TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kaukazo belaisvė

2015 05 23 6:00
Plakatas Suchumyje. Vaido Mikaičio nuotraukos

„Ar žinote, kad vieta, į kurią dabar einate, yra okupuota teritorija?" - vartydamas mūsų pasus klausia gruzinų policininkas. Ir dar kaip žinome, juk mes lietuviai. „Ar žinote, kad ten mes negalėsime užtikrinti jūsų saugumo?“ – toliau klausinėja jis. Nebe taip entuziastingai palinksime galvomis ir esame praleidžiami.

Šis pokalbis vyko prieš kelias dienas Gruzijos ir Abchazijos, kurią gruzinai laiko okupuota, pasienyje. Po 1992 metais įsiplieskusio ir daugiau kaip metus trukusio žiauraus karo Gruzija šios teritorijos nebekontroliuoja, negali jai daryti beveik jokios įtakos ir neatodo, kad apskritai kada nors galės.

Po 1917 metų bolševikų revoliucijos Rusijoje Abchazija turėjo plačią autonomiją nepriklausomoje Gruzijoje. Kai Gruziją aneksavo sovietai, Abchazijai buvo suteiktas SSR statusas. Po dešimt metų Stalinas panaikino šį statusą ir prijungė Abchaziją prie Gruzijos SSR. Abchazams nebuvo saldu. Gruzinai, Stalinas ir Berija uždarinėjo jų mokyklas, prievarta siekė nutautinti. Vyko nuolatinis gruzinų kraustymasis gyventi į Abchaziją.

Įsikišo rusai

Po šių veikėjų mirties abchazams vėl leista puoselėti savo kalbą ir kultūrą. Sovietmečiu regione buvo gana ramu. Subyrėjus SSRS ir Gruzijai paskelbus nepriklausomybę, abchazai sunerimo, kad jų autonomija bus panaikinta. Situacija vis labiau kaito, įtampa didėjo, kol įsiplieskė daug aukų pareikalavęs karas. Gruzinai, norėdami atkurti tvarką, tankais įsiveržė į Abchaziją, užėmė sostinę Suchumį ir sparčiai judėjo pirmyn. Netrukus, kaip ir reikėjo tikėtis, įsikišo rusai, kuriems buvo palanku išlaikyti nestabilumą ir chaosą regione. Jų remiami abchazų separatistai sustabdė gruzinų pajėgas ir pasiekė persilaužimą. Po aktyvių karo veiksmų abchazai su rusais atsikovojo Suchumį, o netrukus ir visą Abchaziją. Gruzinų prezidentas Eduardas Ševardnadzė vos išnešė sveiką kailį iš viešbučio Suchumyje, į kurį buvo atvykęs koordinuoti karo veiksmų.

Tada prasidėjo dvi savaites trukusios Suchumio žudynės, nukreiptos prieš civilius gruzinus. Kiek jų tiksliai žuvo ir dingo, nežinoma, bet spėjama, kad apie 8-10 tūkstančių. Tačiau dar įspūdingesnis pabėgėlių skaičius. Iki karo Abchazijos teritorijoje gyveno maždaug pusė milijono gyventojų. Pusę jų sudarė gruzinai, abchazai - tik penktadalį. Likę buvo rusai, ukrainiečiai, armėnai ir kiti. Po Suchumio žudynių ketvirtis milijono gruzinų turėjo palikti savo namus ir bėgti į Gruziją. Buvo sunaikinta apie 20 tūkst. jų namų, mokyklos, ligoninės, darželiai, bažnyčios ir kultūriniai objektai. Kiek vėliau maždaug 50 tūkst. gruzinų sugrįžo į Abchaziją, tačiau jiems buvo leista įsikurti tik pietiniame Galio regione, kuris iki šiol yra probleminis. Taigi gyventojų skaičius po karo teritorijoje sumažėjo daugiau kaip 50 proc. ir beveik nepasikeitė iki šiol. Tiesa, abchazų populiacija padidėjo nuo 18 iki 45 procentų.

Alėja palei jūrą.

Nepripažinta valstybė ir rusiški pasai

Po karo gruzinai dar bandė taikiai susigrąžinti Abchaziją, bet žala, padaryta vienų kitiems, buvo jau per didelė. Viskas dar pablogėjo po 2008 metų gruzinų ir rusų karo, kai Rusija paskelbė pripažįstanti Abchazijos nepriklausomybę, atidarė ambasadą Suchumyje, įvedė savo karius ir pastatė pasieniečius saugoti Abchazijos sienų. Negana to, beveik visiems norintiesiems išdalijo rusiškus pasus, kad būtų dingstis ginti savo piliečius, o gruzinams nebekiltų pagundų spręsti teritorinius klausimus jėga.

Šiuo metu beveik visos pasaulio valstybės tebelaiko Abchaziją Gruzijos dalimi. Tiesa, jos nepriklausomybę, be Rusijos, dar pripažino Venesuela, Nikaragva, Nauru, Vanuatu ir Tuvalu. Net Baltarusija kol kas nesiryžta to padaryti. Todėl man pasirodė labai tinkama šiai Kaukazo teritorijai pritaikyti populiaraus Leonido Gaidajaus režisuoto filmo pavadinimą.

Tarptautinis nepripažinimas reiškia, kad Abchazijoje užsieniečių nesaugo nei gruzinų policija, nei jokios Lietuvos, Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės organizacijos. Nelaimės atveju reikėtų tikėtis tik vietinių institucijų geranoriškumo ar malonės.

