TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Kenčianti Rusija ir suglumę Vakarai

2015 04 09 6:00
Boriso Nemcovo nužudymas - viena liūdniausiai pagarsėjusių ir ciniškiausių mūsų laikų politinių žmogžudysčių. Reuters/Scanpix nuotrauka

Vargšė Rusija. Ji ir vėl pasirinko kančias, vargą ir sielvartą, užuot pasukusi laimės, džiaugsmo ir vilties keliu. Tarsi amžinas Rusijos tikslas būtų įrodyti, kad ji yra valstybė, nenorinti gyventi laimingai.

Mąstant vakarietiškai beveik neįmanoma suvokti, kas verčia tokius vadovus kaip Vladimiras Putinas trukdyti tautai klestėti, o Rusiją vaizduoti kaip šalį, apsuptą priešų, kurių vienintelis tikslas – ją sužlugdyti. Jie renkasi tamsą vietoj šviesos ir paranoją bei karo haliucinacijas vietoj pasaulio, pilno galimybių siekti geresnio bei turtingesnio gyvenimo. Tokioje užnuodytoje atmosferoje šalies piliečiams pateikiamas pavojuje atsidūrusios tėvynės įvaizdis ir skatinamas jausmas, kad būtina padaryti viską, siekiant ją apginti.

Naujienų agentūra „Bloomberg“ pranešė, kad neseniai sudarytame nelaimingiausių pasaulio šalių reitinge Rusija užėmė septintąją vietą. Po Boriso Nemcovo žmogžudystės šiame sąraše ji pakilo dar aukščiau. Jeigu kam nors kyla klausimas, kodėl Rusija atsidūrė tokio nesmagaus reitingo viršuje, derėtų pažiūrėti "Oskarui" nuominuotą Andrejaus Zviagincevo filmą „Leviatanas“, kuris pribloškiamai vaizduoja V. Putino Rusijos liūdesį – tai piktnaudžiavimo valdžia, įstatymų nepaisymo ir korupcijos bedugnėje tekanti degtinės, ašarų ir sielvarto upė, iki kurios neprasismelkia nė menkiausias šviesos spindulys.

Aplinkybės skirtingos, skausmas toks pat

Tą šeštadienio vakarą, kai blogis vėl smogė Maskvos gatvėse, šį kartą netoli Kremliaus, kur vykdant vieną liūdniausiai pagarsėjusių ir ciniškiausių šių laikų politinių žmogžudysčių buvo nušautas B. Nemcovas, mano draugai, su kuriais kalbėjau telefonu, iš nevilties verkė pasikūkčiodami ir negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Jie sunkiai suvokė, kad dabar, be visų ankstesnių košmarų bei nesėkmių, jiems teks susigyventi ir su šia tragedija. Nors priežastys ir politinės dekoracijos skirtingos, jie buvo taip pat sukrėsti kaip ir Paryžiaus bei Kopenhagos gyventojai po nesenų teroro atakų.

Karo ir okupacijos Ukrainoje metu ekonomikos krizė ir nepriteklius buvo sluoksnis po sluoksnio įvynioti į melo ir propagandos apvalkalą. Tokioje situacijoje B. Nemcovas buvo tarsi ryškiai šviečianti žvaigždė. Klestint pagedusiai, korumpuotai kleptokratijai jis buvo nepaperkamas individas, iškilęs virš visų lyg švyturys. Demokratiškai mąstančiai visuomenės daliai jis buvo viena iš nedaugelio likusių vilčių, kad įmanomas ir kitas kelias, kitokia Rusijos versija nei V. Putino vis kietesne ranka kuriamas autoritarizmas. Oponentams B. Nemcovas simbolizavo viską, kas trukdo šalies sėkmei ir ką reikia pašalinti.

Tą lemtingą naktį, kai B. Nemcovas, suvyniotas į savo šviesiai mėlyną palaidinę, gulėjo ant šlapio asfalto apsuptas detektyvų, jo sekėjai ir rėmėjai šį vaizdą suvokė kaip tiesioginį perspėjimą: „Štai kas jūsų laukia, visų jūsų, svajojančių apie laisvę ir demokratiją Rusijoje. Štai ko galite tikėtis vietoj pavasarinės sekmadienio demonstracijos prieš karą ir krizę." B. Nemcovas buvo vienas iš šio protesto iniciatorių ir nenuilstamai dirbo jį organizuodamas.

