TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kaip Rusija pergudrauja savo priešus

2015 01 31 6:00
"Žalieji žmogeliukai" Kryme. Reuters/Scanpix nuotrauka

Krymo aneksija visus užklupo netikėtai. Rusijos kariškiai nuslėpė savo veiksmus ir juos neigė, bet "žalieji žmogeliukai", netikėtai išdygę Juodosios jūros pusiasalyje, buvo tarsi iš Rusijos karinės praktikos vadovėlio.

Maskvos kadetų mokykloje generolas majoras Aleksandras Vladimirovas ištraukia iš spintos du didžiulius tomus ir švytėdamas sako: "Mano teorija apie karo meno mokslą. Tris kartus ilgesnė nei Levo Tolstojaus "Karas ir taika"."

Rusijos karo ekspertų kolegijos viceprezidentas A. Vladimirovas yra Rusijos kariavimo būdo, vadinamo maskuote, specialistas. "Vos gimęs žmogus ėmė kovoti. Pradėjęs medžioti, jis turėjo išsidažyti įvairiomis spalvomis, kad tigras jo nesuėstų. Nuo to laiko maskuotė yra jo gyvenimo dalis, - dėstė jis. - Visą žmonijos istoriją galima papasakoti kaip apgavystės istoriją."

Klasta ir netikėtumas

A. Vladimirovas laisvai cituoja Romos generolą Julijų Frontiną ir senovės Kinijos filosofą Sun Tzu, aprašiusį karą kaip nuolatinės klastos kelią. Tačiau būtent Rusija, A. Vladimirovo žodžiais, per šimtmečius išpuoselėjo karo meną iki tobulumo.

Vienas žymiausių pavyzdžių - 1380 metų Kulikovo mūšis, kai jaunas Maskvos kunigaikštis Dmitrijus Donietis su 50 tūkst. karių sumušė 150 tūkst. chano Mamajaus vadovaujamų totorių mongolų kariuomenę. Tai buvo pirmas kartas, kai slavai kovėsi kaip jungtinė armija - Rusija su Aukso Orda.

"Kova buvo labai sunki, bet galiausiai mes triumfavome vieno pasislėpusio miške būrio dėka, - pasakojo A. Vladimirovas. - Jis puolė su didžiule jėga ir netikėtai, į pasalą pakliuvę totoriai pabėgo."

Matyt, tai buvo tik pradžia. A. Vladimirovas pateikia daugiau ne tokių senų legendinių mūšių pavyzdžių, kai rusai pergudravo priešus klasta ir netikėtumu. Per operaciją prie Kišiniovo 1944 metų rugpjūtį rusai imitavo tankų ir ištisų divizijų permetimą kita kryptimi, kad suklaidintų vokiečius. Tokia buvo ir operacija "Bagrationas" Baltarusijoje. Ji sudavė Hitlerio kariuomenei pražūtingą smūgį.

"Buvo aišku, kad sovietų lyderių kariniai gebėjimai pranoko vokiečių, - aiškino A. Vladimirovas. - Mūsų generolai pasirinko ne lengvą išeitį judėti keliu, o per pelkes! Taip jie užpuolė vokiečių pajėgas iš užnugario. Štai jums meistriškumas! Per visą "Bagrationo" operaciją buvo naudojama maskuotė - tūkstančių tankų ir karių. Iš esmės karas buvo laimėtas." Iš 117 divizijų ir 6 brigadų pusė buvo sunaikinta, kitos neteko 50 proc. karių ir technikos, žuvo pusė milijono vokiečių.

Netikėtumas yra svarbiausias maskuotės elementas - pernai vasarį Krymą okupavusios pajėgos be atpažinimo ženklų būtent tai ir pademonstravo.

Šaltakraujiškas neigimas

Rusijos fotožurnalistas Piotras Šelomovskis ten buvo, kai jos pasirodė. Prorusiškam prezidentui Viktorui Janukovyčiui pabėgus, jis nuskubėjo į Krymą, nes manė, jog ten kils įtampa. Vasario 24 dieną jis matė, kaip prorusiški vietos aktyvistai stato barikadą aikštėje prie parlamento. Jie ten dalijo arbatą ir net leido žurnalistams fotografuoti. Tą naktį nieko daugiau neįvyko. Tačiau P. Šelomovskis labai klydo manydamas, kad tai ir viskas. Prieš aušrą pasirodė nepažymėti kariniai sunkvežimiai su ginkluotais žmonėmis. "Jie suguldė demonstracijos dalyvius veidu į žemę ir tik paskui išsiaiškino, kad šie yra toje pačioje pusėje. Tada liepė jiems sunešti amuniciją į parlamentą", - pasakojo fotografas. Apie tai jis sužinojo iš aktyvistų kitą rytą. Tie žmonės iš esmės patys nesuprato, kas vyksta.

