TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kaip išsaugoti draugystę su Kinija?

2011 01 07 0:00
Z.Brzezinskis apie JAV ir Kinijos vadovų susitikimo svarbą kalbėjo ir Brukingso institute.
AFP/Scanpix nuotrauka

Sausio 19 dieną Vašingtone turi vykti Kinijos prezidento Hu Jintao susitikimas su JAV prezidentu Baracku Obama. Apie šio vizito svarbą ir reikšmę savo nuomonę dienraštyje "The New York Times" išdėstė vienas garsiausių pasaulio politikų, buvęs prezidento Jimmy Carterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis.

Šį mėnesį rengiama Kinijos prezidento H.Jintao viešnagė Vašingtone bus svarbiausias aukščiausio lygio JAV ir Kinijos lyderių susitikimas nuo Dengo Xiaopingo istorinio vizito, įvykusio daugiau kaip prieš 30 metų, laikų. Taigi jo apsilankymas turės būti šis tas daugiau nei standartinis apsikeitimas pagarbos žodžiais. Vizitas turėtų nustatyti santykius tarp dviejų valstybių, vis žadančių viena su kita glaudžiau bendradarbiauti.

Gerai prisimenu Dengo vizitą, nes tada dirbau patarėju nacionalinio saugumo klausimais. Jis vyko sovietų ekspansijos metais, kai JAV ir Kinija pabandė suvienyti pastangas, kad tam pasipriešintų. Kinijos vadovo apsilankymas davė pradžią jau tris dešimtmečius trunkančiai Kinijos ekonominei transformacijai, kurią palengvino nauji diplomatiniai ryšiai su JAV.

Prezidento H.Jintao vizitas vyksta nusistovėjus kitokiam politiniam klimatui. Jaučiamas didėjantis netikrumas dėl dvišalių santykių, taip pat susirūpinimas dėl Kinijos geopolitinių siekių Azijoje. Visa tai meta šešėlį artėjančiam susitikimui.

Pastaraisiais mėnesiais abiejose šalyse netrūko polemikos dėl ekonominės politikos, prieštaraujančios tarptautinėms taisyklėms. Abi valstybės kaltino viena kitą siekiant savanaudiškų tikslų. Ilgalaikiai skirtumai tarp to, kaip Amerika ir Kinija suvokia žmogaus teises, ypač išryškėjo paskyrus 2010 metų Nobelio taikos premiją Kinijos disidentui.

Be to, kiekviena šalis nejučia tapo įtaresnė kitos atžvilgiu. Vašingtono sprendimas padėti Indijai branduolinės energetikos srityje dar labiau pakurstė įtampą. Kinija ėmė remti Pakistano norą plėsti savo branduolinės energetikos potencialą. Menamas nepakankamas Pekino susirūpinimas dėl Šiaurės ir Pietų Korėjų susirėmimo davė pagrindą

pradėti jaudintis dėl šios valstybės politikos Korėjos pusiasalyje. Kaip Amerikos vienašališkumas sukelia kai kurių jos draugų pasipriešinimą, lygiai taip ir Kinija turėtų atkreipti dėmesį, kad kartais šalies pozicija verčia nerimauti kaimynes. Jei abi valstybės imtų vis labiau viena kitą demonizuoti, tai būtų blogiausia pasekmė tiek ilgalaikiam Azijos stabilumui, tiek Amerikos ir Kinijos tarpusavio santykiams. Tačiau noras pasukti šiuo keliu tikriausiai didės, nes šalys turi vidaus problemų.

Jungtinių Valstijų vidaus apsivalymo poreikis tam tikru požiūriu yra mokestis už 40 metų trukusį šaltąjį karą, nors iš dalies jis kyla ir dėl to, kad pastaruosius 20 metų JAV nekreipė dėmesio į augančias vidaus problemas. Mūsų silpnėjanti infrastruktūra - tai tik vienas simptomų, rodančių, jog pamažu slystame atgal į XX amžių.

Tuo metu Kinija stengiasi susidoroti su perkaitusia ekonomika naudodamasi savo nelanksčia politine sistema. Kai kurie Kinijos komentatoriai peikia per ankstyvą šalies džiūgavimą dėl vidinės transformacijos ir globalaus vaidmens. Kinijos lyderiai, rimtai besilaikantys Karlo Marxo klasikos, turėtų dar kartą perskaityti Stalino pranešimą partijai, pavadintą "Apsvaigę nuo laimėjimų". Jame perspėjama dėl "tuštybės ir pasipūtimo nuotaikų".

Po 30 bendradarbiavimo metų JAV ir Kinija neturėtų krūpčioti kilus tiesmukai diskusijai dėl abipusių skirtumų. Šioms valstybėms derėtų pagaliau suprasti, kad jos viena kitai reikalingos. Negebėjimas susivienyti ir išplėsti bendradarbiavimo pakenktų ne tik abiem tautoms, bet ir visam pasauliui. Nė viena šalis neturėtų tikinti savęs, kad išvengs žalos, kurią gali padaryti didėjantis tarpusavio priešiškumas, - abi privalo suprasti, jog krizė, kilusi vienoje valstybėje, pakenks ir kitai.

Kad vizitas taptų labiau simboliškas, prezidentams B.Obamai ir H.Jintao reikėtų pasistengti, jog būtų priimta bendra deklaracija dėl istorinio produktyvaus JAV ir Kinijos bendradarbiavimo, o joje numatyti principai, kurie padėtų to laikytis. Deklaracijoje turėtų būti vadovaujamasi mintimi, kad Amerikos ir Kinijos bendradarbiavimas yra platesnė misija nei nacionalinis naudos siekis. Šis bendradarbiavimas turėtų būti grindžiamas XXI amžiaus globalios beprecedentės tarpusavio priklausomybės moraliniu imperatyvu.

Deklaracija galėtų duoti pradžią procesui, kuris nulemtų bendrus politinius, ekonominius ir socialinius tikslus. Reikėtų atvirai pripažinti, kad yra tam tikrų nesutarimų, ir pabrėžti, jog šalys siekia susiaurinti jų ribas. Deklaracija turėtų kreipti dėmesį tik į potencialius pavojus abipusio susirūpinimo srityse ir įpareigoti abi valstybes labiau konsultuotis bei glaudžiau bendradarbiauti, kad šito nebūtų.

Iš esmės tokia chartija turėtų sukurti sistemą, kuri padėtų išvengti ne tik to, kas kai kuriais atvejais tampa priešiška konkurencija, bet ir išplėstų realų JAV bei Kinijos bendradarbiavimą. Taip susiklostytų derami santykiai tarp dviejų didžių tautų, kurios turi stulbinamai skirtingą istoriją, identitetą, kultūrą ir kurioms istoriškai lemta suvaidinti globalų vaidmenį.

 

Vertė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"