TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Keistas Velykų salos radinys

2010 04 02 0:00
Šios statulos - ne vienintelė Velykų salos paslaptis.
Užsienio spaudos nuotrauka

Su Velykų sala susiję nemažai paslaptingų dalykų. Apie ją parašyta gausybė knygų, mokslininkai bando išsiaiškinti joje gyvenusių žmonių kilmę, kalbą, ryšius su žemynu, taip pat atspėti saloje esančių gigantiškų statulų paslaptį. Neseniai sala užminė dar vieną mįslę, į kurią atsakymo kol kas niekas nežino.

Velykų sala įsikūrusi pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, už 4000 kilometrų nuo Pietų Amerikos krantų ir už 3000 kilometrų nuo artimiausios Taičio salos. Jos ilgis siekia vos 22, o plotis - 11 kilometrų. Sala buvo atrasta 1772 metų balandžio 6 dieną per Velykas, todėl ir buvo taip pavadinta. Ją atrado olandas Jacobas Roggeveenas, vadovavęs trijų laivų eskadrai, plaukusiai iš Pietų Amerikos ieškoti vergų ir aukso turtingų žemių.

Keliautojus apstulbino salos gyventojų sudėtis - čia gyveno juodaodžiai, raudonodžiai ir baltieji. Pribloškė ir milžiniškos akmeninės statulos netoli kranto. 1770 metais į Velykų salą atvyko Felipe Gonzalezo vadovaujami ispanai ir paskelbė prijungiantys ją prie Ispanijos valdų. Vėliau, 1774-aisiais, prie salos krantų inkarą išmetė garsiojo keliautojo kapitono Jameso Cooko laivas. Salos gyventojų likimas buvo liūdnas - jie buvo išgabenti į žemyną kaip vergai, o likusieji turėjo priimti krikščionybę.

Salą imta tyrinėti 1914-1915 metais. Iš pradžių tai darė britai, vėliau prancūzai, belgai, čiliečiai, čekai, rusai ir amerikiečiai. 1955 ir 1987 metais sala domėjosi ir žymusis norvegas Turas Hejerdalas. Toks didelis dėmesys salai - neatsitiktinis, nes joje matėsi Polinezijos ir Peru kultūrų, nežinia kaip pasireiškusių vandenyne pasimetusiame sausumos lopinėlyje, įtaka.

Riteris ant žirgo

Neseniai Velykų sala pateikė dar vieną staigmeną: viso pasaulio naujienų agentūros išplatino pranešimą apie sensacingą australų ekspedicijos radinį. Profesorius Richardas Mayersas su savo pagalbininkais kasinėdamas pelkėtoje salos vietoje aptiko viduramžių riterio, sėdėjusio ant žirgo, palaikus! Dėl konservuojamųjų durpių savybių raitelis ir žirgas išsilaikė puikiai. Sprendžiant iš šarvų, tai - Livonijos ordino karys, o jo piniginėje aptikti trys auksiniai vengrų dukatai, nukaldinti 1326 metais!

Mokslininkai atsidūrė aklavietėje - kaip Livonijos ordino riteris atsirado saloje? Livonijos ordinas buvo įkurtas 1237 metais, iš subyrėjusio Kalavijuočių ordino. Jis įsikūrė rytinėje Baltijos jūros pakrantėje ir kartu su Teutonų ordinu valdė didžiules žemes nuo Vyslos iki Narvos. Oficialiai ordinui vadovavo Romos popiežius ir vokiečių imperatorius. Siekdami išplėsti savo valdas ordino riteriai nuolat kariavo. Ypač su lenkais ir lietuviais, kol 1525 metais patyręs didelį pralaimėjimą nustojo egzistavęs.

Riterio piniginėje rastos monetos yra itin svarbios aiškinantis, kada gyveno tas riteris. Archeologai materialinės kultūros radinių amžių nustato remdamiesi monetomis, paprastai "jauniausia" moneta. Riterio piniginėje aptikta vengrų kalybos monetų, datuojamų 1326 metais. Būtent 1325-1326 metais Vengrijoje ir buvo pradėti kaldinti tokie dukatai. Šios 3,5 gramo sveriančios auksinės monetos buvo populiarios Lietuvoje ir Lenkijoje, kur nebuvo savų auksinių monetų. Nuolatinės ordino kovos su Žečpospolita paaiškina, iš kur šių monetų galėjo turėti riteris. Taigi riterio palaikai turėtų būti datuojami 1326 metais arba kiek vėlesniu laikotarpiu.

Kaip riteris nuplaukė į salą?

