TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kas nutiktų Rusijoje, jei nebeliktų V. Putino

2016 03 29 6:00
Per metus Vladimiro Putino populiarumas smuktelėjo 10 proc., bet jį vis dar palaiko dauguma Rusijos žmonių - 73 procentai. Reuters/Scanpix nuotrauka

Artimiausiu metu nėra ko tikėtis, kad Vladimiras Putinas išnyks iš Rusijos politikos.

Klausimas, kada Rusijoje baigsis V. Putino era, rūpi visiems, mėginantiems prognozuoti Rusijos politiką. Švedijos buvęs ministras pirmininkas Carlas Bildtas davė jam nuo 5 iki 10 metų. Kai kurie Rusijos analitikai spėja, kad V. Putino režimas ims byrėti jau šių metų viduryje. Tačiau kol kas visiškai aišku tik viena – V. Putinas neliks valdžioje amžinai, bet ir nedings artimiausiu metu.

Tai suprasti padės atidesnis žvilgsnis į autokratinius režimus. Politikos mokslų specialistai Barbara Geddes, Josephas Wrightas ir Erica Frantz nustatė, kad paprastai, kai autokratinis lyderis ima prarasti valdžią, nutinka vienas iš šių trijų dalykų:

* valdžią paima kita autokratų grupė ir sukuria naują, bet vis tiek autokratinį režimą;

* išsilaiko ankstesnis režimas, bet kas nors iš valdančiosios grupės pakeičia pasitraukusį lyderį;

* demokratiškai išrinkti lyderiai pakeičia režimą.

Neatrodo, kad nors vienas iš šių variantų galimas Rusijoje. „The Washington Post“ siūlo patyrinėti visus iš eilės.

1. Į valdžią ateina kita autokratų grupė

Irano ir Arabų pavasario pavyzdžiai rodo, kas nutinka, kai revoliucija nušluoja autokratinius lyderius. Į jų vietą stoja ne demokratija, o kitas autokratinis režimas. Tai ypač būdinga po smurtinio nuvertimo.

Tačiau iš KGB atėjusio V. Putino aplinka specifinė ir gana homogeniška. Tai – jėgos atstovai, padarę karjerą saugumo ir karinėse struktūrose. Jų įtaka ir įvaizdis pakeitė Kremliaus politinę kultūrą. Ilgainiui V. Putino sąjungininkai, nesvarbu, kokios būtų profesinės kilmės, ėmė net mėgdžioti jo eiseną.

Jėgos struktūrų atstovai neapsiriboja galia savo specifinėse saugumo organizacijose, jie daro įtaką ir Rusijos užsienio politikai bei biudžetui. Dėl pučiamo Rusijos karinio biudžeto 2011 metais net buvo priverstas atsistatydinti finansų ministras Aleksejus Kudrinas.

Jėgos atstovai signalizuoja, kad karinės ir saugumo struktūros palaiko V. Putiną. Nėra jokios alternatyvios grupės, kuri būtų pasirengusi perimti valdžią Kremliuje. Ir iš kur ji galėtų atsirasti? Rusijos kariškiai naudojasi dideliu pasitikėjimu – tokio neturi nė viena kita organizacija. Atsižvelgiant į milžinišką ir tikriausiai nesuklastotą V. Putino populiarumą, kuriam, regis, nekenkia net ekonominės Rusijos bėdos, jį nuvertusiai naujai grupei tai nepridėtų teisėtumo.

Maža to, smurtinis perversmas destabilizuotų Šiaurės Kaukazą, nes sugriautų valdžios pusiausvyrą tarp Maskvos ir vietos valdžios, ypač Čečėnijoje. Jos lyderis Ramzanas Kadyrovas nuolat pabrėžia asmeninę ištikimybę V. Putinui. Atėjus naujam režimui iškiltų pavojus, kad Čečėnijoje atgims separatistinis judėjimas.

2. V. Putino režimas lieka valdžioje, bet turi naują veidą

Tai galėtų nutikti tokiu atveju, jei V. Putinas nutartų pasitraukti arba, nors ir nuolat demonstruoja savo fizinę jėgą, jį išduotų sveikata. Tam reikėtų stipraus Rusijos ekonomikos augimo, kuris nukreiptų rinkėjų dėmesį nuo demokratijos ar žmogaus teisių problemų.

