TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kas atsitiko demokratijai?

2010 02 10 0:00
AFP/Scanpix nuotrauka

Amerikoje karštai diskutuojama dėl Baracko Obamos ir Kongreso ekonomikos gaivinimo plano, taip pat būtinų demokratinių reformų bei jų priėmimo būdų.

Savo nuomonę apie tai išsakė ir Robertas B.Reichas, vienas iš žurnalo "The American Prospect" įkūrėjų, viešosios politikos profesorius Goldmano viešosios politikos mokykloje prie Kalifornijos universiteto Berklyje. Šiame žurnale paskelbęs savo straipsnį, profesorius svarsto:

"Kurios programos turėtų būti nutrauktos, kurios teisės apribotos ir kurie mokesčiai pakelti, kad sumažėtų ilgalaikis biudžeto deficitas? Hm... Suburkime komisiją ir liepkime jai nuspręsti. Bent jau taip siūlo keli Kongreso nariai ir B.Obamos ministrų kabinetas.

Komisijos - įprastas politikų metodas, kuriuo galima pasinaudoti ir perduoti spręsti sunkius klausimus patyrusiems "ekspertams". Tačiau ilgalaikio biudžeto deficito mažinimas neturi beveik nieko bendro su patirtimi, kai kalbama apie mūsų tautos vertybes ir prioritetus. Šie sprendimai turėtų būti priimami demokratiškai.

Demokratija susideda mažiausiai iš trijų dalių: svarbūs nutarimai turi būti priimami viešai, visuomenė ir jos atstovai turi rengti debatus ir daryti įtaką sprendimams, o tie, kurie juos priima, privalo skaitytis su rinkėjais.

Bet šių principų išsižadama. TARP (The Troubled Assets Relief Program) planą Kongresas pradėjo išduodamas visiškai tuščią banko čekį. Tuomet iždo pareigūnai nusprendė, kurios bendrovės gaus šimtus milijardų dolerių. Kodėl buvo pasirinktos būtent šios, o ne kitos įmonės - lieka paslaptis. Praėjo keli mėnesiai, o iždas taip ir neatskleidė, kokiems pagrindiniams bankams draudimo milžinė "American International Group" pagelbėjo savo pinigais.

Tuo tarpu Federalinių rezervų sistema pažengė daug toliau, nei reikalavo jos įprastas vaidmuo nustatant trumpalaikes palūkanų normas. Ji susipirko milžinišką kiekį skolų - nekilnojamojo turto, iždo vekselių ir skolų dokumentų - iš pusiau valstybinių agentūrų. Niekas už šios sistemos ribų nežino pagrindinių pelno gavėjų kriterijų, kuriais remiantis priimti įsipareigojimai, ir net kiek skolų ji supirko.

Net jei kritiška šalies ūkio padėtis ir pateisino tokią paslaptį (nors sunku suprasti, kodėl turėtų), padėčiai pagerėjus sprendimai ir toliau priiminėjami už uždarų durų. Ar iždas panaudos tai, kas liko iš TARP plano naujų darbo vietų kūrimui skatinti? Jei taip, tai kokiu būdu? Ar Federalinių rezervų sistema nebepirks nekilnojamuoju turtu paremtų vertybinių popierių? Niekas to nežino.

Tokia pati tendencija akivaizdi ir kitur. Kongresas negali nuspręsti, ar sumažinti ir kaip sumažinti finansinių vadovų algas. Bet ar tai užbaigs problemą? Federalinių rezervų sistema teigia, kad ji nuspręs, koks turi būti darbo užmokestis. Baltieji rūmai ir Senatas negali sutarti, ką daryti dėl klimato kaitos. O kas priima sprendimus? Aplinkos apsaugos agentūros nuomone, ji turi įgaliojimus reguliuoti anglies išskyrimą pagal "Švaraus oro" įstatymą.

Iš pirmo žvilgsnio debatai dėl sveikatos apsaugos reformos buvo panašūs į demokratinį svarstymą, tačiau greitai tapo aišku, kad esminės derybos vyko už uždarų durų tarp vyriausybės bei didžiųjų farmacijos ir draudimo bendrovių. Vyriausybė joms pažadėjo daugiau kaip 30 mln. naujų klientų ir bendrovės sutiko nesipriešinti reformoms. Farmacijos pramonė netgi nustatė griežtą išlaidų mažinimo ribą per ateinančius dešimt metų - 80 mlrd. dolerių ir nė cento daugiau. Apie tai tapo žinoma ne todėl, kad ši svarbi sutartis vieša, o todėl, kad informacija nutekėjo į spaudą.

Vis dėlto aš palaikau vyriausybės planus mažinti vadovų algas, reguliuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir reformuoti sveikatos apsaugos sistemą. Taip pat suprantu, kad niekas nenorėjo finansų krizės, tačiau mane pribloškė priemonės, kuriomis siekta šių tikslų.

Vašingtonas yra aptekęs lobistais, ginančiais turtingųjų interesus. Čia ir slypi esminė problema, dėl kurios atvira politika tampa neįmanoma. Finansų ministerijai ir Federalinių rezervų sistemai ėmus viešai spręsti įvairių įmonių bei pramonės šakų milijardinio finansavimo klausimus, vyriausybė būtų tiesiog užtvindyta prašymais. Volstrito lobistai blokuoja tikrąją finansų reformą. Energetikos pramonė išsikovojo daug subsidijų ir lengvatų "Prekybos taršos" įstatyme. Farmacininkai ir draudikai būtų sužlugdę sveikatos apsaugos reformą, jei nebūtų papirkti. Kongresas yra bejėgis kovoje su ilgalaikiu deficitu.

Visa tai nereiškia, kad turėtume nustoti tikėti demokratija. Slapta politika taip pat jautriai veikia privačius interesus, kaip ir lobistais aptekę įstatymų leidybos organai (manoma, kad finansų ministerija yra glaudžiai susijusi su Volstritu). Problemą galime išspręsti pakartotinai užsiėmę demokratijos valymu. Tai reiškia, kad tie, kurie atsisako privačių investicijų, gaus pakankamą valstybinį finansavimą, lobistai bus labiau suvaržyti ir bus įvesti griežtesni jų registravimo kriterijai, valdymas taps viešesnis, o privatūs interesai labiau kontroliuojami.

Tačiau apie tokias reformas niekas net neužsimena. Jų nėra ir B.Obamos darbotvarkėje. Žinoma, jos nekelia didelio visuomenės susidomėjimo, o jų įgyvendinimas yra pragaištingai sudėtingas. Tačiau be jų demokratija neišgyvens."

Išvertė Kristupas VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"