Bet kaip europietis pirmojoje XIV amžiaus pusėje pateko į pietinę Ramiojo vandenyno dalį? Žinoma, galėjo atplaukti. Kolumbas atrado Ameriką 1492 metais. Ispanų kolonizatoriai joje įsitvirtino pirmojoje XIV amžiaus pusėje. Viduramžių riterio gyvenimo būdas leido jam keliauti po visą Europą ir dalyvauti Kryžiaus žygiuose. Tačiau nuo 1326 metų iki Amerikos atradimo dar turėjo praeiti daugiau kaip 150 metų, vadinasi, jis atkeliavo ne su ispanais ir portugalais. Anksčiau už Kolumbą Amerikoje pabuvojo vikingai - dabartinių danų, švedų ir norvegų protėviai. Tačiau jie lankėsi šiaurinėje, o ne pietinėje žemyno dalyje. Prie Šiaurės Amerikos krantų buvo aptiktos jų gyvenvietės, o Grenlandijos sala iki šiol priklauso Danijai. Bet

Šiaurės Amerika buvo kolonizuojama žymiai anksčiau, taigi riteris su normanais net į Šiaurės Ameriką patekti niekaip negalėjo.

Versija, kad XIV amžiuje į Velykų salą audra nubloškė kokį Europos laivą, taip pat neatlaiko kritikos. Nors tuo laiku ir buvo laivų, skrodžiančių vandenyną, bet be specialaus laivo sutvirtinimo ir be didžiulių maisto bei vandens atsargų atsitiktinai audros užklupti žmonės tikrai būtų pražuvę.

Kad ir kaip ten būtų, Amerikos atradėju vadinamas Kolumbas, o vėliau ir ispanų konkistadorai pastebėjo tarp vietos genčių gyvuojantį baltojo žmogaus kultą. Indėnai žvelgė į atvykėlius kaip į dievus, o šie "dievai" tuo pasinaudojo - apiplėšė ir sunaikino galingas actekų, inkų, majų kultūras. Konkistadorai taip pat pastebėjo, kad Pietų Amerikoje būta baltos kūno odos laukinių, tokių vietos gyventojų matė ir Velykų salos atradėjai. Tačiau mokslininkai teigia, kad jei baltieji žmonės ir atvyko į salą, tai turėjo būti mažiausiai prieš 2000 metų, todėl vis vien neaišku, kaip ten atsidūrė Livonijos ordino karys.

Daugybė atsitiktinumų

Išskiriami trys Velykų salos istorijos laikotarpiai. Maždaug nuo IV iki XII amžiaus saloje gyveno indėnai, kuriuos išstūmė jų priešai iš Pietų Amerikos dar prieš inkų laikus. Tai buvo Saulės garbintojai. Apie 1100 metus saloje atsirado naujų persikėlėlių iš Pietų Amerikos, su labiau išsivysčiusia kultūra ir garbinusių savo protėvius. Greičiausia su pirmąja persikėlėlių banga į salą pateko ir baltaodžių žmonių. Vėliau - XV-XVI amžiuje - Velykų saloje pasirodė pirmieji tamsesnio gymio polineziečiai. Nežinoma, ar jie atkeliavo patys, ar kaip aborigenų belaisviai, tačiau visi gana ramiai gyveno iki 1680 metų, kai prasidėjo karų ir neramumų laikotarpis. Remiantis chronologija, galima manyti, kad europiečiai į salą galėjo patekti XI-XVI amžiuje, tačiau pirmiausia jis turėjo atsidurti dabartinėje Peru pakrantėje, kas tiesiog neįmanoma.

Velykų salos gyventojų kilmės versijų daugybė. Jais laikyti finikiečiai, garsėję kaip puikūs jūrininkai, egiptiečiai, Mesopotamijos gyventojai, jau minėti vikingai ir net dingusio Aleksandro Makedoniečio laivyno jūreiviai. Šiose hipotezėse tikra tik tai, kad minėtos tautos išties turėjo laivų ir teoriškai galėjo pasiekti Velykų salą, bet praktiškai - vargu. Tačiau to vis vien neįmanoma susieti su Livonijos ordino riteriu.

Be to, rasti palaikai rodo, kad riteris nebuvo palaidotas. Velykų saloje žmonės buvo laidojami dviem būdais - deginami ir perkeliami į cilindro formos bokšto rūsį. Jei riteris nebuvo palaidotas, vadinasi, jis žuvo atsitiktinai, paskęsdamas drauge su žirgu pelkėje. Vietos gyventojai jo nematė, kitaip jų legendose būtinai būtų atsiradęs baltasis žmogus - ateivis su keistu gyvūnu - žirgu. Lieka vienintelė prielaida, kad Livonijos ordino riteris saloje atsidūrė atsitiktinai ir atsitiktinai žuvo pelkėje. Tik kas nulėmė šį "atsitiktinumą"?

Parengė Dana KURMILAVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"