Todėl šiek tiek nerimastingai, ausyse skambant gruzino pasieniečio perspėjimams, perėjome tiltą per Inguro upę, skiriančią Gruziją nuo Abchazijos, ir prisistatėme šios šalies pasienį saugantiems rusų kariams.

Vykstant į Abchaziją reikia vizos. Ją gauti nesunku, tereikia iš anksto elektroniniu paštu užpildyti anketą ir kartu su paso kopija išsiųsti Abchazijos užsienio reikalų ministerijai. Jei pasirodai nepavojingas, po kelių dienų gauni patvirtinimo laišką, kurį turi parodyti pasienyje. Pasieniečiai įleidžia, tačiau per tris darbo dienas būtina prisistatyti į vietos saugumą ir pasiimti tikrą vizą, nes be jos paskui neišleis iš teritorijos.

Pasienyje buvo nejauku. Rusai tikrino nuodugniai, gal tris kartus skirtingiems pasieniečiams teko aiškinti, ko važiuojam, kur nakvosim, ką veiksim ir apskritai kas mus čia kvietė. Kelis sykius tikrino ir nuotraukas fotoaparate. Griežtai rekomenduoju pasienyje nefotografuoti, nes laukia dideli nemalonumai. Prisiminkite - čia niekas jūsų neapgins.

Suchumio geležinkelio stotis.

Akis bado skurdas

Pietinė Abchazija, kurios dauguma gyventojų yra gruzinų kilmės, atrodo nekaip. Po karo ji beveik nebuvo atstatyta. Šiek tiek aptvarkytas tik Galio miestas. Pakelėje stovi kadaise buvusios gražios ir prašmatnios vilos. Dabar jos apgriautos, nusiaubtos, be langų, tuščios ir liūdnos. Galyje vietiniai vyrai renkasi centrinėje autobusų stotelėje ir skundžiasi nedarbu bei skurdu. Jie visi dirba taksistais ir laukia retų uždarbių.

Suchumyje šiek tiek geriau. Centrinė miesto dalis, kurioje įsikūrę prašmatnesni viešbučiai, gražiai sutvarkyta. Palei jūrą driekiasi puiki alėja - čia vaikšto, pramogauja ir ilsisi miestiečiai bei miesto svečiai. Abchazija itin populiari rusų, kurie negali įpirkti kelionių į Turkiją, Egiptą ar Kiprą, poilsio vieta. Kitų tautybių atstovų, ypač vakariečių, labai mažai.

Tačiau Suchumis - nedidelis miestas, todėl tuoj už centro akis vėl pradeda badyti skurdas ir karo padarinių likučiai. Anuomet suniokota geležinkelio stotis stovi visiškai netvarkyta kaip gyvas priekaištas karo mėgėjams. Abchazijos universiteto pastato viršutinių aukštų langai - be stiklų. „Kam mums tie stiklai, juk čia šilta“, - nelinksmai juokauja mus apgyvendinęs abchazas. Tiesiog trūksta lėšų. Negana to, dėl korupcijos Rusijos skiriama parama dažnai net nepasiekia tų, kam ji skirta. Šildymo apskritai nėra, per karą sugriauta sistema dar neatkurta. Žmonės šildosi elektriniais radiatoriais. Pusiau apgriauti daugiabučiai, kurių pusė namo yra apgyvendinta, o kita pusė apleista, - kasdienis vaizdas.

Čia jau senai nebevažiuoja traukiniai. Naujasis Afonas.

Niūrų įspūdį praskaidrina vietinių svetingumas. Mums kambarį išnuomojęs abchazas su šeima padarė viską, kad jaustumės gerai ir saugiai. Net davė vietos SIM kortelę ir nuolat skambindavo paklausti, ar viskas gerai. Taip jau susiklostė, kad lankėmės jų šeimos šventės dienomis, todėl buvome pakviesti prie stalo kaip brangūs svečiai su vynu, tostais ir amžinos draugystės priesaikomis. Niekur neslėpėme, kad esame iš Lietuvos, tačiau priešiškų žvilgsnių ar replikų negirdėjome nei namie, nei gatvėje.

Nacionalinė Abchazijos valiuta yra Rusijos rublis. Mobilusis ryšys taip pat rusiškas. „O jūs nenorite, kad Rusija tiesiog prisijungtų Abchaziją kaip Krymą? - kai jau visiškai atsipalaidavome, pasiteiravau šeimininko. - Būtumėte Rusijos dalis ir nereikėtų gyventi pusiau nelegalioje valstybėje.“ „Mes - laisva tauta, nenorime būti valdomi kitų. Taip, Rusija padeda ir mus saugo, bet norime likti nepriklausomi“, - atsakė jis. „O jei lieptų?“ - paklausiau vėl. „Abchazo lengvai nepriversi daryti tai, ko jis nenori“, - išdidžiai rėžė šeimininkas, tarsi pamiršęs, kad jo Kaukazo belaisvė yra visiškai priklausoma nuo Rusijos. Be Maskvos pašalpų ji netruktų subyrėti kaip kortų namelis.

Tačiau gamta Abchazijoje nuostabi. Kalnai, jūra, urvai, ežerai ir palmės glosto akį, verčia žavėtis. Nenuostabu, kad gruzinams skauda praradus tokį gamtos perlą. Jei ryšitės jį pamatyti savo akimis, vykite į Abchaziją vasarą. Kitu metų laiku neverta. Per niūru. Gamtos grožis ir jūros malonumai yra pagrindiniai dalykai, dėl kurių rekomenduoju aplankyti šių laikų Kaukazo belaisvę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"