TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Karo šunys

2011 10 01 0:00

Kai pastarąjį kartą lankiausi Afganistane, Helmando provincijoje, buvau priskirtas prie britų parašiutininkų. Atkreipiau dėmesį, kad kai jie patruliuoja arba važiuoja šarvuočiais, priekyje visada eina žvalgas arba du ir kiekvienas už ilgo pasaitėlio veda šunį.

Šuva eina pirmas, uostinėja, už pasaito tempdamas žvalgą. Kartais bėga palaidas. Suradęs miną arba savadarbį sprogmenį sustoja kaip įkastas ir laukia kol prieis vedlys ir nutars - išminuoti ar pridėjus savo užtaisą miną susprogdinti. Helmando provincijoje kovos labai atkaklios, kiekvieną rytą randama naujų minų, ir kartais du kilometrus kelio galima nueiti ne greičiau nei per valandą.

Šunys elgėsi taip išmintingai, buvo tokie drausmingi, kad negalėjau nepaklausti, iš kur kariai gavo tokius šaunius keturkojus kovotojus? Juk per Antrąjį pasaulinį, Vietnamo ar kitus karus mažai kas buvo girdėjęs apie kariaujančius šunis. Žinojome tik, kad taikos metu be jų neišsiverčia pasieniečiai, policija, na ir, žinoma, kinas. Užtat Afganistane kare šunys tokie pat svarbūs, kaip zvimbaliai nepilotuojami lėktuviukai.

Seniausias žmogaus draugas

Šuva buvo pirmas gyvūnas, susiejęs savo gyvenimą su žmogum. Sprendžiant iš randamų senose stovyklavietėse kaulų, tai atsitiko maždaug prieš 14 tūkst. metų. Dabar jau aišku, kad buvo prijaukintas vilkas, ir aišku kodėl jis, o ne kuris kitas laukinis žvėris, tapo pirmuoju. Tarp vilkų stipri hierarchija. Kiekvienas gaujoje žino, kas yra vyriausias ir jo klauso. Jeigu ką tik gimęs vilkiukas pirmiausia pamato jį maitinančią žmogaus ranką, duodančią pieno ar susmulkintos mėsos, tai tas žmogus bus jo tėvas, motina ir vadas visą gyvenimą - šuo atsidavusiomis akimis žvelgs į jį su begaline meile.

Akmens amžiuje vilkai šlaistėsi arti žmonių stovyklų, kur būdavo atliekų, todėl žmonės surasdavo dar aklų vilkiukų. Lietuviškas priežodis "Kiek vilką bemaitintum, vis tiek į mišką žiūri" yra teisingas - žmonių auginami vilkai ne iš karto tapo šunimis.

Negalima sakyti, kad virtęs šunimi vilkas tik laimėjo. Žmonės - dideli egoistai. Sunkiai valandai atėjus jie savo ištikimus draugus suvalgydavo. Viduramžiais taip būdavo, kai priešas apsiausdavo miestą. Pastarąjį kartą - hitlerininkams apsupus Leningradą, kai blokada užsitęsė beveik trejus metus. Korėjoje, Vietname, keliose Kinijos provincijose kai kurios šunų veislės maistui naudojamos iki šiol.

Vilko ir žmogaus draugystė davė ir neįprastą pasekmę. Ar atkreipėte dėmesį, kiek daug šunų veislių? Kai gimsta silpnas vilkiukas, trumpom kreivom kojytėm, tarsi mamutas ant jo būtų užlipęs, motina vilkė jam perkanda gerklę arba palieka po krūmu. Nėr čia ko veislę gadinti, maistą eikvoti. Ir gandrai silpnesnius gandriukus išmeta iš lizdo, ypač jei vasara sausa. Taikos simboliu laikomi balandžiai užkapoja sergantį arba apsigimusį draugą. Bet žmonės išsigimėlių ir mutantų pagailėdavo, be to, jie praversdavo. Trumpom kreivom kojytėm, ilgas kaip dešra vilkas - aiški gamtos nelaimė, bet tinkamas iš olų barsukus varinėti. Taip atsirado taksai. Kai dėl kažkokių genų sutrikimo gimdavo milžinas, jam taip pat leisdavo užaugti - toks lokius ir šernus varinėdavo, būryje net liūtus puldavo. Taip atsirado apie 400 šunų veislių. Paskui žmonės perprato selekciją, išmoko kryžminti ir išvesti tokią veislę, kokios jiems reikėjo. Tačiau visi jie, ir saujoje telpantis čihuahua, ir vyrui iki juosmens siekiantis danų dogas, vis tiek yra šunys, nes visi jie kilę iš vilkų.

Neįspėja tik dėl ekonomikos krizės

Šunų išmintis, ištikimybė žmogui ir sugebėjimas mokytis tiesiog pritrenkia. Jų uoslė 100 tūkst. kartų geresnė nei žmogaus - užuodžia net kas buvo užvakar. Labradorai 98 proc. tikslumu diagnozuoja žarnyno vėžį. Prancūzų aviganis Elias maisto produktuose puikiai užuodžia nepageidaujamą priedą gliuteną.

O kiek pasakojimų apie begalinę šuns ištikimybę. Ir pats tokią mačiau.

Mergaitė surado šiukšlyne gaištančią iš bado ir šalčio kalytę. Parsinešė namo, išgelbėjo, abi susidraugavo. Kalytė gerai plaukė, bet savo globėjai maudytis, net bristi giliau nei iki kelių neleisdavo - tuoj imdavo loti, čiupdavo dantimis už maudomuko ir tempdavo į krantą. Matyt, genai lėmė taip elgtis. Kai kartą mergaitė maudėsi vonioje, kalytė pamatė tą siaubingą, jos manymu, vaizdą, šoko loti, bandė tempti mažąją šeimininkę iš vonios, bet už ko sugriebsi, juk neimsi kandžioti savo motinos. Kiek pagalvojusi kalytė ėmė lakti muiliną vonios vandenį. Tikėjosi išlakti visą, kad tik išgelbėtų savo šventąją.

