TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kaip Rusija užliūliavo Vokietiją

2015 02 10 9:00
Reuters/Scanpix nuotrauka

Po Šaltojo karo pabaigos Rytų Europos tyrimai Vokietijoje tapo nebepopuliarūs. Universitetai, politiniai fondai palaipsniui mažino jiems finansavimą. Rytų politikos kryptis diktavo politikai, tampriai susiję su verslo sluoksniais, o nepriklausomų Rusijos ekspertų įžvalgos buvo ignoruojamos. Šis apsileidimas šiandien keršija – konfrontacijos su Rusija akivaizdoje įtakingiausioje Europos Sąjungos (ES) valstybėje pasigendama objektyvios ekspertizės.

Vokietijos užsienio politika Rusijos atžvilgiu pastaruosius penkiolika metų rėmėsi klaidingomis prielaidomis dėl politinių, ekonominių ir socialinių raidos procesų. Buvo manoma, kad po ekonomikos augimo seks politinės reformos ir netruks išaušti išpranašauta istorijos pabaiga.

Nors 2005 metais Rusija jau buvo virtusi autokratija, tuometinis kancleris Gerhardas Schroederis paskelbė, kad Vokietiją su Rusija jungia „strateginė partnerystė“. Valdant kanclerei Angelai Merkel, G. Schroederio partietis užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris 2008 metais santykius su Rusija įvardijo kaip „modernizacijos partnerystę”. Pastarosios esmė – į Rusiją eksportuoti kuo daugiau technologijų, o teisinį nihilizmą šalyje siekti keisti į teisinę valstybę, kuri, be kita ko, gintų ir Vokietijos verslo investicijas. „Modernizacijos partnerystė“ buvo tęsiama net, kai buvo aišku, kad Maskva suinteresuota tik Berlyno politinės jėgos ašimi, kuri skaldė Europą ir Vakarus. Tiesa, vėliau santykiuose su Rusija įsigalėjo šaltukas ir skambių epitetų imtasi naudoti mažiau.

Tačiau tik prasidėjus karui Ukrainoje politinis elitas suvokė, kad Rusija netapo demokratine valstybe ir, matyt, dar kurį laiką tokia netaps. Nuspręsta, kad naujai politikos krypčiai formuoti reikalinga kokybiška ir ilgalaikė analizė. Praėjusią savaitę Vokietijos vyriausybė paskelbė šiemet įkursianti naują Rusijos bei Rytų Europos tyrimų institutą, kuriam kasmet skirs 2,5 mln. eurų finansavimą. Užsienio reikalų ministerija pripažino, kad poreikis tam atsirado kilus Rusijos ir Ukrainos konfliktui.

Akademiniai pajėgumai patyrė nuosmukį

Šaltojo karo metu vyravo susidomėjimas tarpdisciplininiais Rytų Europos tyrimais. Vokietijoje populiaros „Kremlinologijos“ arba dar vadinamos „Sovietologijos“ studijos nagrinėjo Sovietų Sąjungos struktūras, sprendimų priėmimą. Anuomet vyko priešprieša tarp „tradicionalistų”, kurie represinį komunistinį režimą laikė blogiu ir taip vadinamų „revizionistų“, kurie Sovietų Sąjungą traktavo kaip modernią valstybę, nugalėjusią kruviną nacionalizmą bei raginusią kritiškai vertini Vakarus. Toks ambivalentinis požiūris į Sovietų Sąjungą dar ir šiandien daro įtaką „Putino Rusijos“ vertinimui Vokietijoje.

Po Geležinės uždangos griūties rytinių kaimynių tyrinėjimas prarado susidomėjimą. Deja, buvo prarasta galimybė giliau susipažinti su buvusių okupuotų valstybių istorija ir kritiškai įvertinti „Wandel durch Annaeherung“ (pokyčių per suartėjimą) santykius su Sovietų Sąjunga. Daugelyje politikos mokslų fakultetų Rytų Europos studijos buvo uždarytos. Prie nuosmukio prisidėjo ir tai, kad patys politikos mokslai krypsta tolyn nuo tradicinių regioninių studijų. Net ir slavistiką Vokietijoje šiuo metu studijuoja trečdaliu mažiau studentų nei prieš dvidešimt metų.

