TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kaip nematoma šalis sudrebino pasaulį

2010 03 30 0:00
Lietuvos nepriklausomybės 20-ųjų metinių minėjimas A.Lucasui tapo proga išdėstyti savo požiūrį.
AFP/Scanpix nuotrauka

Po kovo 11-osios Vakarų spaudoje pasirodė nemažai publikacijų, skirtų mūsų nepriklausomybės 20-mečiui. Vieną jų - iš įtakingojo savaitraščio "The Economist" siūlome LŽ skaitytojams. Nors šis straipsnis nepasirašytas, akivaizdu, kad jo autorius Edwardas Lucasas, kuriam simpatijos Lietuvai netrukdo išlaikyti objektyvumą. Pirmoji diena

Žemės drebėjimai gali siaubingai pakeisti kraštovaizdį, tačiau geopolitiniai - gali atnešti nuostabių rezultatų. Kai vėlyvą 1990 metų kovo 11 dienos vakarą LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai nubalsavo atkurti savo šalies nepriklausomybę, šis seisminis smūgis sugriovė Sovietų Sąjungą, atnešdamas laisvę ar bent jau galimybę ją išsikovoti penkiolikai naujų valstybių. Lietuva sugrįžo į žemėlapį, iš kurio buvo išbraukta po prievartinės sovietų aneksijos 1940 metais.

Širdį gelianti parlamente surengta paroda primena sovietų priespaudą - žudynes, trėmimus, kolektyvizaciją, priverstinį ateizmą ir negailestingą propagandą. Ji iliustruoja ir ryžtą priešintis. Ypač jaudina Gulago lietuvių sukurti nacionalinės vėliavos spalvų suvenyrai. Vėliavos turėjimas, jau nekalbant apie senojo nacionalinio himno giedojimą, buvo prilygintas kriminaliniam nusikaltimui. Tačiau toji vėliava kartu su Latvijos ir Estijos vėliavomis išliko Amerikos departamento fojė per visą sovietų okupacijos laikotarpį. Amerika, kaip ir beveik visos Vakarų valstybės, niekada nepripažino Baltijos valstybių įtraukimo į Sovietų Sąjungą. Dėl to saujelė diplomatų mirštančiose ambasadose, ypač Vašingtone, Vatikane ir Didžiojoje Britanijoje, išsaugojo savo diplomatinį statusą ir išdavinėjo pasus, kuriuos Lietuvos emigrantai nešiojosi didžiuodamiesi, nors ir retai galėjo jais pasinaudoti.

Žlugus Sovietų Sąjungai, iškilo senoji Lietuva: nei išnykusi, nei užmiršta, tiesiog buvusi palaidota. Kilo milžiniškos manifestacijos prieš sovietų okupantus. Iš Sibiro grįžo politiniai kaliniai. Atsirado nepriklausoma žiniasklaida, ėmusi griauti praeities melus ir propagandą. 1989-ųjų pabaigoje komunistų partija nusigręžė nuo savo vadovų Maskvoje ir atsiskyrė. Per Aukščiausiosios Tarybos rinkimus Sąjūdžio kandidatai sutriuškino konkurentus. Kovo 11-ąją, praėjus vos parai nuo pirmojo posėdžio sušaukimo, buvo atkurti prieš karą buvusios valstybės simboliai ir nuplėšti kūjai bei pjautuvai nuo įėjimų į pastatus. Išorinio pasaulio nuostabai, išrinkti deputatai nedelsdami paskelbė, kad atkuria prieš karą buvusią Lietuvos Respubliką.

