TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kalnų Karabacho kokteilis pasirengęs sprogti nauja jėga

2016 04 05 6:00
Jerevane armėnų savanoriai rengiasi į pagalbą Kalnų Karabacho separatistams. Reuters/AFP/Scanpix nuotraukos

Ilgalaikė smurtinė nesantaika, daugelį pastarųjų metų rusenusi Kalnų Karabache, pratrūko su netikėta jėga ir grasina įžiebti didesnio masto konfliktą. Įtampa, keršto troškimas didžiulis abiejose šalyse, o Maskvai tai – galimybė įsikišti ir sukurti dar vieną Padniestrę ar Donbasą.

Iš visų neišspręstų konfliktų, kurie kilo subyrėjus Sovietų Sąjungai, Armėnijos ir Azerbaidžano priešprieša dėl Kalnų Karabacho visuomet buvo viena grėsmingiausių. Šiomis dienomis armėnus, azerbaidžaniečius ir platesnį pasaulį pasiekė naujas priminimas, kad šis incidentas yra tarsi parako statinė – jai sprogus gresia katastrofiški padariniai.

1994 metų paliaubos, nutraukusios karą, per kurį Armėnijos remiamos pajėgos atėmė šią teritoriją iš Azerbaidžano, nuo to laiko ne kartą buvo pažeistos. Taip nutiko ir šeštadienį, kai pratrūkus intensyviems karo veiksmams abi šalys neteko mažiausiai 30 karių (18 armėnų, 12 azerbaidžaniečių). Tarp žuvusiųjų – daugiausia jauni šauktiniai, tarnaujantys abiejų valstybių ginkluotosiose pajėgose. Yra ir kelios civilių aukos, taip pat dešimtys sužeistųjų. Numuštas Azerbaidžano karo sraigtasparnis Mi-24, apšaudęs armėnų pozicijas, ant minos užvažiavo tankas (armėnai pranešė sunaikinę jų tris). Azerbaidžano naujienų agentūra teigė, jog per karinę operaciją buvo sunaikinti 6 Armėnijos tankai ir 15 artilerijos vienetų.

1994 metų paliaubos savaime sukūrė labai nestabilią padėtį. Per Azerbaidžano teritoriją buvo nubrėžta ugnies nutraukimo linija, bet jos neprižiūrėjo jokios taikdarių pajėgos. Šešerius metus trukęs karas paliko sunkią traumą abiem tautoms ir didelę abipusę neapykantą.

Sužeistas karys gabenamas į ligoninę Azerbaidžano Terterio rajone, kuris ribojasi su Kalnų Karabachu.

Maskvos ranka

Nė viena šalis nerodo geros valios ieškoti kompromiso. Azerbaidžane, kuris per konfliktą prarado ne tik šią armėnų mažumos gyvenamą teritoriją, bet dar ir septynias ją supančias provincijas (kai kurias iš dalies), priešiškumas armėnams ypač stiprus.

Be to, trijų tarptautinių tarpininkių – Jungtinių Valstijų, Prancūzijos ir Rusijos – spaudimas visuomet buvo per silpnas, kad priverstų Armėniją ir Azerbaidžaną siekti susitarimo. Per pastaruosius kelerius metus padėtis Kalnų Karabache smarkiai pablogėjo. Praeityje liko tos dienos, kai jauni kariai ramiai sėdėdavo apkasuose ir tik retsykiais paleisdavo ugnį per skiriamąją liniją.

Savo armijai modernizuoti Azerbaidžanas išleido milijardus dolerių, gautų iš Kaspijos jūros naftos. Dabar ji nė iš tolo neprimena tų ginkluotųjų pajėgų, kurias šalis turėjo, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga. Savo ruožtu Kalnų Karabacho separatistai patys tvarko reikalus su Armėnijos kariškiais ir gauna Jerevano finansavimą. Šitaip vadinamoji kontaktinė linija, skirianti kariaujančias šalis, tapo viena labiausiai militarizuotų zonų. Ji tiesiog prifarširuota tankų ir sunkiosios artilerijos.

Pro karo dūmus sunku įžvelgti, kas iš tiesų nutiko Kalnų Karabache pastarosiomis dienomis. Daugelis sutinka, kad be Maskvos rankos čia neapsieita. Rusija nori sukurti situaciją, kuri leistų jai įsikišti ir dislokuoti toje teritorijoje savo pajėgas. Nėra jokių abejonių, jog Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas dėjo labai daug pastangų, kad sukurptų naują šio konflikto sureguliavimo planą, pagal kurį Rusija taptų taikos garante. 1994 metais, kai buvo pasiektos paliaubos, Rusijai nepavyko dislokuoti savo taikdarių Kalnų Karabache, tad atsigriebti dabar – svarbiausias Maskvos tikslas. Sykį Rusijos pajėgos – vadinamieji taikdariai – bus dislokuotos Kalnų Karabache, ir dar vienas įšaldytas konfliktas, supančiosiantis Vakarams gana draugišką Azerbaidžaną, garantuotas.

Iki šiol abi konfliktuojančios šalys atmetė ne vieną taikos planą, kurį Maskva parengė arba buvo viena iš autorių.

