TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kaip išvengti JAV ir Kinijos šaltojo karo?

2011 01 28 0:00
Į Vašingtoną atvykęs Kinijos prezidentas H.Jintao susitiko ir su H.Kissingeriu.
AFP/Scanpix nuotrauka

Vašingtone vykusių Baracko Obamos ir Kinijos prezidento Hu Jintao derybų reikšmę dienraštyje "The Washington Post" įvertino diplomatas ir Nobelio taikos premijos laureatas Henry A.Kissingeris, 1973-1977 metais ėjęs JAV valstybės sekretoriaus pareigas.

Prieš sausio 19 dieną prasidėjusį abiejų šalių lyderių susitikimą buvo stengtasi išspręsti daug problemų, kad derybos vyktų sklandžiai. Vadovams teko atsižvelgti ir į abiejų šalių elito, kuris akcentuoja konfliktą, o ne bendradarbiavimą, nuomonę.

Daugelis kinų, kuriuos sutinku vyriausybėje ir už jos ribų, įsitikinę, kad JAV stengiasi suvaldyti Kiniją ir apriboti jos augimą. Amerikos strategai kreipia dėmesį į augančią Kinijos ekonominę galią ir stiprėjančią jos kariuomenę.

Turi būti imtasi priemonių, kad abi šalys neanalizuotų savaime išsipildančių pranašysčių. Globalizacijos prigimtis ir moderniųjų technologijų galimybės verčia JAV ir Kiniją veikti visame pasaulyje. Tarp jų kilęs šaltasis karas verstų kitas valstybes rinktis vienos kurios pusę, o tai sukeltų nesutarimus kiekvieno regiono viduje, kai visapusiško globalaus sprendimo reikalauja tokios problemos kaip branduolinis sodrinimas, aplinkosauga, energetika ir klimato kaita.

Konfliktas nėra prigimtinė tautos įsitvirtinimo savybė. JAV - geriausias XX amžiaus pavyzdys, kad šalis gali pasiekti aukštumų neįsiveldama į konfliktą su tuo metu lyderiaujančiomis valstybėmis. Dažnai minimas vokiečių ir anglų konfliktas taip pat nebuvo neišvengiamas. Neapgalvota ir provokuojanti politika suvaidino didelį vaidmenį paverčiant Europos diplomatiją žaidimu, kuriame vieni laimi kitų sąskaita.

Tokiu keliu neturėtų pasukti JAV ir Kinijos santykiai. Daugumoje sričių abi valstybės bendradarbiauja adekvačiai, tačiau joms trūksta visa apimančios tarpusavio sąveikos koncepcijos. Per šaltąjį karą bendradarbiavimą užtikrina bendras priešas. Iš daugybės problemų, su kuriomis susiduria pasaulis, kenčiantis nuo politinių, ekonominių ir technologinių kataklizmų, dar neiškilo bendra koncepcija. Tai nėra paprasta, kadangi nacionalinius tikslus būtina pakreipti taip, kad susiformuotų globalinės tvarkos vizija.

Šioje srityje nei JAV, nei Kinija patirties neturi. Abi šalys laiko savo nacionalines vertybes unikaliomis, todėl mano, kad visi kiti natūraliai turi jų siekti. Dviejų išskirtinumo versijų suderinimas ir yra didžiausias iššūkis dvišaliuose valstybių santykiuose.

Tikintys savo išskirtinumu amerikiečiai mano, jog natūralu, kad kitos visuomenės priimtų jų vertybes. Dauguma kinų savo krašto kilimą laiko ne iššūkiu Amerikai, o grįžimu prie įprastos tvarkos, kai Kinija buvo pranašesnė. Anomalija jie laiko pastaruosius 200 metų, kai jų valstybė buvo santykinai silpna, o ne dabartinį jos atsigavimą.

