TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kaip tikėjimas tarnauja V. Putinui ir Rusijai

2016 09 21 6:00
Maskvos patriarchatas 2013 metais susigrąžino Šv. Nikolajaus katedrą Nicoje. nytimes.com nuotraukos

Statomos Rusijos stačiatikių katedros auksinis kupolas jau tviska Senos krantinėje, iškilęs virš vyriausybinių pastatų ir užsienio ambasadų.

Po daugybę metų trukusių Kremliaus lobistinių pastangų Rusija užsitikrino šią vietą, prie pat daugelio šniukštinėti vertų pastatų, pasiūliusi 100 mln. dolerių. Tuomet Prancūzijos saugumo tarnybos susiraukė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, buvęs KGB karininkas, gali turėti kur kas toliau siekiančių tikslų, nei vien įkurti „dvasinį ir kultūrinį centrą“. Tačiau nerimas dėl galimo klausymosi užgožė kitą svarbų dalyką – ne tik karinės, bet ir religinės Rusijos jėgos demonstravimą pačioje Paryžiaus širdyje, pasaulietiškos Prancūzijos Respublikos sostinėje.

Tankai ir artilerija yra Rusijos ginklai, kuriuos ji renkasi savo galybei primesti kaimynėse Ukrainoje ir Gruzijoje, bet V. Putinas savo šalies įtakai plėsti mobilizuoja ir tikėjimą. Rusijos stačiatikių bažnyčia, griežta homoseksualumo ir bet kokių pastangų iškelti žmogaus teises aukščiau šeimos, bendruomenės ir tautos priešininkė, padeda vaizduoti Rusiją sąjungininke tų, kurie ilgisi saugesnio, ne tokio liberalaus pasaulio, nusikračiusio tradicijas naikinančios globalizacijos, daugiakultūriškumo ir moterų bei gėjų teisių.

Glaudi Rusijos stačiatikių bažnyčios ir Kremliaus sąjunga pavertė religiją ypač galingu įrankiu buvusiose sovietinėse žemėse, tokiose kaip Moldova. Ten Maskvai ištikimi Bažnyčios hierarchai nenuilsdami blokuoja šalies integraciją į Vakarus. Juodkalnijoje dvasininkai vadovavo pastangoms neleisti valstybei prisijungti prie NATO.

Maskvos į Moldovą atsiųstas Marchelas Mihaescu vadovauja antieuropietiškai kampanijai.

Tikėjimas padeda V. Putinui skleisti Rusijos balsą dar toliau į Vakarus, tokiose pasaulietiškose Europos Sąjungos (ES) narėse kaip Prancūzija. Akivaizdžiausias to ženklas – naujas Kremliaus finansuojamas centras prie Eifelio bokšto, taip glaudžiai susijęs su V. Putinu, kad buvęs Prancūzijos kultūros ministras Fredericas Mitterrand'as net pasiūlė pavadinti jį Šv. Vladimiro.

Rusijos bažnyčios skverbimasis į Europą dar agresyviau pasireiškė Nicoje, Prancūzijos Rivjeroje, kai vasarį ji pamėgino užgrobti privačias stačiatikių kapines. Tai tik naujausias ilgos kampanijos perimti Maskvos patriarchijos varžovų kontroliuojamą nekilnojamąjį turtą epizodas.

Nicos rusų stačiatikių kultūros asociacija, vienijanti Prancūzijos tikinčiuosius, kurių daugelis yra po 1917 metų bolševikų revoliucijos iš Rusijos pabėgusių baltagvardiečių palikuoniai, nenori turėti nieko bendra su Maskvos ir visos Rusios patriarchu Kirilu, artimu prezidento V. Putino sąjungininku, ir paklūsta Konstantinopolio ekumeniniam patriarchui. Stambule įsikūrusi bažnytinė vadovybė tapo prieglobsčiu visiems tikintiesiems, atsiribojusiems nuo V. Putino.

Vis dėlto po ilgo teisinio mūšio su Maskva Nicos asociacija 2013 metais prarado stačiatikių Šv. Nikolajaus katedrą. Ji atiteko Maskvos patriarchijai, o ši ten pasiuntė savo dvasininkus, kurie ėmė telkti tikinčiuosius prisidėti prie įvairių projektų, skirtų Prancūzijos santykiams su V. Putinu sušildyti. Kai šios bažnyčios dvasininkai ir jų pasauliečiai rėmėjai prancūzai įsiveržė į Nicos stačiatikių kapines ir paskelbė jas Rusijos nuosavybe, Asociacijos nariai iškėlė ant geležinių vartų plakatą: „Šalin rankas, pone Putinai. Mes ne Kryme ir ne Ukrainoje. Palikit ramybėj mūsų mirusiuosius.“

Kapinėse ilsisi kitados su komunistais kovoję generolai, caro laikų užsienio reikalų ministras, paskutinio Rusijos caro Nikolajaus II giminaitis ir daug kitų stačiatikių, daugiausia rusų, mirusių Prancūzijos Rivjeroje.

