TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Keliauk į Rytus, jaunasis biurokrate

2011 04 27 0:00
Klestintis Singapūras traukte traukia viso pasaulio dėmesį.
LŽ archyvo nuotrauka

Iš kylančios Azijos gali daug ko pasimokyti Vakarai (gal net Lietuvos vyriausybė). Taip mano solidusis britų savaitraštis "The Economist".

Kalbėdami apie Singapūro švietimo stebuklą žmonės dažniausiai įsivaizduoja minias gabių matematikų. Tačiau plaukų dizaino ir grožio terapijos mokymo centrai profesinio lavinimo institute (ITE) mažai atitinka šį įvaizdį. Jų sienos išdabintos gražių modelių nuotraukomis, "L'Oreal" reklamomis ir televizoriais. Yra ir veikiantis SPA centras bei kirpykla. Tokia aplinka labiau panaši į rodomą seriale "Seksas ir miestas" nei į azijiečių puoselėjamas vertybes, nors manikiūrininkai, pedikiūrininkai, kosmetologai ir kirpėjai pluša labai uoliai.

Paklaustas, ar nori stoti į universitetą, kuris daugumoje Azijos šeimų prilygsta Šventajam Graliui, jaunas kirpėjas Noelis atsako, kad mieliau atidarytų kirpyklą. Mei Lien norėtų įkurti nuosavą grožio saloną, o Shuner - dirbti užsienio viešbučiuose.

Dar visai neseniai ITE, ambicingų viduriniosios klasės tėvų pramintas "It's The End" (pabaiga), buvo laikomas tamsiąja Singapūro išsilavinimo puse. Miesto valdžia griežtai skirsto mokinius ir yra begėdiškai elitinė, todėl viena mokykla skelbiasi išsiuntusi daugiau mokinių į geriausius universitetus nei bet kuri kita pasaulio vidurinė mokykla. Tačiau tokia sistema prikuria ir nelaimėlių - nepatekusieji į universitetą ateina į ITE.

Nuo 1990 metų valdžia sunkiai dirbo bandydama pataisyti ITE įvaizdį. Ji ne tik išleido daug pinigų naujai įrangai ir geresniems mokytojams, bet skyrė ir daug dėmesio smulkmenoms, taip aplenkdama Vakarus profesinio lavinimo srityje. Valdžia išmokė mokinius, pripratusius prie nesėkmių, didžiuotis savo darbu ne tik pasitelkdama drausmę (buvo skelbiami nelankančiųjų pamokų sąrašai), bet ir pasirūpindama popamokine veikla. Šiuo metu ITE turi sporto komandas bei rengia koncertus, kaip ir bet kuris universitetas.

Dėmesys smulkmenoms atsipirko. Dauguma absolventų, turinčių konkuruoti su pigiais darbininkais imigrantais, ypač aptarnavimo srityje, labai greitai juos nukonkuruoja. Kirpėjai ir grožio terapeutai keliauja į naujuosius kazino arba vadinamąsias "integruotas poilsiavietes". Taip Singapūras, esantis kone visų švietimo lygų reitingų viršuje, sukūrė dar vieną tobulą centrą, pritraukiantį vis daugiau užsienio lankytojų.

Šiuo metu Singapūru domisi kitų šalių vyriausybės tiek Vakaruose, tiek Azijoje. Ir ne tik dėl to, kad kai kuriuos dalykus valstybė atlieka labai gerai, bet ir dėl to, kad egzistuoja pranašesnio Azijos vyriausybinio modelio teorija, kurią sukūrė vilties netekę Vakarų verslininkai ir išpuikę Azijos kronikų rašytojai. Supaprastintai ją galima suskirstyti į keturias dalis:

1. Singapūras smarkiai pažengęs valdymo srityje (tai beveik tiesa). 2. Azijos sėkmės paslaptis slypi autoritarinių vertybių ir valstybės kontroliuojamo kapitalizmo mišinyje (greičiau mitas).

3. Kinija bando kopijuoti Singapūrą (tikra tiesa).

4. Kinijos vyriausybė yra efektyvesnė nei smukę Vakarai (greičiau nesąmonė).

Faktas ar prasimanymas?

Nepaisant tokių įžeidžiamų apibūdinimų kaip "Disneilendas su mirties bausme", Singapūras turi geresnių mokyklų ir ligoninių, saugesnę aplinką nei dauguma Vakarų šalių - ir visam tam vyriausybė sunaudoja tik 19 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Žinoma, taip teigiant neatsižvelgiama į kitus vyriausybės pirštus, tokius kaip didelės žemės valdos, Centrinis taupymo fondas (privaloma taupymo schema) ir "Temasek" (vyriausybės valdoma investicijų įmonė), sukištus į ekonomikos pyragą.

Žinoma, valdyti mažą salą su 5 mln. žmonių kur kas lengviau nei 309 mln. amerikiečių, gyvenančių didžiulėje teritorijoje. Valstybė rėmėsi imigracija, dėl to šiuo metu kyla įtampa (ir tai taps pagrindine kitų rinkimų tema). Ir žinoma, Singapūro biurokratai gali padaryti klaidų, pavyzdžiui, 2008 metais leidę pabėgti iš kalėjimo islamistų teroristui, tačiau šios mažos šalies vyriausybei sekasi tikrai neblogai.