Jei viskas būtų pakrypę į blogąją pusę, tie vyrai ir moterys būtų nukentėję pirmieji. Kai kurie iš jų gimė Sibire, jų tėvai ten atsidūrė dėl to, kad buvo prieškarinės Respublikos pareigūnai. Bet nors šis žingsnis ir buvo labai drąsus, buvo neaišku, ką jis reiškė praktiškai. Lietuva neturėjo nei pinigų, nei valstybinių institucijų, nei patirties, nei kuo apsiginti. Vis dar buvo pavojingas KGB, įsikūręs pastate, kur kažkada buvo gestapo štabas. Lietuvos valdžios galia priklausė nuo to, ar sovietų kariuomenė liks barakuose. Iš pradžių tik keli medžiokliniai šautuvai ir smėlio maišai gynė parlamentą. Prie Lietuvos sienų tebestovėjo sovietai. Visiems norintiesiems ją kirsti reikėjo SSRS vizos. Bet buvo ir viena išimtis. Kovo 28 dieną man pavyko patekti į šalį gavus Lietuvos vizą Nr. 0001. Vizos Nr. 0002 teko laukti daugiau kaip metus, kol 1991-ųjų rugpjūtį žlugo Sovietų Sąjunga.

Sveikinimai 20-mečio proga slėpė faktą, kad tuomet pasaulis nepriklausomybės paskelbimą sutiko ne su džiaugsmu, o atsargiai, net su siaubu. Dauguma valstybių stengėsi ne paremti pamirštų valstybių donkichotišką laisvės siekimą, o išlaikyti valdžioje priešų apsuptą Michailą Gorbačiovą. Griuvus Berlyno sienai Vokietija atsargiai derėjosi dėl suvienijimo sąlygų, kurios priklausė nuo sovietų.

Užsieniečiai patarė Baltijos valstybėms žaisti lėtai ir atsargiai, likti autonominėmis Sovietų Sąjungos, kurioje dominavo "glasnost" ir "perestroika", respublikomis, o ne siekti neįmanomo tikslo - atkurti valstybingumą. Kaip per iškilmingą minėjimą pasakė pirmasis atkurtos šalies vadovas Vytautas Landsbergis: "Jie pasiūlė kalėjimo režimo reformą, tačiau mes visai nenorėjome būti kalėjime."

Vis dėlto rizika atsipirko. Vos po 14 mėnesių nepavykęs pučas Maskvoje Sovietų Sąjungą pavertė griuvėsiais. Kremliuje M.Gorbačiovą pakeitė Borisas Jelcinas, siekęs Rusijos nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos. Beveik per naktį Baltijos valstybės vėl atsirado žemėlapyje, tarsi Atlantida iškilusios iš jūros gelmių ir paprašiusios jas priimti į Jungtines Tautas.

Antroji diena

Parlamentas virto visų iškilmių centru. Jame ir vyriausybėje daug aukštų postų vis dar užima žmonės, pasižymėję kovoje už nepriklausomybę. Dabar jie atrodo mažiau pavargę ir sunerimę, taip pat gražiau apsirengę. Prastus sovietų eros akinius pakeitė elegantiški dizainerių akiniai, burnoje - spindintys balti dantys. Išnyko pilki batai ir baltos kojinės, o nušiurę poliesterio kostiumai atsidūrė toje pačioje istorijos šiukšliadėžėje kaip ir pati Sovietų Sąjunga.

Tomis dienomis Aukščiausiojoje Taryboje tvyrojo cigarečių dūmų, prakaito, pigių sovietinių kvepalų (tikriausiai, vartotų litrais) bei valgykloje troškintų kopūstų ir virtos arbatos kvapai. Visa tai išnyko kartu su savadarbiais pastatą juosusiais gynybos įtvirtinimais, pastatytais lego kaladėlių stiliumi iš didelių surenkamų gelžbetonio blokų, paimtų iš netoliese buvusios statybvietės. Darbams vadovavo paslaptingas ir energingas amerikietis, apie kurį sklido gandai, kad jis buvo karinės statybos inžinierius. Įtvirtinimai turėjo virsti minų lauku. Ženklas "Stop - minos!" buvo parašytas tik lietuviškai - kalba, kurią puolantys rusų kareiviai vargiai būtų supratę.