Prieš šėtonišką Europą

Maskvos siekis kontroliuoti dar caro laikų bažnyčias ir kapines, išstumti tikinčiuosius, kurie paklūsta Konstantinopolio patriarchui, yra dalis didesnės Kremliaus kampanijos įsitvirtinti kaip „Šventosios Rusios“ teisėtam paveldėtojui ir šeimininkui, tradicinių vertybių puoselėtojui, ginančiam nuo Vakarų dekadentiškų erezijų, ypač JAV skleidžiamos liberalios demokratijos ir to, ką rusai dažnai vadina „Geiropa“.

„Bažnyčia tapo Rusijos valstybės įrankiu. Ji naudojama Kremliaus interesams plėsti ir įteisinti“, – sako Sergejus Čapninas, anksčiau redagavęs oficialų Maskvos patriarchato leidinį.

Katalikų bažnyčiai vadovauja vienas neginčijamas lyderis – Romos popiežius, o stačiatikiai, arba krikščionybės Rytų atšaka, yra susiskaldę į daugiau kaip tuziną savavaldžių provincijų, turinčių savo patriarchus. Didžiausia jų – Rusijos stačiatikių bažnyčia, viešpataujanti ne tik visoje Rusijoje, bet ir trapiose naujose valstybėse, tokiose kaip Moldova, priklausiusiose Rusijos, o vėliau – sovietų imperijoms.

„Jau 25 metus esame nepriklausomi, bet mūsų bažnyčia vis dar priklauso Maskvai“, – skundėsi buvęs Moldovos premjeras Iurie Leanca, 2014 metais pasirašęs su ES prekybos sutartį, kuriai taip uoliai priešinosi Bažnyčia ir Kremlius.

Antieuropietiškos kampanijos Moldovoje priešaky stovėjo Marchelas Mihaescu, ypač konservatyvus Maskvos patriarchato paskirtas aukštas dvasininkas. Jis gąsdino tikinčiuosius, kad biometriniai pasai, kurių ES reikalauja mainais į bevizį režimą, yra šėtoniški, nes turi 13 skaičių numerį. Dvasininkas mėgino torpeduoti įstatymus, ginančius gėjus nuo diskriminacijos darbo vietose, sakydamas, jog tai užtrauks Dievo rūstybę ir atskirs nuo Motinos Rusijos.

Netoli Eifelio bokšto jau spindi visi penki - vienas didelis ir keturi mažesni - Rusijos valstybei priklausančios stačiatikių katedros kupolai./AFP/Scanpix nuotrauka

„Bažnyčios ir Rusijos politikų, ne visų, bet daugumos, balsas yra tas pats. Man Rusija – krikščioniškų vertybių saugotoja“, – tvirtino M. Mihaescu, sėdėdamas savo kabinete, išpuoštame Rusijos dabarties ir praeities patriarchų bei Kišiniovo metropolito Vladimiro portretais. M. Mihaescu sutinka, kad „Europa davė mums daug pinigų, bet per daug nori mainais. Ji reikalauja parduoti savo sielas, kad atsitolintume nuo Dievo. Tai nepriimtina“.

Konservatyvūs stačiatikių dvasininkai Moldovoje susivienijo su tokiais politikais kaip Igoris Dodonas, promaskvietiškos Socialistų partijos lyderis. Kai gėjų aktyvistai šią vasarą surengė paradą Kišiniove, jis sutelkė šalininkus tradicinėms vertybėms ginti. Stačiatikių dvasininkai meldėsi ir prakeikė homoseksualus, o kiaušinius svaidę ir plakatus iškėlę tikintieji sustabdė eitynes.

Rusija ir jos Stačiatikių bažnyčia prieš gėjų teises kovoja ir Vakarų Europoje. Buvusios sovietų diplomatės vadovaujamas Demokratijos ir bendradarbiavimo institutas Paryžiuje 2013 metais parėmė Prancūzijos įstatymo, leidžiančio vienos lyties asmenų santuokas, priešininkus. Jis rengia konferencijas šeimos klausimais ir propaguoja Rusiją bei jos tikėjimą kaip krikščioniškų vertybių gynėjus Europoje. Instituto vadovė Natalija Naročnickaja tvirtino, esą europiečiai jau iki kaklo sotūs „nuodėmės triumfo paradų“, todėl ieškodami gairių ir paguodos vis labiau dairosi į Rusiją. Ji taip pat teigė, jog institutas pradėjo gauti laiškus, kuriuose dėkojama Rusijai ir jos lyderiui.

