TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kai norint gero užvaldoma valstybė

2010 02 11 0:00
Ložės P2 emblema.

Tai, kad grupė žmonių, įsitikinusių, jog nori gero savo valstybei, po kurio laiko pasijunta visagaliais ir imasi neteisėtos veiklos, nėra naujas dalykas. Anksčiau ar vėliau, paprastai po skaudžių pamokų, jie demaskuojami, nes jų veikla neatitinka visuomenės interesų. Lietuvoje jie ironiškai vadinami "valstybininkais", nors šis žodis turi teigiamą prasmę. Italijoje tai buvo masonai, priklausę liūdnai pagarsėjusiai ložei P2.

1981 metais buvo atskleista, kad Italijoje veikia Licio Gelli vadovaujama slapta masonų ložė "Propaganda Due", trumpai vadinama P2. Ji siekė pertvarkyti Italijos politinę sistemą į labiau autoritarinį režimą, prisidengusi kova su vis didėjančia komunistų įtaka. Šalyje kilo didžiulis skandalas, nes į P2 veiklą buvo įsitraukę slaptųjų tarnybų vadovai, įtakingi politikai, garsūs verslininkai, aukšti karininkai ir žiniasklaidos atstovai. P2 sąraše buvo ir Silvio Berlusconi pavardė, nors jis tuomet dar tik didino savo populiarumą ir įtaką įkūręs televizijos kanalą "Canale 5". 1981 metų gruodį Italijos parlamentas išformavo šią ložę paskelbdamas, kad tokių slaptų organizacijų veikla yra nelegali. Tačiau nė vienam P2 nariui atskirai kaltinimai taip ir nebuvo pareikšti.

S.Berlusconi teko teisintis

Ėmęsis politinės veiklos S.Berlusconi aiškino, kad jis priklausė P2 labai trumpai ir "tik tuomet, kol dar nebuvo kilęs skandalas", kad jis net neįmokėjo stojimo mokesčio. Tačiau toks tvirtinimas kertasi su parlamentinės komisijos, sudarytos ištirti ložės veiklai, surinktais įrodymais. Komisija išsiaiškino, kad S.Berlusconi priklausė P2 nuo 1978 metų ir kad jo stojimo įnašas sudarė 100 000 lirų. Nors būsimasis Italijos premjeras už priklausymą ložei buvo pasmerktas, jis nesėdo į kalėjimą, kaip ir kiti P2 nariai.

Neseniai duodamas interviu P2 galva L.Gelli pasidžiaugė, kad tapęs Italijos premjeru S.Berlusconi visiškai įgyvendino P2 sudarytą planą. Verta prisiminti, kad tarp svarbiausių to plano punktų buvo teisėtvarkos ir žiniasklaidos kontrolė, taip pat Italijos švietimo sistemos pajungimas. Perėmęs 5 iš 6 nacionalinių televizijos kanalų S.Berlusconi šiandien naudoja televiziją savo interesams duodamas žmonėms taip trokštamų "duonos ir žaidimų". Taip anksčiau darė tik Romos imperatoriai.

"Propaganda Due" atsiradimas

P2 buvo įkurta dar 1877 metais Turine. Tuomet ši organizacija vadinosi "Propaganda Massonica". Šiai ložei priklausė politikai ir vyriausybės pareigūnai, taip pat Pjemonto aristokratai. Benito Mussolini režimas buvo uždraudęs Italijoje masonų veiklą, bet jų atgimimą po Antrojo pasaulinio karo lėmė Amerikos įtaka. Kai didžiausia Italijos masonų ložė "Grande Oriente d'Italia" nutarė suregistruoti visas ložes, "Propaganda Massonica" pavadinimas buvo pakeistas į "Propaganda Due", trumpai P2. Tačiau iki 1960 metų šios ložės veikla buvo apmirusi, įvyko vos keli susirinkimai. Viskas pasikeitė 1966 metais, kai P2 ėmė vadovauti L.Gelli, tapęs laisvuoju masonu vos prieš dvejus metus.

