TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kaip kapitalizmas išgyveno krizę

2010 08 11 0:00
Šiuo metu F.Fukuyama yra Hopkinso universiteto tarptautinės politinės ekonomikos profesorius bei Tarptautinės plėtros programos direktorius. Be to, jis pirmininkauja ir žurnalo "The American Interest" redakcijos tarybai.
LŽ archyvo nuotrauka

Kadaise Franciso Fukuyamos esė "Istorijos pabaiga" sukrėtė pasaulį. O ką autorius apie tai mano po dvidešimties metų? Į tai jis atsakė straipsnyje rugpjūtį išspausdintame specialiame savaitraščio "Newsweek" numeryje.

Baracko Obamos administracijos vadovas Rahmas Emanuelis neva yra pasakęs, kad niekada nereikėtų praleisti krizės. Nors ir nederėtų taip lengvabūdiškai kalbėti apie ūkio nuosmukį, dėl kurio milijonai žmonių neteko darbo, R.Emanuelis yra teisus, teigdamas, kad vadovai dažniausiai nesugeba priimti sunkių sprendimų, nebent juos priverčia neišvengiami pavojai. Per Volstrito krizės įkarštį pavojus slypėjo visur: visame pasaulyje stingo kredito rinkos, bendrovės negavo kreditų, kad galėtų sumokėti darbuotojams ir tiekėjams, žaibiškai smuko akcijų kursai. Krizė, prasidėjusi antrinėje JAV nekilnojamojo turto rinkoje, greitai išplito po didžiausius Volstrito investicinius bankus, o iš jų - po visą pasaulį. 2008-ųjų ketvirtą ketvirtį pasaulinės ekonomikos augimas staiga pasuko priešinga linkme, o didinga globalizacijos sistema susiūbavo. Britų dienraštis "The Financial Times" net paskelbė seriją straipsnių su rubrika "Kapitalizmo ateitis", tarsi visi pasaulinės sistemos pamatai būtų ėmę klibėti.

Tačiau nors tuo metu kilo daugybė pavojų, drauge atsivėrė ir puikių galimybių. Vienas didžiausių investicinių bankų "Lehman Brothers" ir draudimo milžinė AIG žlugo per patį JAV prezidento rinkimų kampanijos įkarštį, tuo atverdami B.Obamai kelią į Baltuosius rūmus. Krizė atskleidė daugybę Amerikos įsisenėjusių struktūrinių problemų, įskaitant nestabiliai aukštą, skolų palaikomą vartojimą, nefinansuotus ilgalaikių pašalpų įsipareigojimus, neaugančias viduriniosios klasės pajamas bei prastai reguliuojamą finansinį sektorių, pavertusį Volstritą milžinišku kazino.

Naujasis prezidentas ir demokratai žadėjo kitokią politiką: ryžtingai užbaigti Ronaldo Reagano erą ir atkurti pašlijusius JAV santykius su likusiu pasauliu. Manyta, kad laimėjęs rinkimus B.Obama elgsis kaip Franklinas D.Rooseveltas, kuris į valdžią atėjo per Didžiąją depresiją ir paskelbė "Naująjį kursą" šaliai pertvarkyti.

Tačiau po pirmųjų B.Obamos metų pavojaus nebeliko, o kartu ir noro pertvarkyti šalį. Stebėtina, kaip mažai prieškrizinis pasaulis pasikeitė. Skubiai pertvarkius Federalinio rezervo banko ir iždo politiką pavyko išvengti krizės peraugimo į 1930 metų tipo krachą. Nors nedarbo lygis liko nepakeliamai aukštas, gausu atsigavimo ženklų, o vartotojai ir įmonės atgauna pasitikėjimą. Kitoms valstybėms pasisekė dar geriau - Kinija, Pietų Korėja, Brazilija ir kitos šalys neatsidžiaugia puikiu eksporto šuoliu.