Singapūru žavisi kinai. "Singapūre vyrauja gera socialinė tvarka. Turime perimti jų patirtį ir juos pranokti", - dar 1992 metais sakė Dengas Xiaopingas. Kinija siunčia biurokratų būrius į Singapūrą. Vos tik 2010-aisiais naujuoju kinų lyderiu tapo Xi Jinpingas, jis susitiko su 1959-1990 metais buvusiu Singapūro ministru mentoriumi Lee Kuan Yew ir nuo 2004 metų premjero pareigas einančiu jo sūnumi Lee Hsien Loongu. Tiesa, kinai žvalgosi ir į Honkongą, kur gerai dirba kita maža vyriausybė, tačiau nėra kito turtingos šalies lyderio, su kuriuo Kinija elgtųsi taip pagarbiai kaip su ponu Lee vyresniuoju.

Taigi kokias pamokas Kinija iš jo išmoksta? Pirmiausia, kad jaučiamas stiprus disbalansas tarp dalykų, dėl kurių Singapūras kelia daug triukšmo ir priežasčių, dėl kurių viskas veikia, tiksliau, dėl "Azijos vertybių". Kinijai labai patrauklus Singapūro autoritarizmas ir industrinė politika, tai yra mažiau svarbu šalies sėkmei nei tokios dvi banalios vertybės kaip gera valstybinė tarnyba ir konkurencinga maža valstybė.

Sala, kurią pastatė Lee

Iš tiesų Singapūras - ganėtinai rūsti vieta, kurią beveik pusę amžiaus valdė Liaudies veiksmų partija (PAP). Ponas Lee vyresnysis, Kembridžo universitetą baigęs advokatas, iš pradžių laikytas kairiuoju, sukūrė parlamentinę sistemą, kurioje opozicijai buvo stebėtinai sunku. 1966-1981 metais pono Lee PAP laimėdavo visas vietas parlamente. Tik paskutiniuose - 2006-ųjų - rinkimuose ji laimėjo 66 proc. balsų, t. y. 82 iš 84 vietų, tai iš karto visi pajuto. Žiniasklaida, ypač internetas, taip pat tapo laisvesni.

Singapūriečiai teigia, kad moka suderinti atsakomybę ir efektyvumą. Jų politikai reguliariai testuojami rinkimuose ir privalo būti prieinami rinkėjams, tačiau būdama užtikrinta dėl savo pergalės vyriausybė gali toliau žvelgti į ateitį ir į ITE, kurio efektyvumui užtikrinti reikia ilgesnio laiko. "Mūsų stiprybė, kad gebame mąstyti strategiškai ir žvelgti į priekį. Jeigu vyriausybė keistųsi kas penkeri metai, būtų kebliau", - pripažįsta ir ministras pirmininkas.

Tame daugiau tiesos, nei norėtų pripažinti Vakarų liberalai. Nedaug žmonių Vašingtone mąsto toliau nei 2012-ųjų prezidento rinkimai. Kartais sakoma, kad Amerikos administracija strategiškai dirba tik apie šešis mėnesius antrųjų metų pradžioje, kai Senatas patvirtina komandą, ir prieš vidurio rinkimų kampaniją.

Tačiau netgi tarus, kad rinkėjai noriai išmainytų dalelę demokratijos į didesnį efektyvumą, Singapūro modelis - sunkiai įgyvendinamas. Jis ne tik pakankamai mažas suvaldyti, tačiau faktiškai autoritarizmo ir atsakomybės balansavimas susiveda į asmeninius įgūdžius (net opozicija pripažįsta, kad abu Lee jais pasižymi). Žiūrint plačiau, Singapūro kaip planuojančios valstybės sėkmė labai susijusi su žmonėmis, kurie ją valdo.

Labiausiai Singapūre išsiskiria valstybinė tarnyba. Priešingai visuotinės lygybės principui Vakarų viešajame sektoriuje, Singapūras vadovaujasi elito modeliu ir moka viršūnėlėje esantiems žmonėms per metus 2 mln. JAV dolerių ar net daugiau. Valdžia anksti pastebi talentingus jaunuolius, suvilioja juos stipendijomis ir į juos investuoja. Neatitinkantys lūkesčių žmonės greitai išstumiami.

Posėdis prie stalo su į ketvirtą dešimtį įžengusiais mandarinais labiau primena susitikimą su jaunesniaisiais partneriais "Goldman Sachs" arba "McKinsey", o ne į "Taip, ministre" tipo susirinkimą. Kairėje sėdintis žmogus yra komandiruotas į didelę naftos įmonę, dešinėje įsitaisiusi moteris tarnybos finansų ir gynybos ministerijose įgijo Londono ekonomikos mokyklos, Kembridžo ir Stanfordo universitetų diplomus. Sėkmingai dirbantys biržos makleriai atsiranda ir dingsta valstybinėje tarnyboje siekdami daugiau žinių. Be to, tai nėra uždara įstaiga. Talentai iš privataus sektoriaus noriai įtraukiami į valstybinę tarnybą ir politiką. Pavyzdžiui, dabartinis švietimo ministras anksčiau buvo chirurgas.

