TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kaip kapitalizmas žudo demokratiją

2010 02 23 0:00
D.Reichas ragina visuomenę pradėti mąstyti, kad ji galėtų apsiginti.
LŽ archyvo nuotrauka

Buvęs JAV darbo ministras Robertas B.Reichas, vienas garsiausių intelektualų, šiuo metu dėsto viešąją politiką Berklio universitete. Šis straipsnis yra jo knygos "Supercapitalism: The Transformation of Business, Democracy, and Everyday Life" ("Superkapitalizmas: verslo transformacija, demokratija ir kasdienis gyvenimas") santrauka.

Laisva rinka turėjo mus atvesti į laisvą visuomenę. Tačiau išpūsta globalinė ekonomika ėmė naikinti piliečių įtaką demokratinėse valstybėse, todėl sveiki atvykę į pasaulį, kur pinigai yra aukščiau už visuotinę gerovę, o valdžia perdavė vairą verslininkams.

Tai turėjo būti dangiška porelė - kapitalizmas ir demokratija, ideologiniai ramsčiai, galintys atnešti negirdėtą klestėjimą į šį pasaulį ir pastaraisiais dešimtmečiais išgyvenę pakilimą. Globalinis kapitalizmas triumfuoja visur. Dauguma tautų tapo vieningos, integruotos ir stiprios globalinės rinkos dalimi. Pakilimą išgyveno ir demokratija, juk prieš tris dešimtmečius laisvi rinkimai vyko tik trečdalyje pasaulio šalių. Buvo manoma, kad klestint vienam klestės ir kitas, tačiau šiandien demokratijos ir kapitalizmo keliai ima skirtis. Pastarasis išgyvena pakilimą, tačiau demokratija sunkiai juda į priekį. Kinija, numačiusi tapti trečiąja kapitalistine valstybe po JAV ir Japonijos, turi laisvą rinką, tačiau neturi politinės laisvės. Dauguma ekonomiškai sėkmingų valstybių, pradedant Rusija ir baigiant Meksika, yra demokratiškos tik "ant popieriaus". Jas vargina tos pačios problemos, kokios sukaustė ir amerikietiškąją demokratiją ir dėl kurių valstybė tapo nepajėgi reaguoti į piliečių rūpesčius - to daryti neleidžia pašėlusio ekonominio augimo padrąsintos korporacijos bei elitas.

Žinoma, demokratija yra kai kas daugiau, nei laisvi ir sąžiningi rinkimai. Tai sistema, skirta siekti tikslų, kai piliečiai yra vieningi ir remiama visuotinė gerovė. Nors atvira rinka ir lėmė klestėjimą daugelyje šalių, ją lydi dideli algų ir turto skirtumai, sumažėjusi darbo sauga ir globalinis atšilimas. Demokratija sukurta taip, kad piliečiai galėtų konstruktyviai spręsti būtent tokias problemas, tačiau daugelį Europos, JAV ir Japonijos piliečių apima bejėgiškumo jausmas, nors vartotojai ir investuotojai mano turintys daugiau galios nei anksčiau. Trumpai tariant, nė viena demokratinė valstybė efektyviai nekovoja su šalutiniu kapitalizmo poveikiu.

Tai nėra kapitalizmo trūkumas. Šioms dviem jėgoms pasklidus po pasaulį, ėmėme pro pirštus žvelgti į jų atsakomybę, taip nevykdydami savo demokratinių pareigų. Bendrojo vidaus produkto (BVP) didinimas tapo vieninteliu kapitalizmo tikslu. Jam ėmus stebėtinai gerai reaguoti į žmonių, kaip vartotojų norus, demokratija nesugeba vykdyti savo pagrindinės funkcijos - siekti gerovės, augimo ir lygybės. Demokratija, užuot leidusi piliečiams bendrai skirstyti BVP ir rengti jį reguliuojančias taisykles, šį darbą vis labiau perleidžiama rinkai. Todėl reikia žūtbūt apibrėžti ribą tarp globalinio kapitalizmo ir demokratijos, t. y. tarp ekonominio žaidimo ir jo taisyklių. Jeigu kapitalizmo tikslas - leisti korporacijoms veikti kaip įmanoma agresyviau, tai piliečių tikslas - užkirsti kelią tokiai praktikai tapti taisykle kasdieniame gyvenime.