Mažiau nei prieš tris valandas B. Nemcovas davė paskutinį interviu radijo stočiai „Echo Moskvy“, kur entuziastingai svajojo, kas nutiktų, jeigu į mitingą susirinktų 100 tūkst. žmonių. Anot jo, tai sukrėstų Kremlių. Politikas manė, kad tuomet visi valdžios melai pavirstų dulkėmis ir Rusijoje įvyktų persilaužimas. Baigiantis transliacijai B. Nemcovas pakvietė visus susitikti sekmadienio demonstracijoje. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai, ištarti rusų tautai.

Po šešių valandų B. Nemcovą suvyniojo į blizgantį juodą lavonmaišį ir nuvežė į morgą. Vėliau nuo žmogžudystės vietos ant tilto buvo nuplautas jo kraujas, o paskui pirmieji sukrėsti gedėtojai atvyko padėti ten gėlių – kitomis dienomis jų išaugo visas kalnas. Gėlės uždengė didelę dalį tilto ir šis vaizdas tapo beveik simboliu pirmųjų dviejų 2015 metų mėnesių, per kuriuos nuo Paryžiaus per Kopenhagą iki Maskvos nusidriekė kruvina linija. Nors įvykių aplinkybės ir skirtingos, skausmas ir gedulas čia buvo panašūs.

Jeigu kyla klausimas, kodėl Rusija atsidūrė nelaimingiausių šalių sąrašo viršuje, derėtų pažiūrėti "Oskarui" nominuotą Andrejaus Zviagincevo filmą „Leviatanas“, kuris pribloškiamai vaizduoja V. Putino Rusijos liūdesį. /cloudfront.net nuotrauka

Duonos ir sielvarto

Pavasario šventė ir eitynės už politines reformas tapo laidotuvių procesija, skirta vienam ryškiausių ir dinamiškiausių šalies politikų, kuris mirė tragiškai, bet kurio vardas amžiams išliks Rusijos istorijoje. Trumpai tariant, šios valstybės strategija yra tokia: geriau žmones dusinti ir leisti jiems kentėti bei gedėti, nei sudaryti sąlygas ryškiausiems tautos talentams šviesti, naudotis nevaržoma laisve ir reikalauti politinių permainų bei demokratijos.

Rusijos istorinė patirtis byloja, kad kenčiančius ir gedinčius žmones kur kas lengviau kontroliuoti ir jiems vadovauti, nei tokiems kaip B. Nemcovas, kurie pasinaudoja pasitaikiusiomis galimybėmis ir stengiasi būti geresni, kurie džiaugiasi ir myli gyvenimą bei neribotas jo galimybes. Pašalinti tokį žmogų surengus įspūdingą politinę žmogžudystę prie Kremliaus – tai patikimas būdas pravirkdyti žmones, sukelti sielvartą, skausmą ir įkvėpti nuolankumo. Skausmas ir nepriteklius sutelkia tautą. Jau nuo senovės Romos laikų lyderiai vadovavosi šūkiu „duonos ir žaidimų“. Rusijos politikams dažniausiai labiau priimtinas kitoks šūkis – „duonos ir sielvarto“.

Šį Rusijos politinės kultūros aspektą V. Putinas bei jam artimi asmenys suvokia labai aiškiai. Per pastaruosius metus, per Krymo aneksiją ir karą su Ukraina, tvyrant perkaitusio nacionalizmo atmosferai, jie visiškai nedvejodami pasinaudojo rusų ištverme ir jų noru aukotis. Kančia ir auka buvo didžiai sudvasintos ir paverstos nacionalinėmis vertybėmis, skiriančiomis Rusiją nuo kitų šalių.

Kremlius transliuoja žinią, kad jokia kita tauta nepajėgia iškęsti tiek, kiek rusai. Per amžius visi priešų ordų mėginimai įsiveržti į Rusiją ir ją užgrobti baigdavosi vienodai. „Šalyje buvo pakankamai vietos jiems visiems – po 2,5 kvadratinio metro“ – tiek, kiek reikia vienam kapui, - taip skelbia naujas Rusijos propagandos filmukas „Aš, rusų okupantas“. Kai juo tviteryje pasidalijo Dmitrijus Rogozinas – premjero pavaduotojas, atsakingas už gynybos pramonę, ir Rusijos nacionalistų favoritas, interneto svetainėje „Youtube“ (bit.ly/1EObYla) jis surinko daugybę peržiūrų.