Kovodami už laisvą mintį masonai ėmė kovoti ir su komunizmu, nes visame pasaulyje stiprėjanti jo įtaka jiems kėlė didelį nerimą. 1971 metais Didysis magistras Lino Salvini skyrė L.Gelli užduotį - reorganizuoti P2. Šis pasiėmė sąrašą "miegančių narių", t. y. tų, kurie nedalyvaudavo ložės ritualuose, ir per juos ėmė gaivinti organizacijos veiklą, įtraukdamas į ją ir šalies elitą. Kitų ložių masonai L.Gelli veikla nesižavėjo, tačiau jis sustiprino savo įtaką finansuodamas Didžiojo magistro rinkimus. Po to, kai 1981 metais šalies parlamentas pasmerkė P2, Masonų tribunolas nutarė ją išformuoti. L.Gelli vadovaujama ložė buvo paskelbta už įstatymo ribų, tačiau nė vienas jos narys nenukentėjo.

Netikėtas demaskavimas

Italijos prokurorai aptiko P2, tirdami bankininko Michele Sindonos veiklą po to, kai žlugo jo vadovaujamas bankas ir paaiškėjo, kad jis turi ryšių su mafija. 1981 metų kovą L.Gelli viloje Arece buvo rastas sąrašas su 962 pavardėmis, tarp kurių buvo labai garsių valstybės veikėjų, įtakingų politikų, aukštų karininkų, įskaitant ir trijų Italijos slaptųjų tarnybų vadovus, vardai. Į tą sąrašą buvo įrašytas ir S.Berlusconi, taip pat paskutinio Italijos karaliaus sūnus princas Victoras Emmanuelis.

Kilus skandalui Italijos premjeras Arnaldo Forlani, kurio pavardė taip pat buvo sąraše, nurodė sudaryti parlamentinę komisiją. Jai vadovauti buvo paskirta krikščionė demokratė Tina Anselmi. Dėl P2 įtakos kilusiam skandalui vis labiau įsiplieskiant, A.Forlani buvo priverstas atsistatydinti, kartu atsistatydino ir visa vyriausybė.

1982 liepą Romos Fiumicino oro uoste L.Gelli dukters lagamine su dvigubu dugnu buvo rasti du dokumentai - "Memorandum sulla situazione italiana" (Memorandumas apie padėtį Italijoje) ir "Plano di rinascita democratica" (Demokratinio atgimimo planas), kurie pripažinti P2 politine programa. Sprendžiant iš šių dokumentų, svarbiausi Italijos priešai buvo komunistų partija ir profsąjungos. Profsąjungos turėjo būti izoliuotos, o sudarytas kompromisas tarp krikščionių demokratų premjero Aldo Moro ir komunistų partijos, tuomet didžiausios Vakarų Europoje ir antros pagal dydį Italijoje, išardytas.

Taip paaiškėjo, kad L.Gelli tikslas buvo sukurti naują šalies politinį ir verslo elitą, kuris vestų Italiją į dešinę demokratinės autoritarinės valdymo formos link ir būtų sudaryta antikomunistinė vyriausybė. Ši P2 parengta programa buvo korupcinė. Joje buvo rašoma: "politinės partijos, laikraščiai ir profsąjungos gali būti pasitelktos ekonominiams ir finansiniams veiksmams. Ne didesnės kaip 30-40 mln. lirų sumos turėtų užtekti parinkti žmonėms, kurie likdami ištikimi savo idealams užimtų svarbiausius postus ir perimtų kontrolę."

P2 įtaka valstybei

Iki šiol ložės P2 įtaka vertinama skirtingai. Vieni jos narius mato kaip reakcingą šešėlinę vyriausybę, pasirengusią perimti šalies valdymą, jeigu rinkimus laimėtų komunistai, kiti mano, kad tai tik nedori karjeristai, norėję dar labiau sustiprinti savo įtaką pasiremiant svarbiais ryšiais. Tačiau niekas negali paneigti fakto, kad P2 veikla susijusi su daugybe negražių skandalų.

