TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kaip subyrėjo Amerikos vienybė

2016 09 11 9:00
Rugsėjo 11-ios memorialas Niujorke feyder.fr nuotrauka

Kurį laiką atrodė, kad Ameriką sukrėtusios atakos ją taip pat ir suvienijo. Po Rugsėjo 11-osios išpuolio visur buvo apstu naujai sutvirtėjusios vienybės ženklų: pradedant amerikiečių namais, ant kurių kone per naktį suplazdėjo Amerikos vėliavos, iki Kapitolijaus laiptų, kur įstatymų kūrėjai, atidėję į šalį savo partinius nesutarimus, giedojo „Dieve, laimink Ameriką“.

Minint atakų 15-ąsias metines, šio susitelkimo, regis, nebeliko nė kvapo. Visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Gallup“ jau 15 metų atliekamos kasmetinės amerikiečių nacionalinio pasididžiavimo apklausos rezultatai šiemet žemiausi per visą šį laikotarpį.

Šalies mūsų dienomis skaldo aršios diskusijos dėl rasės, imigracijos, nacionalinio saugumo, teisėtvarkos užtikrinimo ir politikos, o jos piliečiams, kurie po rugsėjo 11-osios atakų buvo priversti susivienyti, tenka apgailestauti, kad bendrumo dvasia išsisklaidė.

„Žadėjome niekada nepamiršti“

Jonas Hilesas) nusprendė, kad jis gali prisidėti prie pastangų išvalyti gruntą atakų vietoje, nes turi patirties pramonės oro taršos valdymo srityje. Taigi, jis paliko Luisvilį Kentukio valstijoje ir išvyko savanoriauti į nelaimės epicentrą. Neperdedant galima sakyti, kad ši patirtis pakeitė jo gyvenimą – grįžęs namo vyras tapo ugniagesiu.

J.Hilesas, šiuo metu vadovaujantis vienai rizikos valdymo kompanijai, prisimena, kad tas laikotarpis buvo persmelktas bendruomeniško gerumo atmosferos, kai „visi suprato, kaip greitai viskas gali pasikeisti... ir kaip lengvai galima pasijusti pažeidžiamam.“

Po pusantro dešimtmečio jis regi valstybę, kurios daugybę gyventojų ekonominiai sunkumai pastūmėjo rūpintis tik savimi; kurios žmonės yra įstrigę savo komforto zonose.

„Aš norėčiau, kad mes iš tiesų prisimintume (išblėsusią vienybę), – sako jis. – Kaip žadėjome: niekada nepamiršti.“

Nacionalinės vienybės banga

2001-ųjų rugsėjo pradžioje terorizmas beveik neminimas tarp didžiausią susirūpinimą amerikiečiams keliančių dalykų. Ekonominiai aspektai kėlė kur kas didesnį susirūpinimą – „Gallup“ apklausa atskleidė, kad vos 43 proc. amerikiečių buvo patenkinti šalies ekonomikos plėtra.

Vėliau, vos per porą valandų, rugsėjo 11-ąją šalis prarado beveik 3 tūkst. žmonių, du aukščiausius pastatus ir nenugalimumo jausmą. Vis dėlto greta sukrėtimo, baimės ir širdgėlos atgijo kiti jausmai, tokie kaip bendra tapatybė, nuoširdus įsipareigojimas išlaikyti šalies vienybę.

Parduotuvės pritrūko vėliavų. Amerikiečiai nuo vienos pakrantės iki kitos laikė delnuose degančias žvakeles ir meldėsi per gedulingas ceremonijas, aukojo kraujo ir milijardus dolerių, dėkodami sveikino gaisrininkus ir policininkus. Užsirašantys į kariuomenę nurodydavo, kad tai daro dėl išpuolių.

Praėjus trims dienoms po atakų Kongresas, peržengęs partijų nesutarimus, skubiai priėmė teisės aktą, numatantį skirti 40 mlrd. dolerių kovai su terorizmu ir pagalbai nukentėjusiesiems, o įstatymų leidėjų ir prezidento populiarumo reitingai pakilo iki neregėtų aukštumų.

Buvo išleistas specialus pašto ženklas „United We Stand“ (užuomina į Amerikos istorijai svarbų šūkį „Kartu mes stovime, atsiskyrę – krentame“), o amerikiečiams neliko abejonių: savaitraščio „Newsweek“ atlikta apklausa atskleidė, kad 79 proc. apklaustųjų buvo įsitikinę, jog Rugsėjo 11-osios įvykiai sustiprins ir suvienys jų šalį.

„Iš tikrųjų mačiau Amerikos vardan susivienijusius žmones... Ir labai jais didžiavausi“,– prisimena Linkolno mieste Nebraskos valstijoje gyvenanti į pensiją išėjusi valstybinės bibliotekos agentūros darbuotoja Maria Medrano-Nehls.

Jos įsivaikinta dukterėčia, Nacionalinės gvardijos armijos vyresnioji seržantė Linda Tarango-Griess žuvo Irake 2004 m., sprogus pakelės bombai.

M.Medrano-Nehls įsitikinusi, kad būtent nuovargis dėl karo Irake ir Afganistane bei į karinius veiksmus orientuota politika supriešino amerikiečius. Jai skaudu galvoti apie kariškius, tarnaujančius taip smarkiai susiskaldžiusiais šaliai.