Bet grįžkime į Afganistaną, kur sąjungininkų pusėje kovoja daug daugiau šunų nei per abu pasaulinius karus. Afganistano konfliktas - asimetriškas. Koalicija naudojasi raketomis, nepilotuojamais lėktuvais zvimbaliais, kampu šaudančiais ginklais, o talibai - namų darbo minomis. Amerika išleido 20 mln. dolerių visokiems minų ieškikliams, tik naudos iš jų nebuvo. O šunys miną suranda, net kai ji užkasta giliai į žemę ar paslėpta šalikelėje gulinčioje stipenoje.

Nepakeičiami keturkojai kariai

Sėkmingiausiai šunis panaudoja britai. "The Daily Telegraph" rašo, kaip po sunkių kautynių talibai buvo išstumti iš kaimo, tačiau eiti į kaimelį kareiviai nedrįso. Talibai visada palieka spąstų, ir neapsižiūrėjus gali žūti daugiau karių nei per kautynes.

Kol vyko mūšis, vadas liepė šunvedei, eilinei Charlotte Cook su labradoru Henriu laukti nuošalyje. Šuniui šaudymas ir sprogimai nerūpėjo, jis buvo įpratintas. Net kai nutūpė sraigtasparnis paimti sužeistųjų, jis toliau gaudė savo uodegą. Tačiau kai vadas paliepė apieškoti pastatus, Charlotte atkabino pasaitėlį ir Henris iš karto puolė uostinėti visų kampų - jam buvo pabodę laukti. Prie vienų durų Henris sulojo, pasitraukė, vėl grįžo, vis gaudydamas Charlotte žvilgsnį. Ji suprato - už durų sprogmenys. Kareivių gyvybė buvo išsaugota.

Britai stengiasi kuo daugiau šunų panaudoti Afganistane. Jie suformavo pirmąjį karinį apmokytų šunų pulką. Britai supranta humorą. Šis pulkas įeina į Karališkosios armijos veterinarinį korpusą. Jo kariai ir šunys išskirstomi po kovojančius dalinius. Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas pranešė, kad kovai su paslėptomis minomis skiria dar 67 mln. svarų.

Vertingesnis už sabalą

Ieškodamos gerų šunų įvairių šalių kariuomenės konkuruoja, lanko jų veisėjus, gyvūnų globėjus, klausinėja mokyklose įvairiose valstybėse. Didžiausi britų varžovai - amerikiečiai, kuriems šunų reikia ne tik fronte, bet ir namie - narkotikams surasti. Šioje srityje pasižymi spanieliai. Jie apieško automobilį 8 kartus greičiau nei žmogus. Kas savaitę amerikiečiai lėktuvais iš Europos išgabena maždaug 100 šuniukų, nes gerą šunį surasti nelengva ir ne kiekvienas leidžiasi apmokomas. Ieškoma tarp medžioklinių veislių, labradorų, spanielių, ir nebūtinai keturkojai turi būti grynaveisliai. Apmokyti šunys tarnauja iki aštuonerių metų, kartais ilgiau, o paskui išleidžiami į pensiją, t. y. atiduodami į šunyną, kur daug erdvės ir maisto.

Šunys labai skirtingi. Net toje pačioje vadoje gali būti gabių, darbščių ir žioplų. Vieni turi nuostabią uoslę, kiti - prastesnę. Gerieji 9 mėnesius mokomi ieškoti tam tikrų kvapų. Tai daroma tik skatinant, šunys niekada nebaudžiami, net dygliuotos apykaklės uždraustos. Kaip jie mokomi? Paprastai. Dalelytė medžiagos, kurią šuo turi surasti, pavyzdžiui, trotilo, įdedama į vieną iš daugybės dėžučių. Šuo turi pritūpti prie tos, kurioje jos yra. Tą akimirką, kai jo užpakaliukas pasiekia žemę, gauna dovaną žaislą, dažniausiai, lauko teniso kamuoliuką, kurį šunėkas čiumpa ir žiaumoja kaip didžiausią skanumyną. Niekas nežino, kodėl šunys taip mėgsta kamuoliukus. Paskui dėžutė slepiama giliau ir gudriau.

Dar šunį reikia pripratinti prie neįprastų garsų ir neišvengiamos maišaties kovos metu. Todėl tarškinama įvairiom tarškynėm, paleidžiamas įrašas su sprogimų, vaikų balsų ir visokių mykimų garsais. Šuns tik nepavyksta išmokyti šokti į ūžiantį, besisukantį sraigtasparnį. Tenka čiupti į glėbį ir cypiantį iš baimės įnešti.

Karininkai dar stebi ar šuo ir šunvedys myli vienas kitą. Jeigu ne, tokia pora išardoma. Nes sprogmenų paieška - atsakingas darbas.

Prieš porą metų Helmande vyko gelbėjimo operacija. Buvo pasiųstas sraigtasparnis su 26 kareiviais iš kovos lauko išgabenti springerspanielį Montį. Buvo manoma, kad jis prarijo plastikinį sprogmenį. Tokios operacijos vykdomos tik kai reikia išvežti sunkiai sužeistus karius. Tąkart išsigąsta buvo be reikalo - šuns pilve nieko nebuvo. Kai Montis atsipeikėjo po narkozės, gavo porą savaičių atostogų, o paskui vėl išvyko į frontą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"