Dar iki 2000 metų Kelne veikė vienas iš svarbiausių Europoje Rusijos ir Rytų Europos politikos tyrimo centrų – Federalinis Rytų Europos ir tarptautinių studijų institutas. Institutas 1999 metais parengė studiją apie Rusijos ilgalaikę vystymosi perspektyvą bei galimus scenarijus, apimant makroekonominius faktorius, aplinkosaugą, gamtinius resursus. Tokios kompleksiškos studijos šiandien nebūtų įmanoma parengti dėl ekspertų deficito. Iš praeityje sukauptos kompetencijos neliko nieko – institutas buvo panaikintas.

Dramatiškai mažėja Rusijos bei Rytų Europos ekspertų, kurie gebėtų paaiškinti Rusijos užsienio ir vidaus politiką bei taip galėtų paveikti užsienio politikos kryptis. Šiandien pagrindiniuose Vokietijos smegenų centruose – Vokietijos užsienio politikos taryboje bei Mokslo politikos fonde – liko keturi mokslininkai, kurie teikia rekomendacijas Vokietijos institucijoms Rusijos politikos klausimais.

Šalies diplomatijos užmojai nesutampa su pajėgumais ne tik Rusijos atžvilgiu. Berlyno inicijuotos „Mesebergo iniciatyvos“, kurios tikslas ieškoti sprendimų Padniestrės konfliktui spręsti, rėmuose paaiškėjo, kad trūksta ekspertų, išmanančių Rusijos politiką Moldovos atžvilgiu. Išaiškėjo dar ir daugiau – Moldovos vidaus politikos bei konfliktų šalyje netyrinėja niekas.

Ekspertus keitė lobistai

Rusijai toliau tolstant nuo demokratijos, teisinės valstybės, rinkos ekonomikos principų, Vokietijos Rusijos ekspertų tarpe tvyrojo gilus nusivylimas, kuris stipriai kontrastavo su vykdomosios valdžios ir verslo atstovų požiūriu, kurie V. Putino vidaus ir užsienio politiką vertino kur kas labiau teigiamai. Tuo metu, kai žinios, būtinos deramai įvertinti politinę situaciją bei pokyčius Rytų Europoje nyko, o likę Rusijos ekspertai buvo nustumti į užribį, savo įtakos galimybes maksimaliai išnaudojo Kremliaus lobistai.

Joks kitas Rusijos ekspertas Vokietijoje nėra taip gerai žinomas kaip rusų šeimoje gimęs Alexanderis Rahras, besididžiuojantis asmeniniais ryšiais su V. Putinu. Prieš dvejus metus A. Rahras vadovavo garsiam Bertholdo Beintzo tyrimų centrui prie Vokietijos užsienio reikalų tarybos. Ilgus metus centras propagavo suartėjimą ir „pragmatiškus” santykius su Rusija, ragino nesikišti į Rusijos politiką ir kitaip nuolaidžiauti V. Putinui.

Nenuostabu, kad A. Rahras nėra nepriklausomas mokslininkas, bet gerai apmokamas lobistas. Nuo 2012 metų Rahras buvo įdarbintas „Gazprom“ pagrindines partnerės Vokietijoje – dujų kompanijos „Wintershall” – vyresniuoju patarėju. Prasidėjus Euromaidanui, analitikas palaikė oficialią Maskvos liniją, kritikuodamas Vakarų politiką Ukrainos atžvilgiu – taip jis supranta savo užduotį vokiečiams aiškinti Maskvos politiką.