1977 metais P2 perėmė svarbiausio Italijos dienraščio "Corriere della Sera" kontrolę. Tuo metu laikraštis turėjo finansinių sunkumų ir negalėjo grąžinti redaktoriaus Piero Ottone paimtos paskolos. Kadangi šis žmogus buvo nepriimtinas valdančiajai krikščionių demokratų partijai, dienraščio savininkė - leidykla "Rizzoli" - sudarė sandorį su L.Gelli. Jis paėmė pinigų iš Vatikano banko, kuriam vadovavo lietuvių kilmės amerikietis Paulas (Paulius) Marcinkus, ir grąžino paskolą. P.Ottone buvo išmestas, o dienraštis pasuko į dešinę.

1980 metais "Corriere della Sera" išspausdino televizijos pokalbių šou laidų vedėjo Maurizio Costanzo, kuris taip pat priklausė P2, pokalbį su L.Gelli, kuriame jis aiškino, kad reikia perrašyti Italijos konstituciją, kad šalis virstų golistine prezidentine respublika. Įdomu buvo ir tai, kad į klausimą, ką jis pats norėtų joje daryti, P2 vadovas nesikuklindamas atsakė: "Tampyti virvutes."

Kai 1980 metais rugpjūčio 2 dieną Bolonijos traukinių stotyje buvo įvykdytas teroro aktas, per kurį 85 žmonės žuvo, o daugiau kaip 200 buvo sužeista, P2 nariai L.Gelli ir slaptosios tarnybos vadovas Pietro Musumeci buvo pasmerkti už tai, kad bandė nukreipti policijos tyrimą klaidinga kryptimi.

1982 metais, kai žlugo didžiausias Milano bankas "Banco Ambrosiano", o jo vadovas Roberto Calvi buvo rastas pasikoręs po Londono tiltu (vėliau paaiškėjo, kad tai žmogžudystė), P2 vėl atsidūrė dėmesio centre. Paaiškėjo, kad bankas nešvariais pinigais finansavo P2 ir jos narius.

1981 metais Šveicarijos banko UBS filiale Lugane buvo rastas dar vienas svarbus dokumentas, vėliau gavęs pavadinimą "Protezione account" (Protezione sąskaita). Iš jo paaiškėjo, kad naftos ir dujų kompanijos ENI prezidentas Florio Fiorini per R.Calvi pervedė 7 mln. dolerių Italijos socialistų partijos lyderiui Claudio Martelli remdamasis socialistų premjero Bettino Craxi (1983-1987) garantija.

Tikrasis šių pinigų pervedimo tikslas paaiškėjo tik po 12 metų - 1993-iaisiais, kai Italijoje prasidėjo "švarių rankų" kampanija prieš politinę korupciją. Tais pinigais buvo atsidėkota už paskolą, kurią išrūpino socialistų lyderis, gelbėdamas "Banco Ambrosiano". Taip pat sklandė gandai, kad prie to buvo prisidėjęs ir tuometis teisingumo ministras C.Martelli. Prasidėjus tyrimui, ministras atsistatydino.

Slaptosios ložės uždraudžiamos

T.Anselmi vadovaujama parlamentinė komisija padarė išvadą, kad P2 buvo slapta kriminalinė organizacija, turėjusi ir tarptautinių ryšių, pavyzdžiui, su Argentina (L.Gelli buvo artimas Juano Perono draugas) ir su kai kuriais CŽV agentais. Komisijos ataskaitoje buvo rašoma, kad P2 veikla "užteršė politinį tautos gyvenimą, padarė įtaką valstybės institucijų veiklai, vadovaudamasi projektu, kurio tikslas buvo sunaikinti mūsų demokratiją".

Parlamentas priėmė ir specialų įstatymą, uždraudžiantį "slaptas ložes". Didžioji masonų ložė "Grande Oriente d'Italia", nubausta už tai, kad atskiri jos nariai turėjo ryšių su P2, atsiribojo nuo L.Gelli ložės. Vėliau buvo priimti dar keli įstatymai, uždraudžiantys valstybės pareigūnams, pirmiausia, karininkams, dalyvauti slaptų organizacijų veikloje. Tiesa, šie įstatymai buvo apskųsti Europos Žmogaus Teisių Teismui, jis iki šiol savo sprendimo nepaskelbė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"