Tačiau kol galioja Vakarų sankcijos ir nedidėja naftos kainos, ekonomikos augimo tikrai nebus. Net priešingai – ekonominės problemos taip spaudžia rusus, kad yra manančiųjų, jog netrukus kils socialiniai neramumai. Bet jau rengiamų protestų dalyviai – tolimųjų reisų vairuotojai, bankrutuojantys bankų skolininkai – dėl savo bėdų V. Putino nekaltina.

Dar sunkiau bus rasti V. Putino aplinkoje gyvybingą pakaitalą – tokį žmogų, kuris ne tik tęstų jo valdymą, bet ir turėtų kitų sprendimus lemiančių grupės narių pripažinimą. Tai sunku jau vien todėl, kad V. Putinas kuria įvaizdį, jog yra nepakeičiamas. 2008–2012 metais, kai jis susikeitė vaidmenimis su Dmitrijumi Medvedevu (šis tapo prezidentu, o V. Putinas – premjeru), vis tiek buvo aišku, kas tampo virveles.

Jei viskas vyks ramiai ir tvarkingai, per kitus prezidento rinkimus 2018 metais nebus kam pakeisti V. Putino. Kaip rodo apklausos, jis 80 proc. lenkia visus kitus galimus kandidatus.

Jokių įpėdinių nematyti nei V. Putino aplinkoje, nei šeimoje. Dvi dukteris Rusijos prezidentas slepia, jų nematyti viešumoje. V. Putino administracijos vadovas Sergejus Ivanovas atmetė galimybę kandidatuoti, nes esą „arkliai pusiaukelėje nekeičiami“. Taip pat neatrodo, kad platesnė Rusijos visuomenė ar politinis elitas paremtų mėgstantį pasirodyti R. Kadyrovą.

Jei vis dėlto V. Putinas nuspręstų 2018 metais nekandidatuoti, jis į savo vietą galėtų paskirti gynybos ministrą Sergejų Šoigu, sugebėjusį išsilaikyti vyriausybėje nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios. Pagal populiarumą šis žmogus užima antrąją vietą tarp politikų, kuriais labiausiai pasitikima. Jis ilgai dirbo nepaprastųjų situacijų ministru ir laikomas patyrusiu praktiku.

Bet kiek tikėtina, kad V. Putinas nutars nekandidatuoti? Labai mažai. Kad artimiausioje aplinkoje atsirastų naujas lyderis, beveik nerealu tokio tipo režimuose kaip Rusijos, kur vienas asmuo priima visus, tiek vidaus, tiek užsienio politikos, sprendimus.

Kita vertus, naujas lyderis vis dėlto gali atsirasti. Juk ir pats V. Putinas atėjo į valdžią, galima sakyti, iš niekur.

3. Demokratiškai išrinkti lyderiai pakeičia V. Putiną ir valdančiąją „Vieningosios Rusijos“ partiją

Nesvarbu, kada tai nutiktų, V. Putinui toks pasitraukimo būdas būtų pats saugiausias, nes demokratinis režimas kelia mažesnę grėsmę nueinančiam prezidentui nei naujas autokratinis režimas. Demokratiški lyderiai mažiau linkę ištremti, įkalinti arba nužudyti buvusius vadovus. Demokratinio perėjimo laikotarpis leidžia jiems pasitraukti ramiai, pritariant tarptautinei bendruomenei.

Rusijoje yra demokratinių jėgų, kurios galėtų garantuoti valdžios perdavimą, bet jos visos atsidūrusios po Kremliaus padu. Nematyti, jog ir Rusijos visuomenė linktų į tokias opozicines partijas kaip „Jabloko“ ar „Parnas“. Niekas neturi vilties, kad jos galėtų ką nors laimėti per Dūmos rinkimus. Tuo netiki net pati liberali opozicija. Iš dalies tai lemia įsitikinimas, kad rinkimai vis tiek bus klastojami, žinojimas, jog Rusijoje nėra laisvų rinkimų, tik – farsas. Dar viena bėda – liberali opozicija nepasiekia žmonių, išskyrus Maskvoje ir Sankt Peterburge. Galiausiai Rusijos opozicinės partijos nesugeba suvienyti jėgų.

Tad jei nebus rūmų perversmo ar dar kokio nors force majeure, V. Putinas liks valdžioje ne tik po parlamento rinkimų šių metų rudenį, bet ir po 2018-ųjų prezidento rinkimų.

„The Washington Post“, LŽ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"