Nestebina, kad A. Rahrui plačiai atidarytos durys Maskvoje. Jam suteiktas Maskvos diplomatų akademijos garbės daktaro laipsnis, jis taip pat yra Valdai klubo, kurį įsteigė „RIA Novosti“ kartu su Rusijos užsienio ir gynybos taryba, konsultacinės tarybos narys.

Savo įtaką A. Rahras stiprina dar ir eidamas pareigas „Peterburgo dialoge“ bei „Vokietijos-Rusijos forume“. Abi institucijos įsteigtos šalia valstybinių kanalų, jų tikslas – palaikyti atvirą dialogą tarp visuomenių. „Peterburgo dialogo“ valdymo komitete A. Rahras koordinuoja darbo grupę, kurioje jauni ekspertai rengiami projektuoti dviejų valstybių ateities santykius. Ironiška, kad forumas, kurio tikslas visokeriopai skatinti pilietinę visuomenę, remė V. Putino politiką, naikinančią demokratijos daigus, įskaitant ir organizacijas, prisidėjusias prie „Peterburgo dialogo“ įkūrimo. Tik karo Ukrainoje kontekste kanclerė A. Merkel pristabdė institucijos veiklą, kol ši nebus reformuota.

Įtakingame „Vokietijos-Rusijos forume“ vienijančiame abiejų šalių politikos, kultūros bei verslo veikėjus, A. Rahras taip pat ima svarbias pareigas – mokslinių tyrimų direktoriaus. Pažymėtina, kad kiti forumo nariai – ne tik verslininkai, bet ir buvę „Stasi“ agentai, o iš Rusijos pusės – asmenys, šiuo metu įtraukti į JAV ir ES taikomų sankcijų sąrašą. Tačiau tai netrukdo forumui aktyviai reikštis – „Vokietijos-Rusijos forumo“ pirmininkas, buvęs Vokietijos socialdemokratų partijos vadovas Matthiasas Platzeckas, pasiūlęs legitimizuoti Krymo anekciją visiems priimtinu būdu, tapo dažnas įvykių Ukrainoje komentatorius.

Kitas pavyzdys, kaip ekspertinę nuomonę viešoje erdvėje keičia interesų grupių atstovai ar asmenys, mažai bendra turintys su Rusija, iliustruoja praėjusių metų gruodį 60 Vokietijos politikos, kultūros ir verslo įžymybių, įskaitant buvusį kanclerį G. Schroederį ir buvusį Vokietijos prezidentą Romaną Herzogą, atviro laiško „Dar vienas karas – tik ne mūsų vardu!“ publikacija. Laiške raginama politikus laikytis atslūgio politikos ir susilaikyti nuo priešiškų veiksmų, nes Rusijai kelia baimę Ukrainos ir Gruzijos galimas įstojimas į NATO, ir ją esą reikia suprasti.

Ukrainoje gyvenantis Vokietijos politologas Andreasas Umlandas, subūręs daugiau kaip šimtą įvairių vokiškai kalbančių mokslininkų bei žurnalistų, kaip atsaką išplatino alternatyvų atvirą kreipimąsi: „Taikos užtikrinimas vietoje invazijos ar ekspansijos pateisinimo“, aiškiai įvardijant tikrąjį karo agresorių ir auką. Deja, pirmasis politikų laiškas dėl jo signatarų žinomumo žiniasklaidoje sulaukė nepalyginamai daugiau dėmesio.

Nepriklausoma ekspertinė nuomonė akivaizdžiai nėra veiksnys, lemiantis užsienio politikos formavimą, tačiau objektyvi ir faktais grįsta analizė gali paskatinti imtis adekvačių veiksmų. Nors šiuo metu A. Rahras dingo iš nacionalinių televizijos kanalų, tačiau Rusijos propaganda randa priemonių daryti įtaką Vokietijos politikai ir žiniasklaidai. Rusijai palankių jėgų nuomonės liko nepasikeitusios, tik kiek nustumtos į nuošalę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"