Tačiau ploti dar ne laikas. Net geros naujienos ne visada būna visiškai geros. Jei taip greitai pasireiškė atsigavimas, krizė buvo nepakankamai bloga, nes neprivertė JAV ir viso pasaulio imtis ilgalaikių sprendimų, kurių verkiant reikėjo. Liūdna, bet dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad žmonės įsisenėjusį požiūrį ir įpročius keičia tik labai skaudžiomis aplinkybėmis.

Geriausias pavyzdys - Kongresas, nusprendęs, jog reikėtų sugriežtinti Volstrito reguliavimą tam, kad didieji bankai negalėtų imtis tokios rizikos, kuri galėtų nusmukdyti visą ūkį. Niekas neužaštrino "per didelių, kad žlugtų" problemos, kuri ir sukėlė krizę. Bankai "Goldman Sachs", "JP Morgan Chase" ir dauguma rizikos draudimo fondų jau uždirba pinigus kaip senais laikais ir nusisamdė legionus lobistų, kurie blokuotų naujas jiems nepatinkančias taisykles.

Geros naujienos iš užsienio

JAV mažai kas pasikeitė. Taip pat ir likusiame pasaulyje. Tačiau leiskite suabejoti, ar tai labai gerai. Per pastaruosius tris dešimtmečius rinka grįstas augimas ir globalizacija ištraukė iš skurdo šimtus milijonų žmonių. Su šiuo augimu išplito ir demokratinė valdymo forma. Faktas, kad krizė prasidėjo Volstrite, pasaulinio kapitalizmo širdyje, kelia pavojų, kad rinka ir atvirumu grindžiama tarptautinė sistema gali tapti nepriimtina. Taip jau buvo atsitikę per Didžiąją depresiją, kai supanikavusios vyriausybės ėmė statyti prekybinius barjerus ir devalvuoti valiutas, taip pailgindamos žmonių kančias bei praskindamos kelią Hitleriui ir Stalino kolektyvizacijai.

Šį kartą taip neatsitiko. Kinija ir Indija - du nauji augantys veikėjai - neatsižadėjo atviros rinkos, padėjusios joms greitai augti. Sukilti prieš globalizaciją ir amerikietiškąjį kapitalizmą galėjo tokie veikėjai kaip Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas ir Irano Mahmoudas Ahmadinejadas. Bet jie tai bandė daryti dar prieš prasidedant krizei, o kritus naftos kainoms susirūpino, kaip išlaikyti savo ūkį. Prieš krizę sekėsi ir Rusijai, bet jai prasidėjus visi pamatė, ant kokio supuvusio pamato laikosi šios šalies valdžia ir Maskva atsisakė dalies savo lankstumo. Vis dėlto dauguma tautų išvengė protekcionistinės 1930-ųjų politikos su lozungu "nuskurdink savo kaimynę". Kitaip tariant, nepaisant Volstrito nusikaltimų, pasaulyje vis dar dominuoja sveiko proto ekonominės idėjos ir lieka nepažeista atvira ekonomika, nes nacionalizmo ir netolerancijos demonai tik trumpam buvo sukėlę baimę.

Krizė turėjo netgi gerų pasekmių. Pavyzdžiui, G20 pakeitė G8, todėl balso teisę gavo augančių rinkų žaidėjai (Kinija, Indija, Brazilija), buvo priverstas prisiimti naujų įsipareigojimų jau ne toks arogantiškas Tarptautinis valiutos fondas bei įvestas finansinis reguliavimas. Tačiau išliko struktūrinis globalinės ekonomikos disbalansas (kinai ir kitos rytų Azijos valstybės per daug taupo ir per mažai vartoja, o amerikiečiai elgiasi priešingai). Užtat atsirado forumas, kuriame šias problemas galima spręsti.

Tai, žinoma, nereiškia, kad pasaulyje jau giedra. JAV vis dar turi neišsprendžiamų problemų: blogėjanti padėtis Afganistane, branduolinė Irano programa. Persų įlankoje išliekantis karinės konfrontacijos pavojus gali sukelti gilią pasaulinę recesiją. Tačiau šios problemos tokios pat keblios tiek esant krizei, tiek be jos.