Tų dienų parlamento sargybiniai - nervingi, netvarkingi ir turintys tik elementarius ginklus - sudarė branduolį to, kas vėliau virto Lietuvos ginkluotosiomis pajėgos ir saugumo tarnyba. Tik abiem organizacijoms trūksta tvarkos. Sumažintos gynybos išlaidos leidžia Lietuvos kariuomenei atlikti savo pareigą Afganistane, bet ne apginti šalį - tai siutina estus, vis dar skiriančius gynybai NATO reikalaujamus 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Dabar Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, NATO rengia gynybos planą ir šiemet planuoja dideles sausumos pratybas. Tačiau svetimšalių noras ginti Baltijos regioną esant kraujo praliejimo rizikai gali išgaruoti, jei vietiniai terodys tokį mažą ryžtą prisidėti.

Saugumo sistemoje vyksta kova tarp VSD (didelės politinės sistemos) ir vadinamųjų "valstybininkų" (karingos, gerai organizuotos vyresniųjų vadovų ir patarėjų grupės). Šie "valstybės vyrai" suvaidino pagrindinį vaidmenį 2004 metais nušalinant išrinktą prezidentą Rolandą Paksą, dėl tariamų jo ryšių su rusų žvalgyba bei organizuotu nusikalstamumu, o šiuo metu yra įsivėlę į skandalą dėl galimo slapto CŽV kalėjimo Vilniaus priemiestyje. Lietuvos pareigūnų nelaimei gandai apie šį kalėjimą atėjo iš Amerikos, nors tai nebuvo pernelyg didelė paslaptis. Amerikiečiai pastatą įsigijo per ofšorinę kompaniją Panamoje, susijusią su labai neįprastais statybos darbais, ir paprašė elektrikų jame pakeisti elektros įtampą į įprastą Amerikoje - 110 V. Tai tas pats kaip užkabinti neoninę iškabą "CŽV - jūsų saugumas mūsų rankose". Akivaizdžiau nebūna. Tačiau Lietuva tebėra labai proamerikietiška valstybė, ir daugeliui atrodo, kad artimiausio sąjungininko bjaurus pokštas mažai kam įdomus.

Kai kurie valstybininkai stojo prieš teismą dėl piktnaudžiavimo valdžia, kiti buvo išsiųsti dirbti į tolimas šalis. Nors valstybininkai pernelyg išpuiko, jie vis dar gerbiami (ne mažiau ir užsienyje) už intelektą bei patriotizmą. Tačiau kai kurie jų pajuto prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri po rinkimų nedelsdama ėmėsi partvarkyti žinybą, kerštą. Ji taip pat siekia sustiprinti ryšius su didžiosiomis Europos valstybėmis - Vokietija, Prancūzija ir Rusija.

Tačiau labiausiai nerimą sukėlė detektyvas, susijęs su tariamu vyresniojo VSD pareigūno Vytauto Pociūno nužudymu Baltarusijoje 2006 metų rugpjūčio 23 dieną. Šeimos ir draugų manymu, jo iškritimas pro langą susijęs su pastangomis užbėgti už akių tyrimui dėl VSD. Iškilo gausybė sąmokslo teorijų, įskaitant homoseksualų intrigas, rusų įsikišimą ir didžiulę korupciją. Kiti mano, kad V.Pociūną nužudė rusai arba baltarusiai, siekdami pasėti sumaištį šalyje. Jei tai tiesa, jiems iš tiesų pavyko. Net praėjus trejiems metams ši istorija Lietuvoje sieja nepasitikėjimą ir net baimę.