Kartu su tokiais veikėjais kaip D. Rogozinas ir Vladislavas Surkovas, kuris iš Kremliaus šešėlių karalystės kontroliuoja ideologiją ir propagandą, V. Putinas sukūrė Rusijos, kaip priešų apgultos tvirtovės, įvaizdį. Tam kad pakurstytų neapykantos visiems disidentams ir kritikams atmosferą bei paskatintų kraujo liejimą, V. Putinas savo kalbose taip pat atgaivino tokias iš nacių žodyno pasiskolintas sąvokas kaip "penktoji kolona" ir "tautos išdavikai".

Propagandos karas

Po invazijos į Krymą buvo pradėtas propagandos karas, kuris įgauna vis didesnį pagreitį ir darosi vis agresyvesnis. Rusiją gerai pažįstantys asmenys, pavyzdžiui, žurnalo „The New York Times“ redaktorė Jevgenija Albats, sako, kad jis tampa toks intensyvus, koks nebuvo net šaltojo karo metais.

Šiam karui Kremlius mobilizavo patriotus bei kraštutinius dešiniuosius nacionalistus ir sudarė keistus aljansus su tokiomis grupėmis kaip „Nakties vilkai“ – gerai Vakaruose žinomų baikerių susivienijimų bendraminčiais. Jie puošiasi tokiais pat ženklais ir tatuiruotėmis, simbolizuojančiomis žiaurumo kultą, kaip ir jų motociklų broliai iš Vakarų, bet nuo pastarųjų skiriasi tuo, kad turi prezidento palaiminimą veikti kaip Kremliaus avangardas ir tėvynės sargai, turintys aiškią politinę misiją.

Pats V. Putinas dažnai naudoja rusiškos meškos simbolį, kai nori perspėti, kad niekas negali erzinti bei bauginti šio gyvūno ir likti nenubaustas. Dėl V. Putino macho įvaizdžio suklysti neįmanoma - tokias metaforas jis vartoja siekdamas perteikti Rusijos galią ir bebaimiškumą. Tačiau aišku ir tai, kad tokį Rusijos galios demonstravimą diktuoja šalies silpnybės ir chroniškas nevisavertiškumo kompleksas.

Skubėdami užkariauti savo žmonių mintis ir sielas, V. Putinas su savo propagandininkais nepastebėjo fakto, kad nors meška yra didelis, stiprus ir pavojingas gyvūnas, jai trūksta elegancijos. Ji taip pat yra tingi, tačiau blogiausia - rusų liaudies išmintis sako, kad meškos nėra labai protingos. Jos, tiesą sakant, kvailos. Galbūt dėl to ši meška ir nesupranta, kad Rusijos, kaip galingos valstybės, jėga yra neatskiriamai susijusi su šalies ekonomika. Jokia valstybė negali būti stipresnė nei jos ekonomika.

Rusija nelaviruoja ant ekonominės griūties ribos, tačiau krizės šalyje nuneigti neįmanoma. Tai rimta problema pačiai valstybei, tačiau taip pat ir Vakarams, o ypač Ukrainai – šalys turi tai suprasti ir susitaikyti su faktu, kad augant ekonomikos problemoms ir Rusijai silpstant Maskva tik dar smarkiau trokš konfrontacijos ir agresijos.

Kol kas rusai neturi kito pasirinkimo, tik susitaikyti, kad yra viena nelaimingiausių pasaulio tautų, ir kovoti su istoriniu paveldu, kuris neleidžia jiems veržtis į priekį. Mes Vakaruose turime suvokti, kad suprasti Rusiją dabar yra taip pat sudėtinga kaip ir praeityje. Atstumas tarp Vakarų ir šios šalies nesumažėjo, o, kol mes buvome giliai įmigę prie vairo, tik dar labiau padidėjo. Tačiau teigti, kad Rusija yra XXI amžiaus mįslė, nėra tinkama strategija. Tai suglumimo ir neišmanymo ženklas, vedantis prie politinio žlugimo.

Apie autorių

Samuelis Rachlinas yra Danijos žurnalistas, buvęs danų televizijos korespondentas Maskvoje, šiuo metu dirbantis JAV, Vašingtone. 2014 metų spalį danų kalba išleista naujausia jo knyga "Aš, Putinas - rusų pavasaris ir rusų pasaulis".

Autorius gimė Jakutijoje, kur 1940 metais buvo ištremti jo tėvai - Lietuvos žydas iš Kybartų ir Danijos žydaitė iš Kopenhagos. 1956-aisiais, kai S. Rachlinui buvo devyneri, šeimai buvo leista išvykti į Daniją.

Vertė Milda BARONAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"