TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kaip galima išgelbėti eurą

2012 05 10 6:00

Euro įvedimas buvo lemtinga klaida, nors bendra valiuta ir gali išlikti, jei Europa sugebės išsiaiškinti tikrąsias krizės priežastis ir susitaikys su dar didesne infliacija. Taip mano Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas, parašęs naują knygą "Pamirškite krizę". Ji turėtų pasirodyti gegužės viduryje. Tuo metu portalas "Spiegel Online" paskelbė elektroninės ekonomisto knygos "Išeitis iš krizės" ištrauką, kuri turėtų būti įdomi ir LŽ skaitytojams.

Jau apie 60 metų Europa vykdo unikalų eksperimentą: mėgina suvienyti karo sudraskytą žemyną pasitelkdama ekonominę integraciją,  kad taip praskintų kelią taikai ir demokratijai. Visam pasauliui rūpi, kad šis projektas pavyktų, ir visi patirs nuostolių, jeigu jis žlugs. Vieningos Europos idėja paaiškina ir šių dienų požiūriu lemtingą žingsnį - bendros valiutos įvedimą. Europos elitas buvo taip susižavėjęs mintimi sukurti stiprų vienybės simbolį, kad gerokai perdėjo euro pranašumus ir numojo ranka į visus įspėjimus apie trūkumus.

Praeityje Pietų Europos šalys mokėjo gerokai didesnes palūkanas už paimtas paskolas nei Vokietija, nes investuotojai reikalavo priedo už galimą valiutų nuvertėjimą, taip pat valstybės bankroto riziką. Įvedus eurą priedų už riziką nebeliko - Ispanijos, Italijos ir net Graikijos paskolos staiga buvo prilygintos saugiems Vokietijos kreditams. Netikėtai Pietų Europos šalys gavo galimybę skolintis pigiau. Todėl prasidėjo nekilnojamojo turto bumas, greitai virtęs spekuliacijų burbulu.

Bumą palaikė kapitalo įplaukos, tad ėmė kilti atlyginimai: per pirmuosius dešimt metų, kai buvo įvestas euras, Pietų Europoje darbo užmokestis (alga nustatoma pagal darbo našumą) padidėjo 35 proc., tuo metu Vokietijoje - tik apie 9 procentus. Dėl to vis mažėjo Pietų Europos pramonės gaminių konkurencingumas. Šio proceso pasekmė - nuolat augantis daug užsienio kapitalo pritraukusių šalių užsienio prekybos deficitas.

Europoje tebevyrauja įsitikinimas, kad krizė prasidėjo dėl neatsakingo ekonomikos valdymo. Šiuo metu tam galima paprieštarauti  pasitelkus Graikijos pavyzdį. Graikijos istorija - sudėtinga. Airija, priešingai, prieš krizę turėjo perteklinį biudžetą ir nedidelę valstybės skolą. Ispanijos ekonomika taip pat buvo perteklinė, o skolos mažos. Tačiau dauguma Europos atsakingųjų asmenų, pirmiausia -vokiečių politikų, Europos centrinio banko (ECB) vadovų ir pasaulio finansų politikos formuotojų, kaip poterius kartoja didžiai iliuzinius teiginius ir nesutrinka net girdėdami juos paneigiančius tvirčiausius įrodymus. Jiems patinka įvilkti problemą į moralinį apvalkalą: krizės apimtos valstybės nusidėjo ir dabar turi atgailauti. Bet tai visiškai netikęs mėginimas spręsti žemyno problemas.

Pats euras sukėlė krizę

Tiesą sakant, Europos, o ypač euro zonos, padėtis nėra tokia bloga. Tačiau Europa - ne visuma. Ją sudaro valstybės, turinčios savo ūkį (nes nėra bendros ekonomikos politikos) ir darbo rinką (nes ribotas darbuotojų mobilumas). Šioms šalims trūksta vieno - savos valiutos, ir būtent tai sukėlė krizę.