Verslo kaina

Žmonės mąsto dvejopai - kaip vartotojai ir investuotojai, nes nori sėkmingų sandorių ir didelio pelno, teikiamo globalinės ekonomikos. Tačiau jiems nepatinka dėl to atsirandančios socialinės pasekmės, todėl linkstama kaltinti korporacijas, nors iš tiesų tokie nemalonūs sandoriai sudaromi su savimi. Juk ekonominių problemų šaknys žinomos - darbuotojai priversti dirbti už mažesnes algas ir socialines garantijas, įmonės nusikrato įsipareigojimų ir virsta globalinio tiekimo tinklais, vadovai gauna beprotiškas algas iš dažnai niokojančios aplinką pramonės.

JAV diskusijos dėl ekonominių pokyčių vyksta tarp dviejų stovyklų: norinčiųjų neliečiamos rinkos ir tų, kurie gina savo darbo vietas bei siekia išsaugoti bendruomenę. Užuot bandę sumažinti globalizacijos kirčius, kompensuoti praradimus nelaimėliams ar sulėtinti pokyčių greitį, amerikiečiai stoja į kovą. Vartotojai ir investuotojai išlošia beveik visada, o piliečiai tegali protestuoti prieš amerikietiškų įmonių pardavimą užsieniečiams. Tai vidinio konflikto tarp mumyse slypinčio vartotojo ir piliečio požymis.

Taip yra ne tik JAV. Neseniai sudrebinusi Europą korporacijų restruktūrizacijos banga sumažino darbo saugumą ir socialinę gerovę. Europiečiams tenka rinktis iš kelių dalykų - privačios globalinio kapitalizmo naudos ir augančių socialinių išlaidų. Štai 2001 metais europiečiams pasirinkus pigesnes alternatyvas, automobilių koncernas "DaimlerChrysler" patyrė didelių nuostolių. Tuomet generalinis direktorius Dieteris Zetsche panaikino 26 tūkst. darbo vietų ir uždarė 6 gamyklas. Netgi pelningos įmonės pajuto spaudimą tapti efektyvesnėmis. 2005 metais "Deutsche Bank" vienu metu pranešė, kad pelnas išaugo 87 proc. ir kad naikinama 6400 darbo vietų. 1200 darbo vietų buvo perkelta į valstybes, kur mažesni atlyginimai. Šiandien Europos vartotojams ir investuotojams sekasi kaip niekada gerai, tačiau darbas tampa vis labiau nesaugus, auga nelygybė, o piliečiai pareikšti nuomonę tegali boikotais ir streikais.

Japonijoje daugelis kompanijų atsisakė "tarnybos iki pensijos", sumažino darbuotojų skaičių ir išlaidas. Howardas Stringeris, pirmasis ne japonų kilmės "Sony" vadovas, jau po kelių vadovavimo mėnesių pareiškė, kad atleis 10 tūkst. darbuotojų (apie 7 proc. darbo jėgos). Žinoma, kai kurie vartotojai ir investuotojai gavo iš to naudos (2006 metais Japonijos akcijų rinka pasiekė aukščiausią lygį per pastaruosius 14 metų), tačiau daugybė japonų neteko darbo. Visuomenėje, kuri kadaise didžiavosi, jog visa tauta "yra vidurinioji klasė", vis aiškesni turto ir pajamų skirtumai. 1999-2005 metais privatus kapitalas be taupymo padvigubėjo nuo 12 iki 24 proc., o gyventojai pasijuto bejėgiai. Kaip ir dauguma laisvųjų pasaulio valstybių, Japonija priėmė globalinį kapitalizmą su pernelyg nualinta demokratija ir nesugeba išvengti blogų laisvosios rinkos padarinių.

Kitame politinio spektro gale - link kapitalizmo krypstanti Kinija (išvis be demokratijos). Tai gera žinia tiems, kurie investuoja į šią valstybę, tačiau jie turėtų nepamiršti socialinių padarinių. Kinijoje nežmoniškai padidėjo nelygybė. Naujasis verslo elitas, įsikūręs milžiniškose aptvertose vilose, siunčia savo vaikus mokytis kitapus vandenyno. Tuo tarpu į Kinijos miestus plūsta iš kaimų valstiečiai, greitai paskęstantys skurde ir bedarbystėje. Žmonės pakeisti tokią situacija gali tik riaušėmis, kurios paprastai numalšinamos jėga.

