslininkų kiekio santykį "tuo atveju, jei verslininkais laikysime žmones, kurie išradingai ir sumaniai kuria dalykus, pridedančius jiems turtų, jėgos ir prestižo". Jų sumanumo panaudojimas priklauso nuo ekonomikos teikiamų paskatų. Ten, kur sistema apdovanoja produktyvią veiklą, jie kuria verslus, o kur daugiausia galimybių teikia agresija ir korupcija, jie pelnosi iš visuomenės. Atrodo, kad Irake nuo invazijos pradžios susiformavo blogiausia paskatų sistema visame pasaulyje. Pasak F.Gunterio, vyriausybės pareigūnai rungiasi tarpusavyje dėl įstatymų vykdymo ir kyšių gavimo, o tai smaugia privatų sektorių ir stabdo permainas.

Pašalinus totalitarinį režimą ir nesukūrus institucijų, kurios palaiko rinkas, padarinys gali būti korupcija, dar labiau persmelkianti ir visa ardanti nei pakeistasis režimas.

Irakas turi labiausiai regione išsilavinusią darbo jėgą, užtektinai vandens didelio masto žemės ūkiui plėtoti ir daug naftos. Jo silpna, problemiška ir jauna demokratija galiausiai gali virsti privalumu. Kaip teigia Alejandro Salas iš "Transparency International", kad ir kokia netobula būtų demokratija - ji reikalauja iš politikų atsakomybės rinkėjams. Jei rinkėjams bus teikiama informacija apie vyriausybės veiklą ir jie įtikės, kad yra verti daugiau, pokyčiai netruks ateiti. Nors nėra visiškos paralelės, panašūs procesai pasireiškė Brazilijoje ir Čilėje, kurios prieš porą dešimtmečių gyveno valdomos autoritarinio režimo. Anot anekdotinių pranešimų, į Meksiką iš JAV grįžę imigrantai, įpratę prie gerai funkcionuojančių pilietinių institucijų, galbūt skatina didesnį vyriausybės atsakomybės ir skaidrumo poreikį.

Irako emigrantai kuria verslus tokiose vietose kaip Jordanija. Jie turi žmogišką ir finansinį kapitalą, be galo būtiną Irako verslui - jei tik pavyktų įtikinti juos sugrįžti. Tačiau norint sumažinti jų baimę, reikia turėti veikiančias institucijas, kurių Irake tiesiog nėra. Nors visi žmonės, su kuriais kalbėjau, buvo ganėtinai optimistiški, nė vienas neatrodė labai užtikrintas. Tie, kurie palaikė invaziją, galėtų pasvajoti, kad mes būtume turėję daugiau tokio pesimizmo dar tik rengdamiesi karui. Deja, šiuo metu mes Amerikoje negalime daryti nieko, tik mėgdžioti kylantį Irako verslininką: išleisti daugiau pinigų, sukaupti truputėlį vilties ir laukti.

 

Vertė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"