Vakarų šalyse dažnai į viršūnę iškeliami geri žmonės, tačiau Singapūre meritokratija vyrauja iki pat sistemos pagrindų. Šioje šalyje, kaip ir Suomijoje bei Pietų Korėjoje, kur išsilavinimas taip pat aukšto lygio, labai gerbiami mokytojai. 30-mečiai dažnai paskiriami mokyklų direktoriais ir, jei jiems gerai sekasi, gauna solidų atlyginimą. Tačiau nesėkmės atveju jie greitai pakeičiami.

Kiek yra strateginės intervencijos tokioje ekonomikoje? Abu Lee bent kiek kišosi į pramoninę politiką, iškeldami gamybą aukščiau paslaugų. Šiuo metu Singapūras bando įvaldyti kūrybos industrijas, tačiau, kaip pripažįsta ministrai, kol kas nelabai sėkmingai.

Valstybės stiprų poveikį verslui lėmė tai, kad Singapūras labiau susilaikanti ir ne tokia versli šalis kaip Honkongas, kur dominuoja karštligiška "laissez-faire" (valstybės nesikišimo į verslą politika). Singapūre mažiau ir milijardierių. Be to, sunku žavėtis Singapūru kaip visapusiško ekonominio valdymo šalimi, kaip daro kai kurie kinai. Iš tiesų pagrindinį Singapūro laimėjimą - gebėjimą pritraukti užsieniečių - labiau nulėmė "laissez-faire" nei industrinė politika.

Lįsk, vanduo puikus

Užuot užsienio investicijas laikęs būdu vogti technologijas arba kurti strategines industrijas (kaip dažnai daro Kinija), Singapūras mieliau vadovavosi atvirų durų politika, kurdamas priimtiną verslui aplinką. Pagrindinė mintis nesikeitė ištisus dešimtmečius: ateikite pas mus ir gausite puikią infrastruktūrą, išsilavinusią darbo jėgą, laisvą prekybą, gerus įstatymus bei mažus mokesčius.

Kitaip sakant, Singapūro konkurencinis pranašumas yra gera ir pigi vyriausybė. Singapūras sunkiai dirbo, kad išsaugotų kompaktišką valdymo aparatą - netgi švietimui skiriama tik 3,3 proc. BVP. Tačiau labiausiai sutaupyti leidžia socialinių išmokų ribojimas, ypač nepataikavimas viduriniajai klasei. Ponas Lee vyresnysis mano, kad Vakarai padarė klaidą įvedę "valgykite, kiek galite" tvarką - tuomet ryjama kiek tik galima, nes mokėti nereikia. Tuo tarpu Singapūras tik duoda savo gyventojams išteklių, kad jie savimi pasirūpintų. Labai svarbi jo dalis - geras išsilavinimas visiems. Kitas ramstis - Centrinis taupomasis fondas (CPF). Penktadalis kiekvieno darbuotojo pajamų keliauja į jo sąskaitą, kurią dar 15,5 proc. papildo darbdavys. Tad singapūriečiai gali patys sumokėti už būstą, pensijas, sveikatos priežiūrą ir savo vaikų aukštąjį išsilavinimą. Tikimasi, kad žmonės patys pasirūpins savo tėvais ir mokės už valstybines paslaugas, mokėdami už sveikatos priežiūrą. Socialinės apsaugos gali tikėtis tik labai ligoti ir visiškai nepasiturintys žmonės, tačiau ji bus labai kukli. Ponas Lee vyresnysis ypač nemėgsta universalių pašalpų. "Skyrus subsidiją, visada sunku ją atgauti", - tikina jis ir mano, kad norint suteikti žmonėms pagalbą, geriau duoti jiems pinigų, nei kurti paslaugą, kurios vertę sunku nustatyti. Anot jo, ir Kinija galiausiai perims Singapūro modelį.

Tačiau labiausiai iš Singapūro derėtų pasimokyti Vakarams. Nors mėgstama kalbėti, kad jame viešpatauja Azijos vertybės, Singapūras - gana vakarietiška šalis. Jo dabartinis modelis sujungia Viktorijos laikų britų pasitikėjimą savimi ir Amerikos vadybos teoriją. Vakarai galėtų tai perimti nepaaukodami savo liberalizmo. Kodėl nepašalinus iš mokyklų blogų mokytojų arba kodėl nemokėti geriems darbuotojams didesnės algos? Ir kodėl Vakarų valstybinė gerovė turi būti nemokamo bufeto tipo?

Savo ruožtu Singapūro valdžia tikrai galėtų atlaisvinti gniaužtus nepaaukodama efektyvumo. Tai jai suteiktų daugiau verslo energijos.

 

Vertė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"