Rusija turi labai rimtų interesų tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Maskva nepaleido Armėnijos į Europos Sąjungą, kai ši rengėsi pasirašyti Asociacijos sutartį pagal Rytų partnerystės programą, o į savo karinę bazę Armėnijoje pastaruoju metu atsiuntė galingą karinės aviacijos papildymą.

Paramą Azerbaidžanui pareiškė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, tapęs didžiausiu prezidento Vladimiro Putino priešu, kai numušė iš Sirijos į Turkijos oro erdvę įskridusį Rusijos karo lėktuvą. Nuo to laiko Rusijos ir Turkijos bendravimas toks įtemptas, kad net kalbama apie galimą abiejų šalių karą. Tačiau Ankara su Baku nuo seno plėtoja labai draugiškus santykius, o su Maskvos sąjungininku Jerevanu jų nepalaiko. Turkijos ir Armėnijos priešiškumą daugiausia lemia Ankaros atsisakymas pripažinti osmanų vykdytas armėnų žudynes genocidu.

R. T. Erdoganas kritikavo tarptautinius tarpininkus, vadinamąją Minsko grupę, kad nepakankamai rimtai vertina situaciją. Jo žodžiais, prie tokios padėties prieita dėl Minsko grupės silpnumo, menko ryžto ir noro sąžiningai imtis veiksmų.

Azerbaidžano karinė technika Terterio mieste.

Kas kaltas?

Iki galo neaišku, kodėl savaitgalį užvirė karo veiksmai, – abi šalys kaltina viena kitą. Pasak Armėnijos gynybos ministerijos, „priešininkas ėmėsi puolamųjų veiksmų, mėgindamas giliai įsismelkti į Armėnijos armijos gynybines linijas ir užgrobti taktines pozicijas panaudodamas tankus, artileriją bei oro pajėgas“. Visą atsakomybę už „precedento neturintį įtampos eskalavimą“ Armėnija suvertė Azerbaidžanui.

Savo ruožtu Azerbaidžanas agresorėmis vadino Armėnijos pajėgas, bet vienašališkai paskelbė paliaubas sakydamas, jog tai daro iš geros valios ir reaguodamas į tarptautinius raginimus. Tačiau Armėnija jau po kelių valandų šį Baku pareiškimą pavadino melu ir patikino, kad Azerbaidžanas toliau atakuoja armėnų pozicijas iš artilerijos sistemų.

Kuri nors viena šalis galėjo pažeisti paliaubas, kaip jau ne kartą būta anksčiau, o paskui susirėmimai tik stiprėjo. Bet galėjo būti ir kitaip – Azerbaidžanas nusprendė surengti karinę operaciją, kad pakeistų padėtį savo naudai ir atgautų prarastas žemes. Iš tiesų Azerbaidžanas patvirtino atkovojęs nedidelius teritorijos gabalus. Be to, nors ir paskelbė vienašališkas paliaubas, Baku pareiškė atsakysiąs į visas provokacijas „puolamaisiais veiksmais, kad sunaikintų priešą“.

Pirmadienį Azerbaidžanas pranešė apie naujas savo aukas – tris karius, kuriuos nukovė armėnų pajėgos, apšaudžiusios jų pozicijas iš minosvaidžių ir raketinių granatsvaidžių. Įnirtingi susirėmimai Kalnų Karabache vyko trečią dieną, šalys nekreipė dėmesio į jokius tarptautinės bendruomenės raginimus nutraukti ugnį.

Kai kurių apžvalgininkų nuomone, Azerbaidžano valdžiai reikėjo karinės operacijos, kad nukreiptų gyventojų dėmesį nuo ekonominių bėdų, kurias valstybė patiria dėl atpigusios naftos. Ir tikrai, tiek gana klestinčiame Azerbaidžane, tiek visiškai nuskurdusioje Armėnijoje žmonės, pamiršę vidaus problemas ir kritiką savo lyderiams, ėjo į mitingus iškėlę nacionalines vėliavas.

Kaip viskas prasidėjo

Krikščionių armėnų ir musulmonų azerbaidžaniečių, labai artimų turkams, konflikto šaknys siekia jau daugiau kaip šimtmetį, tačiau didelio masto karas pratrūko 1988 metais, kai Azerbaidžanas paskelbė suverenitetą (1991 metais, subyrėjus SSRS, tapo nepriklausoma valstybe), o autonominio Kalnų Karabacho parlamentas balsavo už regiono prisijungimą prie Armėnijos.

Šešerius metus Armėnijos remiami separatistai ir Azerbaidžano pajėgos kovojo dėl Kalnų Karabacho ir pietvakarinių Azerbaidžano Nachičevanės regionų. Per tą karą žuvo 30 tūkst. žmonių. Kai 1994 metais ugnis buvo nutraukta, separatistai jau kontroliavo Kalnų Karabachą ir jį supančias septynias provincijas.

Jungtinės Tautos pasisakė už Azerbaidžano teritorijos vientisumą ir reikalavo išvesti armėnų pajėgas.

Prieš karą maždaug 25 proc. Kalnų Karabacho gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Jiems teko bėgti iš savo namų, kaip ir armėnams, gyvenusiems kitur Azerbaidžane.

2009 metais buvo surengtos Armėnijos ir Azerbaidžano lyderių derybos, bet jokių vaisių jos nedavė. Konfliktas dėl Azerbaidžano teritorijos supamo anklavo rutuliojosi toliau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"