Pažvelkime į Ispaniją, Europos krizės simbolį, ir trumpam atidėkime  valstybės ekonomikos klausimą. Didžiausia ispanų problema, nulemianti ir visas kitas, - išlaidų bei kainų mažinimas. Juk Ispanija ir kitos krizės apimtos euro zonos valstybės neturi savo valiutos. Vadinasi,  norėdamos sumažinti savo išlaidas, jos turi iškęsti ilgą masinio nedarbo fazę, o nedarbas gana didelis, todėl galima karpyti atlyginimus.

Paprastai valstybės atsikrato savo skolų derindamos infliaciją su ekonomikos augimu, nes tai padeda mažinti tikrąsias skolas. Kadangi euro zonos šalys negali eiti šiuo keliu, jos pasmerktos ilgiems defliacijos ir stagnacijos metams. Todėl jau nebestebina investuotojų klausimas, ar Pietų Europos tautos nori ir gali grąžinti visas savo skolas.

Trys žingsniai išsigelbėjimo link

Ar nereikėtų Europos Sąjungai patarti žengti žingsnį atgal ir grįžti prie nacionalinių valiutų? Nebūtinai.

Pirmiausia, Europa turi sustabdyti panikos atakas. Paprasčiausias sprendimas būtų Europos centriniam bankui supirkti euro zonos valstybių skolas.

Antra, šalims, negalinčioms sustabdyti užsienio prekybos deficito, būtinos tinkamos priemonės konkurencingumui atgauti. Kraštams, turintiems didelį užsienio prekybos perviršį, derėtų sau iškelti trumpalaikį tikslą - intensyviai skatinti prekių iš Europos užsienio paklausą.

Pagaliau, trečia, šioms valstybėms vertėtų palaikyti vidutinę 3-4 proc. infliaciją, kad didelį užsienio prakybos deficitą turinčioms šalims nebūtų primesta brangiai kainuojanti defliacija. Taigi reikia ekspansyvios ECB pinigų politikos ir konjunktūros programos Vokietijai bei kelioms kitoms mažesnėms valstybėms.

ECB maloniai stebina nuo tada, kai jo ankstesnį prezidentą prancūzą Jeaną-Claude'ą Trichet pakeitė italas Mario Draghi, kuris ryžtingai atmeta galimybę supirkti krizės apimtų šalių paskolas. Tačiau pro užpakalines duris jis padarė daugiau ar mažiau tą patį - paskelbė, kad ECB teikia neribotus kreditus privatiems bankams, kaip garantiją pripažindamas Europos valstybių skolas.

Vis dėlto daugiausia problemų patiriančios šalys - Graikija, Portugalija ir Airija - yra atskirtos nuo privataus kapitalo rinkos. Jos gali naudotis tik specialiais "troikos" - stiprių Europos valstybių, ECB ir Tarptautinio valiutos fondo - kreditais.

Ekonomika nėra moralinė pasakėčia

Deja, "troika" duoda ir per mažai, ir per vėlai. Be to, deficitą turinčios šalys už tuos kreditus privalo nedelsdamos įgyvendinti drakoniškas taupymo priemones ir didinti mokesčius. Bet šios priemonės, kad ir kokios žiaurios būtų, nepadeda pasiekti pageidaujamo tikslo, nes dėl jų traukiasi ekonomika ir mažėja iš mokesčių gaunamos pajamos. Net nebandoma kurti aplinkos, kurioje deficitą patiriančios valstybės vėl taptų konkurencingos.

Regis, dauguma Europos politikų nusprendė "sugraikinti" istoriją, nes mano, jog ne tik Graikija, bet ir kitos deficito alinamos šalys patiria sunkumų tik dėl savo neatsakingos ekonominės politikos. Esą jei problema buvo švaistymas, sprendimas turi būti - taupymas. Taip ekonomika traktuojama tarsi kokia moralinė pasakėčia, tiesa, turinti papildomą posūkį: didžiosios dalies nuodėmių, už kurias baudžiamos krizę išgyvenančios valstybės, jos net nėra padariusios!

Parengė RIMA KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"