Tačiau piliečiai, gyvenantys demokratinėse valstybėse, nėra taip suvaržyti. Jie gali keisti žaidimo taisykles, kad kaina visuomenei būtų ne tokia didelė. Tačiau vis daugiau atsakomybės paliekama privačiam sektoriui su jų lobistais ir ryšių su visuomene ekspertais, manant, kad nežinia kokia įgimta moralė ar korporacinis pilietiškumas privers siekti bendro gėrio, nors verslas siekia tik saugoti savo pelną.

Žaidimo taisyklės

Kodėl kapitalizmas triumfuoja, o demokratija silpnėja? Demokratija labai nukraujavo, nes įmonės, dėl didėjančios konkurencijos ieškančios tarptautinių investuotojų ir vartotojų, investuoja didžiules sumas į lobistus ir net ėmė duoti kyšius aukštiems valstybės pareigūnams, siekdamos palankesnių įstatymų, kurie suteiktų konkurencinį pranašumą prieš varžovus.

Korporacijos kuria ne tik savo pačių taisykles, joms patikima ir tam tikra socialinė atsakomybė. Politikai giria įmones, kai šios elgiasi "atsakingai", arba prakeikia jas, jei to nedaro. Vis dėlto kapitalizmo paskirtis yra geri vartotojų ir investuotojų sandoriai. Firmų vadovai nėra įgalioti išlaikyti pelno ir visuomenės gerovės pusiausvyrą. Tokius klausimus turi spręsti tautai atstovaujanti demokratija. Teigiant, kad įmonės yra moralios ir turi socialines pareigas, visuomenės dėmesys nukreipiamas nuo jų kuriamų įstatymų ir taisyklių.

Panaši ir korporacijų labdara. Vykstant tarptautinio kapitalizmo konkurencinei kovai, įmonės aukoja tik tiek pinigų, kiek šie per ryšius su visuomene padidina jų pelną. Akcininkai investuoja ne tam, kad pinigai būtų panaudoti labdarai, o tam, kad gautų pelną. Norintieji būti geradariais patys aukoja pasirinktą sumą. Tačiau žmonės žavisi labdaringa įmonių veikla ir todėl jomis pasitiki.

Iliuzija, kad korporacijų ekonominė sėkmė įpareigoja vykdyti tam tikras socialines pareigas, nukreipia visuomenės dėmesį nuo demokratijos pareigos nustatyti joms žaidimo taisykles ir taip užtikrinti visuotinę gerovę. Vienintelis būdas pilietiškumui nugalėti vartotojiškumą - tai įstatymai bei taisyklės, investicijas paverčiančios ne tik socialiniu, bet ir asmeniniu pasirinkimu. Pavyzdžiui, darbo kodekso pokyčiai leistų darbuotojams išsiderėti geresnes sąlygas, bet tuomet augtų prekių ir paslaugų kaina. Vartotojui tai nelabai patiktų, tačiau pilietis manytų, kad tai teisinga. Nedidelis akcijų prekybos mokestis truputį sumažintų kapitalo judėjimą, bet duotų visuomenei daugiau laiko adaptuotis besikeičiančioje aplinkoje - mano pensija gali šiek tiek sumažėti, tačiau aš kaip pilietis tai suprantu. Išplėstas nedarbo draudimas, suderintas su darbo užmokesčio draudimu ir profesiniu mokymu, palengvintų globalizacijos pakirstų darbuotojų likimą.

Demokratijos paskirtis - pasiekti tikslus, kurių negalime pasiekti individualiai. Bet demokratija negali to daryti, kol įmonės naudojasi politikais, kad išlaikytų ar pagerintų savo padėtį, o visuomenė negali rasti kompromiso tarp ekonomikos augimo ir socialinių problemų, tokių kaip darbo vietų naikinimas, didėjanti nelygybė ir klimato kaita. Rezultatas - vartotojų ir investuotojų interesai pasidaro svarbesni už bendrus interesus.

Dauguma mūsų esame vartotojai ir investuotojai (bent jau netiesioginiai), todėl turime siekti geriausių įmanomų sandorių, nes taip mes dalyvaujame pasaulinėje rinkos ekonomikoje. Bet tas privatus pelnas paprastai turi visuomeninę kainą. Tad gyventieji demokratinėse valstybėse privalo įsidėmėti, kad jie yra piliečiai, turintys galimybę sumažinti visuomenines sąnaudas, paliekant prekių ir paslaugų kainas kiek įmanoma mažesnes. Tai galėsime padaryti tik tada, kai suprasime savo, kaip piliečių, vaidmenį. Pirmasis žingsnis - pradėti aiškiai mąstyti.

Išvertė Kristupas VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"