Trečioji diena

Šventiniai renginiai prie Lietuvos parlamento paliko ponią Grybauskaitę neįprastoje padėtyje - užkulisiuose. Kaip buvusi Europos pareigūnė ji yra tarsi politinė pašalietė, veikianti prieš vyrukų, užvaldžiusių viešąjį šalies gyvenimą, klubą. Neturėdama politinės paramos ji privalo išlaikyti aukštus reitingus. Daugeliui lietuvių patinka jos drąsa, tiesumas bei nepriekaištingas įvaizdis. Būdama netekėjusi ir bevaikė ji apsaugota nuo gėdingos giminaičių verslo reikalų įtakos. Sėkmė darbe užsienyje suteikia prezidentei patikimumo. Krašte, kur politikai linkę lobti, ji net neišleidžia savo algos. Jos taktiniai įgūdžiai grėsmingi - ji laimėjo aštrią kovą nušalindama populiarų užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką, tai ją pavertė (bent jau jos pačios akyse) neginčytinu Lietuvos užsienio politikos lyderiu. Bet kokiu tikslu? Matuojant Lietuvos standartais, ji nėra gera "atlantininkė", nes siekia kurti tvirtus ryšius su Europos Sąjunga, ypač Vokietija ir Prancūzija. Jai nerūpi pastaruoju metu jaudinęs Lietuvą Gruzijos rėmimas. Gruzijos draugų nusivylimui, ji nenusiuntė pakvietimo Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, vietoj jo pakviesdama autokratinį gretimos Baltarusijos vadovą A.Lukašenką ir Rusijos prezidentą D.Medvedevą.

Toks sprendimas buvo įdomiai paaiškintas. Ponia Grybauskaitė pareiškė važiuosianti švęsti 65-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių į Maskvą tuo atveju, jei ponas Medvedevas atvyks į Kovo 11-osios minėjimą Lietuvoje. Šis mandagiai atsisakė pakviesdamas ją apsilankyti Rusijoje jai patogiu laiku. Tai galima laikyti pergale: gegužės 9-oji nėra maloni šventė Baltijos valstybėms. Grybauskaitė išvengė gėdos būti įamžinta Stalino portretų, kurie tikriausiai puoš Maskvos gatves, fone, be to, jai atsirado galimybė pakalbėti su Medvedevu palankesnėje aplinkoje.

Vis dėlto jei už gerus santykius su Rusija reikės sumokėti Gruzijos ignoravimu, dauguma lietuvių to atsisakys. Gruzijos parlamento pirmininkas Davidas Bakradzė buvo karštai sutiktas per Kovo 11-ąją surengtą koncertą Vilniuje - Saakašvilis būtų sutiktas dar šilčiau.

Grybauskaitės kvietimas Lukašenkai - mažiau kontroversiškas. Lietuvos santykiai su Baltarusija ganėtinai geri, nors Lietuva padeda opozicijai, o jos VSD įsivėlė į skandalą, susijusį su neteisėtu Amerikos pinigų, skirtų tam tikslui, pasisavinimu. Pernai rudenį Lietuva buvo vienintelė NATO šalis, stebėjusi didžiules Rusijos ir Baltarusijos karines pratybas. Gerą sumanymą parodyti Baltarusijos valdžiai, kad ryšiai su Rusija nėra vienintelis pasirinkimas, labai remia ir kaimynė Lenkija.

Lenkija - kitas ponios Grybauskaitės prioritetas. Ji mano, kad abi valstybės turėtų būti geros draugės. Jas vienija ilga istorija. Kultūriniu požiūriu kaimynės neatskiriamos (geriausiai žinoma Lenkijos poema prasideda žodžiais "Lietuva, mano tėvyne"), tačiau valstybių santykiai stebėtinai įtempti. Lietuviai nepamiršo "lenkinimo" ir nevykdo senų pažadų dėl pavardžių rašymo. Tai siutina Lenkijos pareigūnus. Šiuo klausimu susiskaldžiusi net valdančiajai koalicijai vadovaujanti konservatorių partija. Tačiau jai gali tekti nuryti savo išdidumą - dviejų Lenkijos deputatų balsai yra svarbūs, norint išlaikyti daugumą Seime.

Išvertė Kristupas VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"