Kova už „Rusų pasaulį“

Naujojo komplekso Paryžiuje vaidmuo ims aiškėti tik tuomet, kai jis pradės veikti, bet žinant V. Putino metodus galima nuspėti, kad stačiatikių maldos namai taps V. Putino ruporu. „Ši katedra yra kitos Europos – ultrakonservatyvios ir antimodernios – avanpostas laisvamaniškos ir pasaulietiškos valstybės širdyje“, – įsitikinęs Michelis Eltchaninoffas, parašęs knygą „Vladimiro Putino galvoje“, nagrinėjančioje Rusijos prezidento mąstyseną.

Didžiulį kompleksą sudaro keturi pastatai, „dvasinis centras“ apima ne tik katedrą, bet ir mokyklą, konferencijų sales bei kultūros centrą, vadovaujamą Rusijos ambasados. Jis priklauso ne Bažnyčiai, o Rusijos valstybei, nurungusiai Saudo Arabiją, Kanadą ir kitas šalis, siekusias įsigyti geidžiamą sklypą.

Maskva ieškojo įspūdingos šventovės Paryžiuje jau nuo tada, kai svarbiausia stačiatikių Aleksandro Neviškio katedra 1917 metais nutraukė ryšius su Rusijos stačiatikių hierarchais ir perėjo Konstantinopolio žinion. Sovietų lyderiai Josifas Stalinas ir Nikita Chruščiovas, nors buvo griežti religijos priešininkai, spaudė Charles'į de Gaulle'į perduoti Maskvai Neviškio katedrą. Šis nesutiko, ir Maskvai ištikimi stačiatikiai gavo melstis kukliame Paryžiaus garaže. V. Putinas atgaivino pastangas susigrąžinti visą bažnytinę nuosavybę.

Politinių, diplomatinių ir religinių interesų susiliejimas buvo labai akivaizdus Nicoje, kai baigus renovuoti Šv. Nikolajaus katedrą Rusijos ambasadorius Paryžiuje Aleksandras Orlovas drauge su Nicos meru Christianu Estrosi surengė ceremoniją, per kurią sveikino šventovės atnaujinimą kaip „žinią visam pasauliui: Rusija šventa ir amžina!“ Buvo surengta Prancūzijos ir Rusijos draugystės šventė, į iškilmingą vakarienę prabangiame Nicos viešbutyje katedros grąžinimui paminėti susirinko stačiatikių dvasininkai, ambasadorius, pareigūnai iš Maskvos ir garbingi svečiai prancūzai. Vladimiras Jakuninas, senas V. Putino bendražygis, kuriam po Krymo aneksijos JAV taiko sankcijas, bet europiečiai į savo juodąjį sąrašą jo nėra įtraukę, paskelbė katedrą „Rusų pasaulio kampeliu“ – šią koncepciją Maskva naudoja kariniam įsiveržimui į Ukrainą pateisinti. V. Jakuninas pridūrė, kad caro laikų nuosavybė priklauso Rusijai „tiesiog todėl, jog tai mūsų istorija“.

Andrejus Jelisejevas, iš Maskvos atvykęs Nicos katedros vyresnysis dvasininkas, neigia savo priešininkų iš emigrantų bendruomenės kaltinimus, kad dirba Rusijos saugumo tarnyboms. Tačiau jis sakė esąs įpareigotas tarnauti valstybei, nes Rusijos bažnyčia tapo valstybės departamentu dar Petro Didžiojo laikais, XVIII amžiaus pradžioje. Todėl net norėdamas į kitą vietą perkelti ikoną turi gauti leidimą. Mat katedra priklauso Rusijos valstybei, o ne Bažnyčiai.

Spynų karas

Karštas Maskvos šalininkas prancūzų inžinierius Christianas Frizet prisimena, kaip, gavęs Rusijos ambasados Paryžiuje instrukcijas, nuėjo į Nicos stačiatikių kapinaites ir mikliai atidarė geležinių vartų užraktą – neprireikė nė atsuktuvo. Padedamas tėvo Jelisejevo pagalbininko, buvusio Rusijos kariškio Igorio Šeleškos, vėliau žuvusio per Nicos islamistinę teroro ataką, Ch. Frizet pakabino ženklą, skelbiantį, kad kapinės yra Rusijos Federacijos nuosavybė, ir uždėjo ant vartų grandinę su spyna.

Nicos stačiatikių asociacijos viceprezidentas Alexis Obolenskis su savo šalininkais užrašą nuėmė, spyną pašalinio ir uždėjo savo. Galiausiai abi šalys susitarė, kad kiekviena turės savo raktą.

„Jie nesiliaus, kol visko neperims, – karčiai juokavo A. Obolenskis. – Vieną gražią dieną Anglų promenada Nicoje bus pavadinta Rusų promenada.“

Parengė VILJAMA SUDIKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"