Blogos naujienos namuose

Dėl praėjusią žiemą kilusios panikos atsirado du dideli, bet trumpalaikiai įstatymų paketai - JAV finansų gelbėjimo ir fiskalinio skatinimo. Jeigu šių įstatymų būtų laikomasi, JAV įgyvendintų tai, ką B.Obama žadėjo per savo rinkimų kampaniją - kad visos partijos kartu kovos su ilgalaikėmis problemomis. Teoriškai nėra neišsprendžiama nė viena kebli JAV problema - Sveikatos priežiūros reforma, socialinės apsaugos, finansinio reguliavimo ir pamatinė visuomenės sutartis suvienytų amerikiečius kaip tautą. Tačiau reikia suvokti, kad ne visi gaus tai, ko nori. Finansų krizė turėjo tapti visus sukrečiančiu šaltu dušu, o tai būtų atvėrę kelią nacionaliniam pokalbiui. Tačiau šokiruojančiai greitai buvo sugrįžta prie iki krizės egzistavusios poliarizacijos.

Abi pusės nusipelnė kritikos. 2008 metų pergalę B.Obamos administracija suvokė kaip plataus masto įsipareigojimą ir valstybė ėmė kištis kone visur, pradedant Volstritu ir baigiant automobilių pramone ir sveikatos priežiūra. Neaišku, ar tai buvo teisinga, bet B.Obama tikrai suklydo manydamas, kad visuomenė tai palaiko. B.Obama nelaimėjo rinkimų mobilizuodamas rinkėjus - jo pergalę lėmė žmonių šlykštėjimasis George'u W.Bushu ir respublikonais. Todėl jis ir nesulaukė palaikymo savo ambicingoms socialinėmis programoms, tai rodo sparčiai krintantys jo reitingai.

Dešinieji dar labiau užsispyrė. Finansų krizė nepaskatino respublikonų persvarstyti R.Reagano eros tiesų, nors silpnas reguliavimas ir mokesčių mažinimo sukeltas biudžeto deficitas - jo palikimas, tapęs krizės priežastimi. Dar daugiau - jei pasiseks išmušti B.Obamą iš vėžių ir pateikti jo administraciją kaip silpną ir neefektyvią, respublikonų taktika priešintis kiekvienai B.Obamos iniciatyvai gali jiems būti naudinga politiškai. Tik vargu, ar tai naudinga valstybei. Amerikai reikia ne sąstingio, bet konsensuso ir ryžtingų veiksmų. Pralaimėję rinkimus respublikonai ėmė atakuoti žmogų, o ne jo politiką, todėl B.Obama tapo trečiuoju prezidentu iš eilės, kurio išrinkimo teisėtumu abejoja nedidelė, bet garsiai besireiškianti gyventojų dalis.

Tolima perspektyva

Dar per anksti prognozuoti, kokios bus ilgalaikės krizės pasekmės. Nors šiandien trūksta pokyčių, tai nereiškia, kad jų nebus ateityje, nes Amerika nenorės prarasti savo galios. JAV atsigauna daug lėčiau nei Kinija, Indija ar Brazilija, tačiau amerikiečiai beatodairiškai leidžia pinigus ir pasikliauja užsieniečių noru naudoti dolerį. Krizė tik perkėlė skolos naštą nuo privačių asmenų ant valstybės pečių (per du metus valstybės skola padidėjo 50 proc. ir augs toliau). Tai kelia pavojų JAV augimui ir dolerio, kaip rezervinės valiutos, stabilumui.

Anksčiau JAV stiprybės pamatą sudarė Amerikos visuomenės patrauklumas - ne tik jos materialinė gerovė, bet ir sveika, gyvybinga, gebanti spręsti problemas demokratija. Amerikiečiai tradiciškai didžiuojasi tuo, kad palyginti su europiečiais yra pragmatiški. Bėda ta, kad amerikiečių požiūris į pasaulį - neįtikimai ideologiškas ir nelankstus. Net finansų krizė jo nepaveikė. Todėl ateityje Amerika turės problemų.

Išvertė Kristupas VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"