TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kaip švedai ir norvegai pažabojo "1 procentą"

2012 02 08 8:43

Švedijos ir Norvegijos ekonomika dirba ne "1 procentui" privilegijuotųjų, o visai visuomenei. Štai kodėl šiose valstybėse visiškai išnaikintas skurdas ir klesti visuotinė gerovė.

Tuo metu, kai "Okupuokite" judėjimai jaudinasi, ar jų protestai turės ilgalaikį poveikį, pravartu pažvelgti į kitas šalis, kuriose žmonės nesmurtiniu būdu pasiekė daugiau demokratijos ir ekonominio teisingumo.

Pavyzdžiui, Švedija ir Norvegija po ilgos nesmurtinės kovos ketvirtąjį dešimtmetį patyrė kardinalų valdžios pasikeitimą. Jos "atleido" 1 procentą visuomenės sudarančią viršūnėlę, kuri nustatinėjo raidos kryptį, ir padėjo pamatus visiškai kitokiai tvarkai.

Abi šios valstybės turi siaubingo skurdo istoriją. Kai už viską buvo atsakingas "1 procentas", šimtai tūkstančių žmonių turėjo emigruoti, kad išvengtų bado. Tačiau, vadovaujamos darbininkų klasės, abi šalys sukūrė tvirtą ir sėkmingą ekonomiką, kuri beveik išnaikino skurdą, išplėtė nemokamą universitetinį išsilavinimą, panaikino lūšnynus, suteikė puikią visiems prieinamą sveikatos apsaugą ir sukūrė visiško užimtumo sistemą. Kitaip nei norvegai, švedai nerado naftos, bet tai jiems nesutrukdė pasiekti "pavydėtino gyvenimo lygio".

Buvo laikai, kai Skandinavijos darbininkai nesitikėjo, kad rinkimai gali būti ta arena, kuri atneš laukiamas permainas. Jie suprato, jog valdant "1 procentui" renkama "demokratija" dirba ne jų naudai, jog reikia tiesioginių nesmurtinių veiksmų, kad būtų sutelkta galia pokyčiui. Abiejose šalyse buvo iškviesta kariuomenė "1 procentui" ginti, žuvo streikininkai ir įsižiebė visuotinis streikas.

Norvegams sunkiau sekėsi sutelkti žmonių judėjimą, nes vos 3 mln. Norvegijos gyventojų buvo išsimėtę po Didžiajai Britanijai prilygstančią teritoriją. Žmones skyrė kalnai ir fiordai, jie gyveno izoliuotuose slėniuose ir kalbėjo skirtingomis tarmėmis. XIX amžiuje Norvegiją valdė Danija, paskui Švedija. Europos kontekste norvegai buvo nereikšmingi "kaimo stuobriai". Taip buvo iki 1905 metų, kai Norvegija pagaliau tapo nepriklausoma.

XX amžiaus pradžioje darbininkai, susibūrę į sąjungas, daugiausia vadovavosi marksizmu, džiūgavo dėl caro nuvertimo Rusijoje, o Norvegijos darbo partija įstojo į Lenino Komunistų internacionalą. Tačiau ši partija ilgai neišsilaikė. Vienas dalykas, dėl kurio daugelio norvegų keliai išsiskyrė su Lenino strategija, buvo smurtas: norvegai norėjo laimėti savo revoliuciją kolektyvine nesmurtine kova ir pasinaudodami rinkimais.

Trečiąjį dešimtmetį streikai suintensyvėjo. Hamerfesto miestas 1921 metais sudarė komuną, kuriai vadovavo darbininkų tarybos, jai sutriuškinti buvo pasiųsta kariuomenė. Darbininkų atsakas apsiribojo visuotiniu streiku. Valstybės remiami darbdaviai streiką nuslopino, bet 1923-1924 metais darbininkai vėl pratrūko streikais geležies gavybos pramonėje. Norvegijos "1 procentas" nusprendė nepasikliauti vien armija; 1926 metais jis subūrė visuomeninį judėjimą, kuris vadinosi Patriotų lyga, į jį įėjo daugiausia vidurinės klasės atstovai. 1930 metais lyga vienijo 100 tūkst. žmonių, kurie su ginklu gynė streiklaužius - ir tai krašte, turinčiame tik 3 milijonus!

Tuo metu Darbo partija atvėrė savo gretas visiems, į ją įstojo vidurinės klasės marksistai ir kai kurie reformatoriai, daug kaimo darbininkų ir kai kurie smulkieji žemvaldžiai. Partijos vadovybė suprato, kad užsitęsusioje kovoje reikia plėstis ir organizuotis nesmurtinei kampanijai. 1928 metais Norvegijoje pratrūko nauji streikai ir boikotai. 1931 metais Depresija smogė visa savo jėga. Bedarbių Norvegijoje buvo daugiau nei bet kurioje kitoje Šiaurės šalyje. Kitaip nei JAV, Norvegijoje sąjungos ir toliau laikė savo nariais darbo netekusius žmones, nors jie negalėjo sumokėti mokesčio. Tas sprendimas atsipirko mobilizuojant kovai su darbdaviais, norėjusiais sumažinti atlyginimus fabrikų darbininkams.

Tuo metu daug žmonių pradėjo bankrutuoti. Depresija tęsėsi, ir ūkininkai nepajėgė išmokėti savo skolų. Kai neramumai sukrėtė kaimo sektorių, minios susirinko ginti ūkininkų ir neleisti išmesti jų iš namų. Agrarinė partija, vienijusi stambesnius ūkininkus ir anksčiau buvusi Konservatorių partijos sąjungininkė, pasistengė atsitolinti nuo "1 procento" - pradėjo abejoti saujelės gebėjimu valdyti daugumą.  

1935-ieji Norvegijai buvo lemiami. Konservatorių vyriausybė priėjo liepto galą, o Darbo partija buvo priversta eiti į kompromisą - sudaryti koaliciją su Agrarine partija ir atkurti savininkų teises. Buvo pradėti viešųjų darbų projektai ir šalis pasuko į visiško užimtumo politiką, kuri tapo Norvegijos ekonominės politikos esme. Darbo partijos sėkmė ir neblėstantis darbininkų karingumas leido nuolat mažinti "1 procento" privilegijas.

Taip "1 procentas" prarado istorinę galią dominuoti ekonomikoje ir visuomenėje. Tik po trijų dešimtmečių konservatoriai galėjo grįžti į valdančiąją koaliciją, bet tuomet jie jau buvo priėmę naująsias žaidimo taisykles, įskaitant visuomeninę gamybos priemonių nuosavybę, progresinius mokesčius, griežtą verslo reguliavimą, nukreiptą į visuomenės gerovę ir galutinį skurdo panaikinimą. Kai tik konservatoriai pamėgino pasukti neoliberalios politikos link, ekonomika generavo burbulą ir iškilo katastrofos grėsmė. (Labai pažįstama?)

Į areną įžengė Darbo partija, perėmė tris didžiuosius bankus, atleido jų vadovybę, paliko akcininkus be skatiko ir atsisakė išpirkti mažesnius bankus. Nuodugniai išvalytas Norvegijos finansų sektorius atlaikė 2008 metų krizę: gerai reguliuojamas ir valstybės valdomas jis išliko tvirtas.

Aukštas laisvės ir visuotinės gerovės lygis Norvegijoje prasidėjo, kai darbininkai ir ūkininkai drauge su vidurinės klasės sąjungininkais pradėjo nesmurtinę kovą, leidusią tautą valdyti bendro gėrio labui.   

"Business Insider", LŽ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"