Istoriškai Amerika elgėsi taip, lyg galėtų dalyvauti arba pasitraukti iš tarptautinių reikalų kada tik panorėjusi. Kai Kinija save vadino Viduriniąja karalyste, valstybių suverenumo lygybės idėja dar nebuvo gimusi. Iki XIX amžiaus Kinija su užsienio valstybėmis elgėsi kaip su įvairių kategorijų vasalais. Ji niekada nebuvo susidūrusi su panašaus didumo šalimi tol, kol ją izoliavo Europos armijos. Kinijoje užsienio ministerija buvo įkurta tik 1861 metais, tačiau tik reikalams su kolonializmo šalininkais tvarkyti.

Amerika visada manė, kad daugumą problemų galima įveikti, o Kinija tikėjo, jog galima išspręsti tik porą problemų. JAV mano, kad problemas reikia spręsti, o Kinija taikstosi su prieštaravimais, netikėdama, jog jie įveikiami.

Amerikos diplomatai veikdami vieningai ir ryžtingai siekia specifinių rezultatų, o Kinijos derybininkai procesą laiko politinių, ekonominių ir strateginių elementų deriniu ir siekia sprendimų ilgą laiko tarpą. Patekę į akligatvį JAV derybininkai nerimsta ir tampa nekantrūs, o kinai akligatvius laiko neišvengiamu derybų mechanizmu. Amerikos derybininkai atstovauja visuomenei, kuri niekada neišgyveno nacionalinės katastrofos, išskyrus Pilietinį karą, kuris nėra laikomas tarptautiniu įvykiu, o Kinijos diplomatai nepamiršta šimtmečius trukusio pažeminimo, kai užsienio kariaunos reikalavo duoklės iš suklupusios Kinijos. Todėl kinų lyderiai labai jautriai reaguoja į bet kokias nuolaidas ir yra linkę JAV atkaklumą laikyti pagarbos trūkumu.

Geras skirtumų pavyzdys - Šiaurės Korėja. Amerika yra susikoncentravusi į branduolinių ginklų sodrinimo sustabdymą šioje šalyje, o Kinija tik pabrėžia giminingumą, nes dėl to jai gali tekti nerimauti tik tolimoje perspektyvoje. Šiuo metu Kinija labiau nerimauja dėl galimos maišaties, kuri kils, jeigu pastangos užkirsti kelią sodrinimui suardys Šiaurės Korėjos režimą. Amerika ieško konkretaus specifinės problemos sprendimo, o Kinijai ji tik vidurinis tarpusavyje susijusių ir niekada nesibaigsiančių iššūkių taškas. Tikram progresui reikalinga platesnio masto diplomatija.

Amerikiečiai dažnai kreipiasi į Kiniją, kad ši pademonstruotų "tarptautinio atsakingumo" jausmą, pateikdama konkrečių problemų sprendimą. Tačiau siūlymas įrodyti savo sąžiningumą Kiniją tik erzina, nes ji mano ir taip besitaikanti prie narystės tarptautinėje sistemoje, kurią kuriant ji nedalyvavo.

Amerikos siekį laikytis pragmatinės politikos Kinija vadina tik didelių problemų dalimi. Iš tiesų Amerika bando surasti loginį paaiškinimą kontroliuojamai Kinijos vidaus politikai ir tuo remdamasi kurti bendrą strategiją Kinijai sulaikyti.

Nusistovėjusi pasaulinė tvarka yra tai, pagal ką procese dalyvaujančios šalys gali tikrinti viena kitą. JAV ir Kinijos santykiuose svarbiausias supratimas, kad nė viena valstybė niekada negalės valdyti kitos, o tarpusavio konfliktas tik išsekins jas abi. Ar egzistuoja koncepcinės ribos dabartinei realybei išreikšti? Ramiojo vandenyno bendruomenės koncepcija galėtų tapti organizaciniu XXI amžiaus principu, kuris užkirstų kelią blokų formavimuisi. Tam reikalingas konsultacinis mechanizmas, leidžiantis formuluoti bendrus ilgalaikius tikslus ir koordinuoti abiejų šalių pozicijas tarptautinėse konferencijose.

Bendras abiejų valstybių tikslas turėtų būti tokių pagarbos ir bendradarbiavimo tradicijų sukūrimas, kad būsimi vadovai būtų suinteresuoti bendrai kurti augančią pasaulio tvarką.

 

Vertė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"