Tamsoje, it burtų lazdele pamojus, pasirodę kariškiai be atpažinimo ženklų dėl savo maskuojamųjų uniformų netrukus buvo praminti žaliaisiais žmogeliukais. "Dabar mes žinome, jog tai buvo Rusijos specialiosios pajėgos, - sakė P. Šelomovskis. - Bet tuomet niekas to nepasakė."

Neigimas yra dar vienas svarbus apgaulės elementas. Per spaudos konferenciją po kelių dienų Vladimiras Putinas šaltakraujiškai atmušė nepatogius klausimus, iš kur atsirado šie kariškiai. Jis pasakė, kad maskuojamąją uniformą galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje. Prispirtas, ar tai rusų kareiviai, prezidentas nemirktelėjęs pareiškė, jog tai - vietos savigynos būriai. Tik po penkių savaičių, kai parlamentas įteisino Krymo aneksiją. V. Putinas pagaliau pripažino, kad į Krymą buvo pasiųstos Rusijos pajėgos. Bet melas jau buvo savo padaręs. Maskuotė naudojama priešams suklaidinti, versti juos spėlioti.

Užklupo NATO generolus

Generolas majoras Gordonas "Skipas" Davisas, atsakingas už operacijas ir žvalgybą NATO karinėje būstinėje Belgijoje, prisipažįsta, kad jam ir kolegoms prireikė laiko susivokti, kokio dydžio ir masto tai buvo pastiprinimas, kurį rusai nuolat neigė.

Tačiau, kitaip nei NATO, rusai nesugebėjo nustebinti ar užklupti amerikiečių istorikės ir žurnalistės Anne Applebaum. "Aš iškart supratau, kas tai, nes man priminė 1945-uosius. Tai buvo labai pažįstama, - sakė ji. - Krymo įvykiai sukėlė keistą deja vu jausmą, nes karių, kurie tarsi ir nėra tikri kariai, įvedimas buvo tai, ką būtent Lenkijoje po karo darė NKVD. Jie taip pat kūrė suklastotus ir dar niekad nematytus politinius darinius, kurie skleidė suklastotą ideologiją... Dūmų ir veidrodžių žaidimas."

Skleidžia dūmų uždangą

Po Krymo karas atėjo į Rytų Ukrainą. Oficialiai ten ir dabar nėra Rusijos kariuomenės ar vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų - tik patriotai savanoriai, atvykę per atostogas. Bet Maskvos įsiveržimo įrodymų kaupiasi vis daugiau, vienas jų - didėjantis karo veiksmuose žuvusių Rusijos karių skaičius.

Rugpjūtį Rusijos televizija rodė, kaip į Ukrainos karo zoną siunčiami sunkvežimiai su vandeniu ir kūdikių maistu. Rusijos valdžia tai vadina humanitarine pagalba, bet vargu ar kas tuo tiki. NATO turi gausybę žvalgybos informacijos, kad Rusijos oro gynybos ir artilerijos pajėgos kerta Ukrainos sieną.

Pirmąją vilkstinę generolas G. Davisas vadina puikiu maskuotės pavyzdžiu, nes kilo tikra žiniasklaidos audra. Televizijos grupės nepailsdamos sekė humanitarinę vilkstinę ir mėgino nustatyti, ką veža žali armijos sunkvežimiai, paskubomis perdažyti baltai. Ar tai klasikinė Trojos arklio operacija - ginklų permetimas separatistams? Ar Ukrainos valdžia įsileis vilkstinę?

Tuo pačiu metu per kitas Rusijos, ne Ukrainos, kontroliuojamas sienos perėjas į Rytų Ukrainą riedėjo įranga, personalas, kariškiai. Generolas G. Davisas vadina humanitarinę pagalbą gudria diversija arba manevru.

Dūmų uždanga pati neatsiranda - ją galima sukurti. Šiuo atveju Vakarų žiniasklaida buvo apmulkinta, bet ir paklusnios Rusijos informavimo priemonės iš peties paplušėjo skleisdamos dūmus.