Larry Brookas vis dar prisimena minią, susirinkusią po Rugsėjo 11-osios į ekumeninį gedulingą budėjimą Pelamo amfiteatre Alabamos valstijoje. Didžiulis ten dalyvavusių žmonių skaičius atrodė esąs apčiuopiamas žmonių poreikio susivienyti matas.

Atgijusi priešprieša

Na, o kokia padėtis dabar? „Nemanau, kad esame bent kiek vieni kitiems artimi „,– sako L.Brookas, žurnalo „Southern Jewish Life“ leidėjas.

Jo nuomone, politinis šališkumas ir ginčai dėl Artimųjų Rytų politikos išstumia iš pakraštį nuosaikiąją stovyklą.

Praėjus trims dienoms po Rugsėjo 11-osios Josephas Esposito buvo smilkstančiame atakų epicentre, kai respublikonas prezidentas George“as W.Bushas čiupo megafoną ir pažadėjo, kad užpuolikai „greitai išgirs apie mus visus“. Šis momentas tapo Amerikos tvirtybės ir ryžto simbolis, o J.Esposito, tuometis Niujorko policijos departamento vadovas, buvo priblokštas anų dienų „brolybės, vienybės“.

Jis prisimena, koks tuo metu buvo reiškiamas palaikymas policijai ir kaip atmosfera pasikeitė iki antikapitalistinio judėjimo „Užimk Volstritą“ (Occupy Wall Street) protestų 2011-aisiais, kai policija suėmė šimtus demonstrantų. Daugelis tų aktyvistų sakė, kad policija juos neteisėtai sulaikė ir šiurkščiai elgėsi.

J.Esposito, dabar einantis miesto krizių valdymo komisaro pareigas, iš šalies stebėjo, kaip pastaraisiais metais prasiveržė nacionalinis protestų judėjimas, išprovokuotas incidentų, kai neginkluoti juodaodžiai žūdavo dėl policijos veiksmų. Patys policininkai savo ruožtu buvo žudomi keršto trokštančių ginkluotų užpuolikų.

Dabar J.Esposito viliasi, kad jo darbas gali tapti vienijančiu veiksniu. Jis nori, kad žmonės jaustų, jog miestas vienodai padeda visoms bendruomenėms šalinti stichinių nelaimių padarinius.

„Sudarantys 1 proc. (turtingiausiųjų) neturėtų būti geriau pasiruošę negu (likusieji) 99 proc.“ – sako jis.

„Jeigu visi jaučia, kad su jais elgiamasi sąžiningai – tai skatina geriau vertinti vieni kitus“, – aiškino pareigūnas.

„Posūkis neapykantos link“

Kad ir kokie bendrystės ženklai buvo matomi po Rugsėjo 11-osios, pirmasis keršto išpuolis, anot pareigūnų, buvo įvykdytas praėjus vos keturioms dienoms.

Balbiras Singhas Sodhi buvo nušautas, kai sodino gėles prie savo degalinės Mesos mieste Arizonos valstijoje. Prokurorai nurodė, kad B.S.Sodhi, imigrantą sikhą iš Indijos, užpuolikas palaikė musulmonu arabu.

Aukos sesuo Rana Singh Sodhi, gyvenanti Arizonos mieste Gilberte, sako, kad pamačiusi šimtus žmonių, susirinkusių pareikšti solidarumo vakare po jos brolio nužudymo, ji suvokė „vienybės didybę“. Deja, per pastaruosius dvejus metus ji vėl pajuto „posūkį neapykantos link“. Moteris baiminasi, kad politikai kursto priešiškumą imigrantams ir mažumoms.

Tą patį gali pasakyti imamas Abdur-Rahimas Ali.

Po Rugsėjo 11-osios jis pakvietė gelbėtojus arbatos ir kavos į Šiaurės Rytų Denverio islamo centrą, kad pareikštų padėką ir pabrėžtų, jog „musulmonai yra paprasti amerikiečiai“. Dabar afroamerikietis A.-R.Ali įsitikinęs, kad musulmonai ir spalvotieji yra demonizuojami „kurstančių ir priešinančių“ pareiškimų.

„Negalime apsimesti, kad rasizmas nėra viso to dalis“, – sako jis.

Raibuliai visuomenėje

Ar Jungtinės Valstijos galėtų vėl pajusti vienybės dvasią?

Kai kurie amerikiečiai baiminasi, kad tam reikėtų kitos katastrofos, nors netgi neaišku, ar naujas sukrėtimas pakeistų įsigalėjusią atmosferą. Kiti tikisi, kad politiniai lyderiai pereis prie labiau taikinančio tono arba patys amerikiečiai dės pastangas suprasti ir gerbti vieni kitus.

Galvodama apie Amerikos vienybės pokyčius po atakų, nusinešusių jos tėvo Jayesho gyvybę Pasaulio prekybos centre, Sonya Shah įsivaizduoja raibulius, sukeltus į tvenkinį įmesto akmens.

Bangos arčiausiai centro – tai glaudus palaikymo ratas, apsupęs žmones, betarpiškai paveiktus tragedijos. Anapus jo – platesni ir mažiau ryškūs debatų dėl priemonių ir politikos po Rugsėjo 11-osios žiedai.

„Paprastai matome išorinius ginčų žiedus, – sako ši Bayloro (Beiloro) universiteto aukštesniojo kurso studentė. – Visgi manau, kad po visais šiais dalykais teka vienybės srovė.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"