Tinka bet kokia nesąmonė

Ukrainos rašytoją Andrejų Kurkovą nuolat stebina "Rusijos žurnalistų fantazija ir vaizduotė". Labiausiai sukrėtusi istorija, kurią parodė Maskvos televizijos kanalas, buvo apie trimetį berniuką, rytiniame rusakalbiame Ukrainos Slovjansko mieste nukryžiuotą už tai, kad kalbėjo rusiškai. Šį reportažą dar galima pamatyti internete. Šviesiaplaukė moteris susijaudinusi dėsto kuo rimčiausiai nusiteikusiam Rusijos reporteriui, kad trimetis vaikas buvo vinimis prikaltas prie skelbimų lentos savo motinos akivaizdoje ir mirė kančiose. Tuomet jo motina buvo pririšta prie tanko ir velkama gatvėmis, kol mirė. Moteris tikino pati tai mačiusi ir dabar rizikuojanti savo gyvybe tai pasakodama, bet negalinti tylėti, kad apsaugotų vaikus nuo Ukrainos kareivių, kurie elgiasi kaip žvėrys ir fašistai.

A. Kurkovas atkreipė dėmesį, kad "nukryžiavimo liudininkė" minėjo aikštę, kurioje viskas nutiko, bet tokios aikštės Slovjanske išvis nėra. Maža to, ši moteris, pasirodo, pagarsėjo melagingais pranešimais policijai, o jos pačios tėvai sakė, kad ji davė interviu už pinigus.

Televizija ir skaitmeninis pasaulis kupini panašių reportažų. Grupė Kijevo žurnalistikos studentų įsteigė interneto puslapį, kuriame demaskuoja tokius pasakojimus. Pasak jų, kai kurie reportažai gudriau sukurpti už minėtąjį, juose maišoma tiesa ir melas, kad būtų sudarytas įtikimumo įspūdis. Bet net ir neįtikėtina istorija praverčia siekiant pasėti sumaištį ir netikrumą žmonių galvose.

Cinizmas gerai limpa

Kelerius metus Rusijos televizijoje dokumentinius ir realybės šou kūręs Peteris Pomerantsevas įsitikinęs, kad valstybinė žiniasklaida ne tik iškreipia tiesą apie Ukrainą, bet ir eina dar toliau - propaguoja nihilizmą. "Rusijos strategija tiek namuose, tiek užsienyje - teigti, kad nėra tokio dalyko kaip tiesa. Amerikiečiai blogi, mes blogi, visi blogi, tai kas čia tokio, jei esame korumpuoti? Mūsų demokratija - apgaulė, bet ir jūsiškė tokia pati. Toks cinizmas šiais laikais labai gajus ir Vakaruose, po Irako karo ir finansinio kracho. Būtent to ir tikisi rusai - paskleisti šį cinizmą ir panaudoti jį kariniame kontekste", - įsitikinęs P. Pomerantsevas.

Be abejo, visos šalys naudoja apgaulės strategiją. Winstonas Churchillis yra pasakęs: "Karo metu tiesa tokia brangi, kad ją visuomet turi lydėti melo sargybinis." Amerikiečiai tokią taktiką vadina CC&D - maskavimas, priedanga ir gudrybė (angl. concealment, camouflage, deception).

Tai kuo Rusija skiriasi? Generolas G. Davisas tikina, jog Vakarų pajėgos ne visuomet pasako tiesą, bet niekuomet neskleidžia gryno melo. Tai dažniausiai pasireiškia ne informacijos neigimu, o atsisakymu patvirtinti faktus, kitais žodžiais, niekuomet nebūna akivaizdaus neigimo, kai sakoma: ne, čia ne mes įsiveržėme, tai ne mūsų pajėgos, tai kažkas kitas.

Pasak generolo, maskuotė tapo pačios Rusijos modus operandi : "Tai, kas galbūt gimė kaip karinė doktrina, tapo valstybės politika."

Toks suvokimas nebestebina Rusijos kaimynių. Prieš dešimtmetį rusiškai rašantis A. Kurkovas nuspėjo dabartinius Ukrainos įvykius savo knygoje "Paskutinė prezidento meilė". Pagrindinis knygos veikėjas V. Putinas knygoje žada Ukrainos prezidentui aneksuoti Krymą, nutraukti dujų tiekimą ir daug kitų dalykų, kurie vėliau išsipildė. Ši A. Kurkovo knyga buvo sulaikyta prie sienos.

Autorius sako, kad taip tiksliai nuspėti ateitį jam nebuvo sunku - tai visai paprasta, kai gyveni pasaulyje, kuriame vyrauja absurdo logika, o žaidėjai nesikeičia.

Parengė Viljama Sudikienė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"